Ąžuolų salos paslaptys

1795 m. vasarą į vieną iš daugelio mažų Mahono įlankos salelių išsilaipino jaunuolis iš Naujosios Škotijos, vardu Danielis Makginisas. Saloje jis pastebėjo žmogaus buvimo pėdsakų, o iš vieno seno ąžuolo kamieno kyšojo senovinio laivo takelažo liekanos. Puri žemė po medžiu piršo prielaidą, kad čia kažkas užkasta. Makginisas pamanė, kad rado vietą, kur paslėpti lobiai. Nuskubėjęs namo jis pasikvietė į pagalbą du geriausius savo draugus — Džoną Smitą ir Antonį Vojaną ir kitą dieną pradėjo kasti.

Draugai iškasė 13 pėdų pločio duobę. Keturių pėdų gylyje jie aptiko grindinį, išklotą atvežtinėmis akmens plokštėmis, dešimties pėdų gylyje atkasė medinius atraminius polius, o 20 ir 30 pėdų gylyje rado ąžuolinius grindinius. Bičiuliai suprato, kad reikia daugiau jėgos ir įrankių, todėl grįžo namo tikėdamiesi surinkti lėšų, reikalingų paieškos darbams tęsti.

Tąkart jiems nepavyko, tačiau 1803 m. vietos gydytojas, vardu Simeonas Lindsas, išgirdęs apie Smito atradimus, jais susidomėjo ir padedamas draugų suskubo rinkti lėšas. Naujai suburta grupė uoliai ėmėsi darbo. Kas dešimt pėdų kasėjai atkasdavo po medinių rąstų grindinį. Pasiekę 90 pėdų gylį jie išsemdavo po kibirą vandens ir du kibirus purvo. Vieną vakarą jie prisikasė prie to, ką palaikė paskutiniu sluoksniu prieš atrandant lobius. Kitą dieną visi ilsėjosi ir svarstė, kaip pasidalys laukiančius turtus. Deja, atėję pirmadienio rytą jie rado visą duobę apsemtą vandens, kuris siekė iki trylikos pėdų gylio. Kasėjai mėgino išsemti vandenį, tačiau veltui — vandens lygis nekito. Vandenį bandė išsiurbti, tačiau taip pat nesėkmingai.

1805 m. ta pati grupė nusprendė lygiagrečiai iškasti dar vieną 105 pėdų gylio duobę ir iš jos horizontaliai išrausti tunelį iki lobių. Tačiau ėmė kasti per arti pirmojo šulinio: siena tarp abiejų duobių griuvo, ir naująjį šulinį užliejo šimtai galonų vandens. Pritrūkus lėšų darbus teko nutraukti.

Joks vėlesnis bandymas prisikasti iki lobių nebuvo taip arti tikslo kaip šis. Vėliau buvo nustatyta, kad egzistuoja rūpestingai iškastas požeminis tunelis. Jis prasideda paplūdimyje, už 500 pėdų, ir susisiekia su duobės dugnu. Taigi rąstai ir molis atliko hermetinio kamščio funkciją. Vos juos išjudinus į požeminį rūsį plūstelėjo vanduo ir jį užliejo. Buvo mėginta šulinį gręžti.

Su grąžtu buvo iškelta skrynios apkaustų detalių, monetų, dekoratyvinių grandinėlių ir kitokių smulkių metalinių daiktų, betono sluoksnis, minkšto metalo (aukso, sidabro) lydinių ir netgi buvo ištrauktas teksto, parašyto ant pergamento, fragmentas. Šie realūs ir akivaizdūs įrodymai, kad po žeme užkastas lobis, skatino tęsti pastangas iškelti turtus į paviršių.

Smalsuoliams nedavė ramybės klausimas, kas galėtų būti lobių savininkas. Buvo iškelta mintis, jog tai galėtų būti inkų, pasprukusių nuo ispanų užkariautojų, auksas. Kiti manė, jog čia galėjo būti paslėptas britų kariuomenės, grįžtančios iš Amerikos nepriklausomybės karo, iždas. 1937 m.

Naujosios Anglijos verslininkas Džilbertas D. Hedonas iškėlė prielaidą, kad turtai galėję priklausyti plačiai žinomai asmenybei kapitonui Vili amui Kidui. Tyrinėdamas V. Kido istoriją D. Hedonas tikėjosi išsiaiškinti, kokie turtai ten slypi. Kaip ir kitų, taip ir jo pastangos pasirodė esančios bevaisės.

Iki 1965 m. Ąžuolų sala pasidarė panaši į korį, kuriame apstu šulinių ir tunelių. Ieškodamas lobio amerikiečių geologas Bobas Danfildas pamėgino pasinaudoti brutalia jėga. Jis atsigabeno 70 tonų ekskavatorių ir iškasė 140 pėdų gylio ir 100 pėdų pločio duobę, tačiau nerado nieko, išskyrus ankstesnių paieškų pėdsakus.

1970 m. nauja paieškos grupė —Tritono aljansas — atliko išsamius geologinius salos tyrimus. Jų pranešimas taip ir nebuvo paviešintas, tačiau rezultatai paskatino Tritono grupę imtis kasinėjimo darbų. Grupės nariai pradėjo vykdyti planą, pavadintą Gręžiniu 10-X. 200 pėdų gylyje buvo rasta žalvario, porceliano, medžio dirbinių fragmentų, tačiau paieškų metu grupė patyrė daugybę sunkumų.

Vietos gyventojai tvirtina, kad per šimtmečius beatodairiškų paieškų sala tapo tokia sujaukta, kad paslėptų lobių surasti jau nebeįmanoma. Kiti vis dar tikisi rasti turtų. Tačiau bent jau kol kas atrodo, kad Ąžuolų saloje paslėpti lobiai visiškai saugūs.

Komentuok su Facebook paskyra: