Pagal statistiką 70% visu avarijų keliuose vyksta tam tikrose apibrėžtose vietose – gatvėse, sankryžose, kelio ruožuose. Šias avarijas būtu galima paaiškinti objektyviomis priežastimis, jei tai būtu vingiuoti kelio ruožai, su staigiais pakilimais. Tačiau dažniausiai tokios avaringos vietos būna tiesios, su geru matomumu.
Visame pasaulyje yra tokių magistralių atkarpų, kuriose įvyksta neprastai daug avarijų. Galima paminėti autostradą Bremenas-Bremerhafenas (Vokietija), kur per pirmuosius metus po atidarymo vienoje vietoje 239-a-jame kilometre į avarijas pateko apie 100 automobilių. Lenkijoje liūdnai pagarsėjęs maždaug 5 km ilgio ruožas netoli Tarnovo. Čia avarijos vyksta vidutiniški 5 kartus dažniau, nei kituose šio kelio ruožuose. Toje pačioje Vokietijoje kelyje tarp Frankfurto prie Maino ir Manheimo 1 km ilgio ruože per pastaruosius 5 metus įvyko kelios dešimtys avarijų, nusinešusios daugelio eismo dalyvių gyvybes. Čekijoje įsteigtas 88-ojo kilometro fondas. Jame kaupiamos lėšos padėti vairuotojams, nukentėjusiems greitkelyje tarp Prahos ir Brno būtent šiame ruože. Brazilijoje kelyje tarp Fortalezos ir Terezinos viename ruože per metus įvyksta daugiau kaip 500 avarijų. Ir šis skaičius nemažėja, nežiūrint į visas policijos ir kelių tarnybų pastangas. Valstijos valdžia netgi mąsto apie naujos autostrados statybą, kuri aplenktų liūdnai pagarsėjusią vietą.
Lietuvoje taip pat žinomos kelios vietos, kur vyksta neįprastai daug avarijų. 101-asis autostrados Vilnius-Klaipėda kilometras, esantis ties Kaunu, kartais pavadinamas Bermudų trikampiu, nes čia dažnai keistomis aplinkybėmis įvyksta avarijos, sugenda automobiliai, sužalojami žmonės. Taip pat daug tragiškų avarijų įvyksta kelyje Utena-Sudeikiai. Bene žinomiausias yra 32-asis kelio Panevėžys-Kaunas kilometras, kuriame kiekvienais metais įvyksta tarsi nepaaiškinamos avarijos su žmonių aukomis. Tokiose avaringose vietose kažkodėl vairuotojus apima keistas mieguistumas, aptemsta sąmonė ar akyse atsiranda kažkokių šokinėjančių dėmių. Tai ir sukelia avarijas.
Negalima sakyti, kad šių avarijų fenomenas nėra tiriamas. Lenkijoje Tarnovo apylinkėse buvo atlikti specialūs tyrimai, kuriuose dalyvavo ir medikai. Paaiškėjo, kad būtent šiame lemtingame 5 km ilgio ruože daugeliui vairuotojų staiga pakyla kraujospūdis, o širdies ritmas ir kvėpavimas beveik visiškai sustoja. Tokia būsena sukelia deguonies trūkumą, o kai kuriais atvejais – trumpalaikį sąmonės netekimą.
Mokslininkai kol kas neturi įtikinamos versijos, galinčios visa tai paaiškinti. O štai ekstrasensai, anomalių zonų tyrinėtojai turi savo nuomonę – jie mano, kad visko priežastis yra šiose vietose esančios geopatogeninės zonos. Jos yra virš tektoninių lūžių, požeminių upių vingių, požeminių statinių ir komunikacijų, rūdos telkinių. Automobiliui važiuojant daugiau kaip 80 km/h greičiu šiose zonose gali susidaryti vertikalūs turbulentiniai srautai, kurie labai neigiamai paveikia vairuotojų sąmonę.
Tačiau labiausiai paplitusi versija, aiškinanti tokį didelį avarijų kiekį, susijusi su anapusinėmis jėgomis. Tam įrodymų yra pakankamai. Pvz., Rusijoje Rostovo srityje netoli Gukovo miesto driekiasi kelias, kuris šioje vietoje daro lanką. Šioje vietoje vyksta daugybė avarijų, kurių priežasčių paprastai negalima paaiškinti. Žinoma, didelį avarijų skaičių galima suversti kelio posūkiui, tačiau tokių posūkių yra ne vienas, o juose tiek avarijų nevyksta. Šių vietovių gyventojų manymu, toks avarijų kiekis susijęs su tuo, kad dalis plento nutiesta per kapines, kurios buvo sugriautos kelio tiesimo metu.
Panašiai apie avarijas, vykstančias tarp Utenos ir Sudeikių, aiškina vietiniai gyventojai. Jie tvirtina, kad viena kelio atkarpa eina per buvusias žydų kapines, todėl ir dažnai vyksta tragiškos avarijos.
Kauno technologijos universiteto docentas, technikos mokslų daktaras, bioenergetikas Algimantas Dainauskas žino tris itin pavojingus Islandijos plento ruožus, kuriuose tvyro neigiama energija. Jis su virgule atliko tyrimus ir nustatė, kad jie yra ties Šilainiais (maždaug 98-101 kilometras), prie pėsčiųjų tilto ir pirmojo įvažiavimo į Kauną.
