Kino filmuose rodomi bankų apiplėšimai būna apgalvoti iki smulkmenų ir atlikti be priekaištu – nusikaltėliai, apsirūpinę paskutiniosiomis technikos įrangomis, tiesiog linksmindamiesi apeina gudriausias apsaugas, užblokuoja vaizdo kameras, atspėja sudėtingiausius seifų kodus…
Realiame gyvenime žmonės, pasiryžę apiplėšti banką, dažnai net neturi… galvos ant pečių. Visa tai, žinoma, perkeltine prasme.
1985-ais metais 27 metų amžiaus bedarbis San Francisko gyventojas Polas Nortmanas nusprendė apiplėšti banką. Nusikaltimą jis planavo atlikti, nenaudodamas jokio ginklo – paprasčiausiai paduoti kasininkui lapelį su parašytais grasinimais ir reikalavimu išduoti grynuosius pinigus, juos pasiimti ir greitai pasislėpti. Vieną rytą Nortmanas užėjo į vietinį Bank of America padalinį, norėdamas įvykdyti savo paruoštą planą. Jis paėmė ant staliuko gulėjusį tuščią blanką, jame užrašė viską, ką norėjo, ir atsistojo į eilės galą. Stovėdamas eilėje, vyriškis apsižvalgė ir pamatė kamerą, įtaisytą virš staliuko, ant kurio jis pasidėjo blanką, rašydamas savo reikalavimus bankui. Išsigandęs, kad jo planas žlugo ir netrukus į banką atvyks policininkai jį areštuoti, Nortmanas greitai išėjo iš banko, nusprendęs išbandyti sėkmę kitame banke.
Jis patraukė į kitoje gatvės pusėje esantį Wells Fargo banko skyrių. Kai atėjo laikas bendrauti su kasininku, paprasčiausiai padavė jam raštelį, kurį buvo parašęs pirmajame banke. Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad raštelyje buvo parašyta 19 žodžių, kuriuose buvo padarytos net 37 klaidos! Kasininkas, pamatęs šį raštelį, suprato, kad jį rašęs žmogus tikrai nepasižymi dideliu protu. Ramiu balsu klientui pareiškė, kad neturi teisės išduoti pinigų pagal raštelį, užrašytą ant kito banko blanko. Jis Nortmanui patarė arba grįžti atgal į Bank of America, arba savo reikalavimus perrašyti ant šio banko blanko. Nortmanas pasirinko antrąjį variantą. Kol nevykėlis plėšikas perrašinėjo savo reikalavimus, atvyko kasininko iškviesta policija.
1987-ais metais trys vyriškiai iš Long Bičo miesto Kalifornijoje nusprendė apiplėšti banką. Jie manė, kad operacijos sėkmė labai priklauso nuo to, kokioje vietoje užpuolikai pasislepia iš karto po banko apiplėšimo ir prabūna keletą pirmųjų valandų. Galiausiai visi kompanionai sutarė, kad geriausias laikas apiplėšti banką – pietų pertrauka. O po įvykdyto apiplėšimo iš karto reikia grįžti į darbą. Vyrai dirbo gamykloje, kurioje buvo gaminama aerokosminė technika. Tai buvo saugomas objektas, todėl sėbrai galvojo, kad ten banko plėšikų tikrai niekas neieškos.
Keletą savaičių po darbo vyrai susirinkdavo apleistame pastate, kur treniravosi žaibiškai užsidėti kaukes, išsitraukti pistoletus ir pasišalinti iš nusikaltimo vietos. Kai visi veiksmai buvo atliekami tiesiog automatiškai, buvo nuspręsta, kad jau laikas vykdyti savo planą. Apiplėšimas pavyko kuo puikiausiai – vyrai išsinešė apie 1 milijoną dolerių. Tačiau jie labai nustebo, kai į gamyklos valgyklą, kurioje jie sėdėjo, įgriuvo policija ir juos suėmė. Policijai buvo visiškai nesunku surasti nusikaltėlius. Pasirodo, jie paprasčiausiai užmiršo nusisegti nuo rūbų leidimus patekti į gamyklos teritoriją. Šiuos leidimus matė ir banko klientai, ir tarnautojai, ir vaizdo kameros.
