Prezidento Linkolno vaiduoklis

Ekranuose ką tik buvo pasirodęs filmas „Alisa stebuklų šalyje“, o charizmatiškasis šio filmo režisierius Timas Bertonas kartu su Timūru Bekmambetovu paskelbė apie savo norą statyti naują filmą. Šiame filme 16-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Abraomas Linkolnas bus vaizduojamas kaip vampyrų medžiotojas, kuris prisiekė kraujasiurbiams atkeršyti už jo mylimos motušės mirtį. Nejaugi taip iš tiesų buvo?

Perrašyti istoriją

Timas Bertonas ir Timūras Bekmambetovas nori ekranizuoti Seto Gremo Smito knygą „Abraomas Linkolnas: vampyrų medžiotojas“, kuri šiuo metu yra labai populiari. Rašytojas rado savo nišą – jis sumaišo klasiką su fantastika ir siaubu, skaitytojams suteikdamas galimybę į žinomus dalykus pažvelgti visiškai kitaip. Šis stilius tapo populiarus, jo ėmėsi ir kiti rašytojai, todėl panašių knygų atsirado gana nemažai: „Puikybė, prietarai ir zombiai“, „Karenino androidas“, „Protas, jausmai ir jūrų pabaisos“ ir t.t.

Istorija, kurią papasakojo Gremas Smitas, audrina vaizduotę. Reikia įsivaizduoti – dar vaikystėje Abraomas sužinojo, kad jo motiną sudraskė vampyras. Visą vaikystę ir jaunystę jis degė kerštu, o tapęs šalies prezidentu, pagaliau galėjo suvesti sąskaitas su nekenčiamais kraugeriais ir jų sąjungininkais tarp baltųjų vergvaldžių. Kirvis prezidento rankose – keršto įrankis, kurio dėka jis išsikovoja autoritetą ir užsitikrina sau vietą Baltuosiuose rūmuose. O mes esame tokie naivūs ir manome, kad Linkolnui vergovė nepatiko kaip tokia?!

Neskubėkite kasytis pakaušio. Romane aprašyta istorija su realybe neturi nieko bendro. Abraomas Linkolnas niekada nebuvo susidūręs su vampyrais, bent jau istorikai tokį faktą kategoriškai neigia. Tačiau prezidentui nebuvo svetima mistika, o po savo mirties jis tapo vaiduokliu. Ir labai neramiu vaiduokliu! Ir šiomis dienomis jie neduoda ramybės Baltųjų rūmų gyventojams. Apie viską iš eilės.

Pranašingi sapnai

Linkolno intuicija buvo labai stipriai išvystyta. Likus keliems metams iki mirties, 1860-ųjų metų lapkričio mėnesį jis pasakė žmonai, jog bus išrinktas antrai kadencijai, tačiau mirs, vykdydamas tarnybines pareigas. Kuo toliau, tuo šis įsitikinimas stiprėjo.

1865-ųjų metų pradžioje jis V.Krukui, vienam iš savo asmens sargybinių, papasakojo keistą sapną. Linkolnas matė save Baltuosiuose rūmuose stovintį priešais katafalką, uždengtą juodu audeklu. Kai žmonių paklausė, kas mirė, išgirdo atsakymą: „Prezidentas“.

Likus kelioms dienoms iki mirties, tų pačių metų balandžio 11 d. jis Krukui papasakojo apie tai, kad susapnavo savo paties nužudymą. O balandžio 14-os dienos ryte pasakė, kad sapne matė laivą, plukdantį jį į nežinomas vietas. Tos pačios dienos vakare, praėjus penkios dienoms po Pilietinio karo užbaigimo, Linkolnas iškeliavo į Fordo teatrą Vašingtone, nekreipdamas dėmesio į Kruko ir kitų jo aplinkos žmonių protestus. Tiesiog spektaklio metu pietiečių atstovas aktorius Džonas Vilksas Butas prasibrovė į prezidento ložę ir paleido kulką Linkolnui į galvą. Kitos dienos ryte, taip ir neatgavęs sąmonės, Abraomas Linkolnas mirė.

