Įvairių nelaimių ir sukrėtimų epochomis žmonės stengėsi paslėpti įgytus turtus, kad šie neatitektų svetimiems. Buvo daromos slaptavietėms namų sienose, rūsiuose, ąsočiai ar skrynios su aukso monetomis buvo užkasamos į žemę. Tačiau tai dar ne viskas – buvo naudojama magija, kuri turėjo padėti dar geriau apsaugoti lobį.
Pats seniausias paprotys, susijęs su lobiais, – paaukoti dvasioms, siekiant užsitikrinti jų palankumą. Jeigu paprastas žmogus, savo sunkiu darbu sukaupęs nedidelį turtą, pasakęs užkeikimą dvasioms galėjo palikti nors ir duonos riekelę, tai plėšikai ir galvažudžiai, kurie dažniausiai ir slėpdavo auksą, tuo neapsiribodavo. Jie žemę, kurioje slėpdavo brangenybes, gausiai aplaistydavo žmogaus krauju.
Atrodo, kad šiame paprotyje nieko, išskyrus žiaurumą ir šaltą apskaičiavimą, nėra (lobio šeimininkas pašalindavo tuos, kurie galėdavo išduoti paslaptį), tačiau tame yra ir mistinė potekstė. Žmogaus, nužudyto prie lobio, dvasia tapdavo šio lobio sergėtoja. Dvasia tarsi „pakibdavo“ tarp dviejų pasaulių – realaus ir anapusinio – ir niekaip negalėdavo nurimti. Tokios dvasios, supykusios ant viso pasaulio, tapdavo idealiais lobių sargybiniais. Kiekvieno, kuris bandydavo užvaldyti brangenybes, laukė atpildas.
Lobius sergėjančios dvasios gali įgyti įvairiausią pavidalą. Pavyzdžiui, jos naktimis gana dažnai pasirodo kaip ugnelės. Tik ši ugnis neskleidžia šilumos, yra melsvos spalvos. Šios ugnelės paprastai atsiranda senose kapinėse. Kartais tokios naktinės ugnelės stengiasi atkreipti žmogaus dėmesį, priversti jį pasukti iš kelio. Pasitikėti jomis negalima – įvilios į pelkę.
Ar atsimenate garsiąją Grimpeno pelkę, po kurią bėgiojo baisusis Baskervilių šuo Artūro Konan Doilio apsakyme? Mistinis juodas šuo degančiomis akimis – dar vienas pavidalas, kurį gali įgyti dvasios, saugančios lobius.
Dvasios – sergėtojos gana neretai įgyja gyvūnų pavidalą. Yra tautų, kuriose gajus prietaras – jeigu pamatote baltą ožiuką ar kačiuką kokioje nors atokioje vietoje, tai netoliese gali būti paslėptas lobis. Ką daryti tokiu atveju? Reikia žūtbūt pavyti ir sugauti gyvūnėlį. Gali būti, kad jūsų rankose jis pavirs į aukso monetas.
Ar galima surasti lobius, kuriuos saugo dvasios? Žinoma, taip. Yra atvejų, kai dvasios – sergėtojos pačios parodo žmonėms vietas su paslėptais lobiais.
Tačiau paslėptus lobius paimti gali tik švarios sielos žmogus, kuris nėra padaręs jokių didelių nuodėmių. Dažniausiai tai būna vaikas. Dvasia, saugojanti lobį, pati jį nuvedą į vietą, kur užkastos brangenybės.
Paimti lobį galima, prieš tai užsitikrinus magišką palaikymą, paklausus burtininko patarimo. Burtininkai gali pasakyti, kaip galima išsipirkti prieš lobius saugančias dvasias. Pasakojama, kad kartą vienas valstietis aptiko lobį, tačiau jo negalėjo paimti, nes dvasia reikalavo paaukoti „keletą galvų“. Valstietis kreipėsi į netoliese gyvenantį burtininką. Šis patarė: „Kai eisi kasti lobio, pasiimk su savimi keptų žuvyčių. Nulaužk joms galvas, kurias mesk per kairįjį petį“. Lobio ieškotojas taip ir padarė, dvasia priėmė jo auką ir leido užvaldyti brangenybes.