Anglijoje tyrinėtojai irgi surinko duomenis apie avarijas, kurios įvyko tarsi be jokios priežasties, ir pastebėjo gana keistų dalykų. Kai kurie vairuotojai, kuriems pavyko šiose avarijose išgyventi, žmonės patyrę ir blaivaus proto, pasakojo apie tai, kad prieš avarijas visiškai lygaus kelio ruožuose jautė keistus rankos stūmimus, matė kabinoje kažkokius siluetus, blyškius veidus, kurie tarsi iš tuštumos atsirasdavo už priekinio stiklo. Tačiau dažniausiai buvo minimos neaišku iš kur atsiradusios rankos, kurios griebdavo vairą ir stengdavosi pasukti taip, kad mašina nulėktų nuo kelio. Tokie pasakojimai žinomi ne vien tik Anglijoje.
Yra ir kitokių įvykių aiškinimo versijų. Kai kas tvirtina, kad nepaaiškinamas avarijas išprovokuoja vaiduokliai. Ohajo valstijos (JAV) keliuose Elmuro miesto apylinkėse pasirodo begalvio motociklininko vaiduoklis. Paprastai jis važiuoja didžiuliu greičiu, sukeldamas avarines situacijas, o ant tilto išnyksta, tarsi ištirpdamas ore. Apylinkių gyventojai teigia, kad tai kareivis, po karo sugrįžęs į gimtąsias vietas. Norėdamas padaryti įspūdį savo merginai, jis nusipirko greitą ir galingą bei brangų motociklą. Kai sužinojo apie merginos išdavystę, užšoko ant motociklo ir nurūko nežinoma kryptimi. Galų gale motociklistas nulėkė nuo tilto į griovį. Avarijos metu jam buvo nutraukta galva. Nuo to laiko vargšo kareivio vaiduoklis vis pasirodo keliuose, ieškodamas mirties sau ir kitiems.
Kartais vaiduokliai, kurių prietemoje negalima atskirti nuo gyvų žmonių, materializuojasi prieš pat automobilius ir taip sukelia avarijas. Toks vaiduoklis kartas nuo karto pasirodo Ročesterio (Anglija) miesto apylinkėse.
1974-ųjų metų vasaros naktį automobilį vairavo Morisas Gudinafas. Staiga prieš pat automobilį į kelią iššoko mergaitė. Vairuotojas iš visų jėgų užgulė stabdžio pedalą, tačiau buvo per vėlu – jis parbloškė mergaitę. Vairuotojas sustojo, pribėgo prie aukos. Įsitikinęs, kad mergaitė nekraujuoja ir atsiminęs gydytojų patarimus, kad tokiais atvejais geriau nukentėjusiųjų neliesti, kad nepadaryti jiems dar daugiau žalos, jis paliko mergaitę šalikelėje, prieš tai uždengęs kilimėliu nuo sėdynės, ir nuskubėjo ieškoti pagalbos. Morisui net nekilo klausimas, ką veikė mergaitė tokioje nykioje, nuo gyvenviečių nutolusioje vietoje. Į avarijos vietą grįžęs su policininkais, jis niekur neberado nukentėjusiosios. Tik ant važiuojamosios kelio dalies gulėjo numestas kilimėlis. Mergaitės paieškos buvo nesėkmingos. Jos pėdsakų negalėjo aptikti ir šunys, jie tik kimiai urzgė, žiūrėdami į kilimėlį. Policininkai vairuotojui pasakė, kad tai jau ne pirmas atvejis jų rajone, kai avarijos auka paslaptingai dingsta, nepalikdama jokių pėdsakų.
Apie tai, kad kai kuriuose kelių ruožuose koncentruojasi blogio jėgos, kalbama seniai. Tikriausiai, nuo tų laikų, kai atsirado pirmieji automobiliai. Daugeliui tokie pasakojimai tik kėlė šypseną, tik ne anglų egzorcistui Donaldui Omandui. Jis šiuo fenomenu susidomėjo XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje, kai tarnaitė papasakojo apie vairuotoją, patekusį į avariją ir mirusį ant jos rankų. Prieš mirtį vairuotojas dar spėjo pasakyti, kad likus maždaug minutei iki avarijos prieš jo akis pasirodė kažkokios blyškios dėmės, o jis pats staiga pajuto nenumaldomą norą pasukti vairą, kad jo automobilis susidurtų su priešpriešiais važiuojančiu sunkvežimiu. Omandas išstudijavo kelių šimtų transporto avarijų medžiagą, pats lankė ligonines ir kalbėjo su nukentėjusiaisiais. 1960-ais metais išleido knygą „Šių dienų egzorcisto patirtis“, kurioje įrodinėjo, kad vairuotojai patenka į demonų jėgas, kurios paveikia žmonės taip, kad jie sukelia avarijas.
1971-ais metais BBC televizijos kanalas sukūrė dokumentinį filmą apie Omando atliktus tyrinėjimus. TV darbuotojai kartu su egzorcistu pabuvojo Carmuto-Morkombileiko magistralėje, kuri tarp vairuotojų garsėjo bloga reputacija, nes viename jos ruože dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių įvykdavo daug avarijų. Šiame filme buvo pasakojama, kad iki nelabosios jėgos išvarymo seanso šiame kelyje per metus įvykdavo vidutiniškai 17 avarijų. Po egzorcizmo apeigų per 1,5 metų nebeįvyko nė vienos avarijos.
Nors pas mus į tokias teorijas dažniausiai žiūrima su kreivu šypsniu, tačiau užsienyje į tai žvelgiama labai rimtai. Donaldo Omano pėdomis pasekė ir kiti egzorcistai, o jų pastangos, kaip teigia bejausmė statistika, buvo gana teigiamos. Pavyzdžiui, minėtoje magistralėje tarp Bremeno ir Bremerharfeno avarijos baigėsi po to, kai visas avaringas kelio ruožas buvo pašlakstytas šventintu vandeniu.