Akis į akį su vaiduokliu

Praėjus keliems mėnesiams po prezidento mirties iš pradžių Vašingtone, o paskui ir visoje Amerikoje ėmė sklisti gandai, kad Abraomo Linkolno vaiduoklis ėmė rodytis Baltuosiuose rūmuose. Per laiką rūmų gyventojai gerai išstudijavo keistojo lankytojo įpročius: vaiduoklis mėgo vaikščioti pirmyn-atgal antrojo aukšto holu, belsti į duris ir stovėti prie centrinio lango, sudėjęs rankas už nugaros. Teodoras Ruzveltas, Herbertas Huveris, Margaret Trumen, Dvaitas Eizenhaueris, Zaklina Kenedi, ponios Berd Džonson, Sjuzen Ford ir Ronaldo Reigano dukra Mauryn – visi jie tvirtina, kad juto 16-ojo prezidento buvimą netoliese. Kai kuriems „laimingiesiems“ (o tokių buvo tikrai nemažai) pasisekė su prezidentu susidurti akis į akį.

Viena iš tokių „išrinktųjų“ buvo Greisė Kulidž, 30-ojo JAV prezidento Kalvino Kulidžo, valdžiusio šalį nuo 1923 iki 1929 metų, žmona. Linkolno vaiduoklis jai pasirodė Ovaliniame kabinete. Stovėdamas prie lango, giliai susimąsčiusio žmogaus išraiška jis žiūrėjo į gatvę. Jeigu Greisė Kulidž prezidentą būtų mačiusi vienintelį kartą, viską galima būtų priskirti jos turtingai vaizduotei. Tačiau pirmajai poniai sekėsi su tokiais susitikimais.

Kitas Baltųjų rūmų šeimininkas

Herbertas Huveris negalėjo pasigirti kontaktu su vaiduokliu, tačiau ne kartą girdėjo „keistus fantastiškus garsus“. Nuo 1933 iki 1945 metų JAV prezidentu buvo Franklinas Ruzveltas. Tuo metu Linkolno vaiduoklis kažkodėl tapo aktyvus kaip niekad. Kesaris Karera, Ruzvelto kamerdineris, kartą šaukdamas išbėgo iš Baltųjų rūmų. Pasirodo, vargšelis susitiko su vaiduokliu. Prezidento žmonos Eleonoros Ruzvelt padėjėja Merė Eben matė, kaip Linkolno vaiduoklis sėdėjo ant lovos ir nusiavinėjo batus. Netgi Ruzveltų kalytė Fala jusdavo vaiduoklio buvimą ir nei iš šio, nei iš to imdavo urgzti ant kažko nematomo.

Tačiau labiausiai iš visų pasisekė Nyderlandų karalienei Vilhelminai. Jos poilsiui buvo skirtas „Linkolno kambarys“ – tas pats, kuriame buvo įrengta prezidento drabužinė. Karalienė jau buvo atsigulusi, kai išgirdo tylų beldimą į duris. Atidariusi jas, prieš save pamatė velionį prezidentą. Netaręs nė žodžio, jis nukėlė nuo galvos savo garsųjį cilindrą ir tą akimirką dingo. Gal taip Linkolnas norėjo išreikšti savo pagarbą karalienei, kuri atsisakė paklusti fašistinei Vokietijai ir pasirinko buvimą karaliene tremtyje?

Apie vaiduoklius geriau nejuokauti

1945-ais metais Ruzveltą prezidento poste pakeitęs Haris Trumenas gana dažnai, girdint aplinkiniams, pajuokaudavo apie Linkolno vaiduoklį. Gali būti, Linkolno vaiduoklis, norėdamas įtikinti Trumeną savo egzistavimu, nusprendė pamokyti aštrialiežuvį prezidentą. Kartą Trumenas išgirdo artėjančių žingsnių garsą, o po to beldimą į duris. Net nematydamas vaiduoklio veido, Trumenas buvo įsitikinęs, kad jį aplankė būtent Linkolnas.

Vėliau Haris laiške žmonai rašė: „Sėdžiu šiame sename name ir visą laiką girdžiu, kaip holu vaikšto vaiduoklis. Ketvirtą valandą nakties mane pažadino trys stiprūs smūgiai į miegamojo duris. Už jų nieko nebuvo. Šią prakeiktą vietą tikrai lanko vaiduokliai!“

Kaip teigė Trumenas, jis taip ir nesugebėjo racionaliai paaiškinti šiuos garsus. Buvo pasakojama, kad stenografistė, kuri dirbo ir su Ruzveltu, ir su Trumenu, gana dažnai matė vaiduoklį. Pirmą kartą tai atsitiko tame pačiame „Linkolno kambaryje“. Vaiduoklis sėdėjo ant lovos ir avėsi batus. Mergina labai išsigando, tačiau kai vaiduoklis ėmė dažniau rodytis, priprato.

