Ladakhas – regionas Indijoje, esantis rytinėje džamu ir Kašmyro dalyje, apsuptas snieguotomis viršukalnėmis. Mirties slėnis – maždaug 225 km ilgio įduba Kalifornijos rytuose ir Nevados pietvakariuose. Šios dvi nesvetingos vietos, nutolusios gana toli viena nuo kitos, turi labai panašią topografiją. Tie žmonės, kuriems teko pabuvoti tiek ladakhe, tiek ir Mirties slėnyje, negali atsikratyti įspūdžio, kad šios teritorijos yra tarsi veidrodinis atspindys.
Slystantys akmenys Mirties slėnyje
Abi šios vietos traukia turistus. Ir tai nėra kažkas keisto! Mirties slėnis – pati sausiausią ir karščiausia vieta Žemėje, esanti 86 metrai žemiau jūros lygio. Be to, šiame slėnyje yra… šliaužiojančių akmenų! Kažkokiu nesuprantamu būdu didžiuliai akmenys juda iš vienos vietos į kitą. Anomalių reiškinių tyrinėtojai teigia, kad šie reiškiniai kažkuo panašūs į poltergeistą. Apie slystančių akmenų paslaptis Apiemistika.lt portalas jau rašė: Slystančių akmenų paslaptis Mirties slėnyje.
Ladakhas – aukštikalnių plynaukštė, kuri yra nuo 2750 iki 7672 metrų virš jūros lygio. Daugelis šį kraštą vadina Sambala, arba Mažuoju Tibetu. Kažkada šiuose kraštuose driekėsi karavanų kelias, sujungęs Tibetą, Vidurio Aziją ir pietinių jūrų šalis. Tačiau sunkiai pasiekiama paslaptingoji šalis daugelį amžių liko atskirta nuo išorinio pasaulio. Senovės rankraščiai teigia, kad šiose vietose įvairiais laikais kirtosi Jėzaus Kristaus, Mahometo ir Budos keliai… Ladakhas, iš visų pusių apsuptas aukštomis Himalajų kalnų viršukalnėmis, yra praktiškai negyvenama dykuma su kalnais ir tik vietomis augančia labai skurdžia augmenija. Čia irgi labai sausas klimatas. Visur galima pamatyti įvairaus atspalvio akmenis, kurie, kaip ir Mirties slėnyje, kartais pakeičia savo buvimo vietą!
NSO užfiksuotas Ladakhne (Indijoje)
Beveik arktinės žiemos metu, kai termometro stulpelis nukrenta iki -40°C, nedaugeliui Ladakho gyventojų tenka pasikliauti tik savimi. Manoma, kad tai pati šalčiausia Žemėje vieta po Antarktidos ir Sibiro. Sniegu padengtų Ladakho kaimelių gyventojai priversti beveik 6 mėnesius sėdėti namuose, niekur neiškeliant kojų, ir maitintis atsargomis, sukauptomis per vasarą. Ir visa tai — visai šalia Indijos tropikų!
O štai karštuoju metų laiku temperatūra pakyla iki +37°C, ir tai tik truputį nusileidžia savo antrininkui – Mirties slėniui Kalifornijoje.
Per amžius keliautojai skirtingai aprašė Ladakhą. Vieni jį vadino šypsenų šalimi, kurioje buvo svetingai sutinkami, o kiti teigė, kad tai – vaiduoklių šalis, kurioje burtai ir šamanai nulemia kiekvieną žmogaus poelgį, o patys vietiniai gyventojai daro viską, kad tik nuo savo namų nuvarytų piktąsias dvasias. Bet kokio patarimo Ladakho gyventojai kreipiasi į tantrikus – atsiskyrėlius, pasišventusius okultizmo mokslams, o ligos atvejais kreipiasi į šamanus. Ladakhiečiai – nacija, atsiradusi susimaišius įvairioms rasėms. Šiame regione taip pat gyvena dardai, kurie laikomi didžiųjų arijų palikuonimis.
Apie mįslingus įvykius, kurie daugelį amžių vyksta tiek Mirties slėnyje, tiek Ladakhe, žinoma gana nemažai. Senosiose knygose ir kronikose aprašytas ne vienas atvejis apie „degančių“ akmenų kritimą iš dangaus. Taip pat yra pranešimų apie danguje netvarkingai judančias žvaigždes. O liudininkų pasakojimai apie susitikimus su ateiviais iš kitų planetų (ar iš kitų pasaulių) vienas už kitą nepaprastesni! Ateiviai su nepaprastu pastovumu pasirodo būtent tada, kai keliauninkai neberanda kelio ar atsiduria kitose ekstremaliose situacijose. Praktiškai visada šie paslaptingi padarai bando save pavaizduoti kaip vietinius gyventojus, nors jų išvaizda, tokių būtinų daiktų, kaip gertuvės su vandeniu ir specialūs įrankiai, būtini keliaujant šiomis atšiauriomis vietomis, neturėjimas iš karto juos demaskuoja.
Tačiau ateiviai nėra vieninteliai nepaprasti padarai šiose vietovėse. Yra pranešimų apie susitikimus su keistais padarais, kurių ūgis siekia vos keliasdešimt centimetrų! Legendos apie vaiduoklius „vandens žmones“ pasakoja, kad kartais naktį ar auštant prie kalno papėdės galima pamatyti tupinčius žmogeliukus, kurie nenuleidžia akių nuo kalno viršūnės. Šių žmogeliukų siluetai atrodo tarsi išskydę, o jų oda yra nenatūralaus blyškumo. Šie „vandens žmonės“ vengia kontaktų su vietiniais žmonėmis, o šiems priartėjus, apsigaubia rūko debesėliu, kuriame ir išnyksta.
Duomenų apie NSO pasirodymus Ladakhe ir Mirties slėnyje sukaupta nemažai. Ypač dažnai NSO ėmė pasirodyti XX amžiuje. Tai vienoje, tai kitoje vietoje danguje virš šių teritorijų pasirodo šviečiantys taškai, kurie keičia savo formą, tai priartėja prie juos stebinčių žmonių, tai vėl nutolsta. Ypač dažnai paslaptingi disko formos skraidantys aparatai pasirodo žiemą, kai būna pūgos, audros, tirštas rūkas. Šio objektai manevruoja labai arti žemės paviršiaus, sukinėjasi aplink kalnus, jų viršūnes apšviesdami ryškiais spinduliais. Visi bandymai ištirti nežinomų objektų pasirodymus buvo nesėkmingi.
Senieji šių vietų gyventojai puse lūpų pasakoja vienas kitam legendą apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigoje prie Lamajūro vienuolyno nusileido NSO. Pasakojama, kad iš skraidančio aparato išlipo keli žemo ūgio žmogeliukai, kurie prie savęs neprisileido žmonių, ypač smalsius nužudydami spinduliais iš vamzdelių, kuriuos laikė savo rankose…
Kaip galima paaiškinti keistus garsus, kiekvieną naktį pasigirstančius, kaip taisyklė, apie 3-ią valandą pietvakariuose ir primenančius daugybės plaktukų kalimo į geležį garsą? Apie taip pasakoja ne tik vietiniai gyventojai, bet ir nemažai turistų, kurių netrūksta tiek Mirties slėnyje, tiek Ladakhe. Tiesa, šių keistenybių kol kas niekas rimtai nesiėmė tirti.
Manoma, kad negalima nekreipti dėmesio į anomalius reiškinius, vykstančius šiose teritorijose. Reikia tikėtis, kad atsiras entuziastų, kurie rimtai imsis tyrinėti šias vietoves ir nepaliks be dėmesio jose vykstančias anomalijas…
Grupė amerikiečių mokslininkų iškėlė labai drąsią hipotezę. Šie mokslininkai entuziastai bando prasiskverbti į šių vietų paslaptis. Iškelta hipotezė teigia, kad vienoje planetoje vienu metu gali egzistuoti dviejų tipų protingos būtybės – baltyminiai junginiai, apdovanoti intelektu, t.y. žmonija, ir… mąstantys akmenys. Gali būti, kad Ladakhe ir Mirties slėnyje savaime judantys akmenys yra protaujančios substancijos, kurios pačios sugeba pasirinkti buvimo vietą ir bendravimo su supančia aplinka būdus.