1991-ųjų metų kovo mėnesį 6 Londono gyventojai suplanavo apiplėšti banką. Tai turėjo būti ne šiaip sau apiplėšimas, o amžiaus apiplėšimas. Jie surengė pasalą, nuginklavo apsaugą ir pagrobė inkasatorių automobilį, kuriuo buvo vežama daugiau nei 12 milijonų svarų sterlingų. Nusikaltėliai nusigavo šiuo automobiliu iki miško ir ėmė vykdyti tolimesnį planą. Filmuose jie matė, kad metalas pjaustomas autogenu. Ši metodą buvo nuspręsta panaudoti šarvuotam automobiliui atidaryti. Tačiau efektas buvo visiškai netikėtas – automobilis užsidegė su visais jame buvusiais pinigais. Nevykėliai plėšikai bandė jį užgesinti, tačiau nesėkmingai. Bandė per liepsnas pasiekti pinigus. Tai padaryti irgi nepavyko, tačiau nudegimai buvo labai rimti. Neliko nieko kito, kaip keliauti į artimiausią ligoninę medicininės pagalbos. Ten plėšikai ir buvo suimti, nes budrūs medikai iškvietė policiją. „Amžiaus apiplėšimas“ gėdingai žlugo. Tačiau nusikaltėliams vis tik pavyko patekti į istoriją – kaip žmonėms, užkūrusiems patį brangiausią XX amžiaus laužą.
Pačiais žioplaisiais banko plėšikais Prancūzijoje laikomi 3 vyrai iš nedidelio Tilio miestelio, esančio 50 km nuo Paryžiaus. 1993-iais metais trijulė, kupina ryžto apiplėšti vieną sostinės banką, ėmėsi vykdyti savo planą. Tačiau jiems niekaip nepasisekė įsiveržti į operacijų salę pro besisukančias duris. Apie 5 minutes truko „nuožmi kova“ su klastingomis durimis, kol vyrams teko bėgti lauk, taip ir neįvykdžius savo plano.
Tačiau vyrukų būta atkaklių. Antrąjį bandymą apiplėšti banką jie atliko po pusvalandžio. Šį kartą jiems pavyko patekti į operacijų salę. Garsiai sušuko, kad vyksta apiplėšimas. Iš kasininkų buvo pareikalauta 100 tūkstančių frankų grynais. Į šiuos reikalavimus atsakas buvo… garsus juokas, nes banko klientai ir darbuotojai dar nebuvo užmiršę scenos su durimis, todėl pamanė, kad vyriškiai paprasčiausiai juokauja.
Plėšikai nustebo dėl tokios reakcijos. Jie pamanė, kad užsiprašė per daug pinigų. Palaipsniui ėmė mažinti reikalaujamą sumą, kol per keletą minučių iš 100 tūkstančių liko tik 1 tūkstantis frankų. Tačiau juokai nesiliovė. Vieno iš plėšikų nervai neišlaikė – jis metėsi pirmyn ir užšoko ant barjero, už kurio sėdėjo kasininkas, ir jam į galvą nukreipė pistoletą. Tačiau nevykėlis paslydo ant barjero, nukrito ant grindų ir susilaužė koją. Du jo bendrai bandė pabėgti iš nusikaltimo vietos, tačiau vėl įstrigo besisukančiose duryse. Banko apsaugininkams buvo vienas juokas sulaikyti nevykėlius ir juos perduoti atvykusiai policijai.
Kanados Piterboro miesto gyventojas Džeraldas Diksonas 1996-ais metais apiplėšė banką. Nors šalies įstatymai labai griežti, tačiau nusikaltėlis buvo išteisintas. Diksono advokatui teisme pavyko įrodyti, kad jo klientas yra per daug kvailas, kad galėtų būti nuteistas.
Pateikiame santrauką iš advokato kalbos: „Pono Diksono tikrai negalima pavadinti protingu. Kai jis nusprendė apiplėšti Monrealio banko skyrių Piterbore, jam net į galvą neatėjo, kad pardavėjas tikrai atsimins pirkėją, rugpjūčio mėnesį perkantį slidininko šalmą. Juo labiau, kad pirkėjas šalmą iš karto užsidėjo ant galvos. Protingas žmogus tikrai būtų supratęs, kad pardavėjas, išgirdęs apie banko apiplėšimą, kurį įvykdė žmogus su slidininko šalmu ant galvos, tikrai policijai praneš pirkėjo požymius. Tačiau, ponas teisėjau, tai dar neparodo tikrąjį mano kliento bukumo lygį. Praėjus kelioms valandoms po apiplėšimo jis sugrįžo į tą patį banką, norėdamas jame atidaryti sąskaitą. Kai pono Diksono kasininkė paklausė, kokią sumą nori įnešti į sąskaitą, jis parodė krepšį, į kurį kasininkas prieš kelias valandas buvo sudėjęs 2600 dolerių, ir pasakė: „2600 dolerių, ponia“. Teismas sutiko su šiais advokato teiginiais…
Tiesiog ziauru 😀 😀 😀
prikolna:D
Ziauru :DDDDDDDD