Pirmasis lankytojas

Vėlesniais laikais Linkolno vaiduoklis irgi mėgo apsilankyti patalpose, kur jam teko dirbti, būnant gyvam. Vienas iš Baltųjų rūmų darbuotojų pranešė, kad po to, kai Linkolno miegamajame buvo išjungta šviesa, ji vėl savaime įsijungė. Darbuotojas nuskubėjo į kambarį, tikėdamasis užklupti garsųjį vaiduoklį. Linkolno jis nepamatė, tačiau kambaryje pajuto ledinį šaltį.

Kitas tarnautojas, neseniai priimtas dirbti į Baltuosius rūmus, vieną rytą į darbą atėjo anksčiau. Įėjęs į kabinetą jis apstulbo – jo darbo vietoje sėdėjo buvęs prezidentas Linkolnas. Tiesa, vaiduoklis ilgai negąsdino naujoko ir greitai išnyko. Tarnautojas apie šį įvykį pranešė savo viršininkui, kuris pasakė, kad nėra pirmasis, kuriam teko susidurti su vaiduokliu. Tokius pranešimus iš savo pavaldinių girdėjo ne kartą.

Kenedžių klano draugai tvirtina, kad abu broliai irgi buvo susitikę su prezidentu. Džono Kenedžio (valdė 1961-1963 metais) spaudos sekretorius Džeimsas Hagertis prisipažino, kad naktimis jusdavo 16-ojo prezidento buvimą.

Džeraldo Fordo, valdžiusio šalį nuo 1974 iki 1977 metų, dukra Siuzana Linkolno vaiduoklį matė jo kambaryje. 1987 metais Ronaldo Reigano dukra Mauryn ir jos vyras Denisas Revelis patys matė perregimą Linkolno figūrą šalia židinio miegamajame.

Nežinia, ar vaiduoklį matė Klintonų šeima, tačiau jie abu, tiek Bilas, tiek Hilari, šventai tiki jo egzistavimu. Klintono spaudos atstovas Maikas MakKaris irgi patvirtina šį požiūrį: „Kartais vis pasigirsta pranešimai, kad Baltuosiuose rūmuose pasirodo paslaptingi reginiai, primenantys žinomas istorines asmenybes, ir aš tuo tikiu. Aš girdėjau tokius pasakojimus iš rimtų žmonių, neturiu jokio pagrindo jais netikėti. Daugelis mano, kad Baltuosius rūmus lanko vaiduokliai“. Pati Hilari Klinton kartą prisipažino: „Naktį šiame name jaučiamos dvasios visų žmonių, kurie jame gyveno ir dirbo. Tai kelia šiokį tokį šiurpulį. Visi mano, kad ten yra vaiduoklių“.

Įdomu ar pasirodys Linkolno vaiduoklis dabartiniam Baltųjų rūmų šeimininkui Barakui Obamai? Ko gero, turėtų, nes būtent Abraomas Linkolnas labiausiai kovojo vergų išlaisvinimą.

Seansas baigėsi, dvasia liko

Linkolnų šeima laisvu laiku mėgdavo pabendrauti su dvasiomis, todėl Baltuosiuose rūmuose vyko daugybė spiritizmo seansų. Paprastai jie būdavo rengiami Žaliajame kambaryje. Linkolnai dažniausiai išsikviesdavo savo sūnaus Vilio, kuris ten ir mirė, dvasią. Vienas mediumas, kuris reguliariai lankydavosi Baltuosiuose rūmuose, Linkolnui perduodavo žinomų istorinių asmenybių patarimus. Pasakojama, kad vieno seanso metu garsaus advokato Danieliaus Vebsterio siela maldavo Linkolną suteikti laivę vergams.

Po vyro nužudymo jo žmona Merė Tod Linkoln ne kartą bandė per mediumus susisiekti su jo dvasia. Pasakojama, kad tai pavyko padaryti. Tad nėra ko stebėtis, kad prezidento dvasia nuolat lankosi Baltuosiuose rūmuose. Kaip sakoma: pripratimas – tarsi antras prigimimas.

Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: