Daug paslapčių savo gelmėse slepia giliausias pasaulyje (1620 m.) ir apie penktadalį pasaulio gėlojo vandens atsargų kaupiantis Baikalo ežeras. Maždaug pusę Lietuvos ploto (31 500 kv. km) užimantis ir nepaprastu vandens skaidrumu (0,5 metro skersmens baltas diskas matyti iki 40 metrų gylio) garsėjantis pietryčių Sibiro ežeras pasižymi ir vandens šaltumu. Net rugpjūtyje įlankose vandens temperatūra nepakyla aukščiau 9-12 laipsnių Celsijaus.
XX a. septintame dešimtmetyje šiaurine Baikalo ežero pakrante buvo tiesiama Baikalo-Amūro geležinkelio magistralė (BAM). Kalnuotoje pakrantėje buvo sprogdinamos uolienos ir iš tų susmulkintų uolienų pilamos sankasos. Statybininkai dažnai priekrantėje po vandeniu matydavo šviečiančius skritulius, o naktimis – iš vandens gelmių į dangų skriejančias ugnines strėles.
1971 metais Baikale, prie Olchono salos, su šeima atostogavęs leningradietis inžinierius Georgijus Filipovas, vieną kartą atsigręžęs, už kelių šimtų metrų vakaro prietemoje pastebėjo iš dangaus į ežero paviršių šviečiančius tris šviesos stulpus, o po to įžiūrėjo viršuje blyškiai apšviestą trikampę platformą. Po kurio laiko šviesos stulpai ėmė trumpėti ir liko tik trys šviesos platformos kampuose. Kiek „pakabėjęs“ objektas nuskrido ežero vidurio link.
Panašų trikampį objektą ežero viduryje, maždaug 300 metrų aukštyje, 1984 metais matė hidrogeologinės ekspedicijos dalyviai, o 1990 metais – Olchono salos Chinžiro gyvenvietės gyventojai.
Įdomus atsitikimas 1996 metais nutiko Goriačinsko gyventojui V. Zykovui, kuris su trimis žvejais žvejojo ant ežero ledo gal per pora šimtų metrų nuo kranto. Vidurdienį jie pajuto storo ledo virpėjimą, o netrukus pasigirdo garsus ledo traškesys. Ledas sudrebėjo, ir žvejai pamatė, kaip tolokai nuo jų iš po ledo į erdvę išsiveržė vandens ir ledo nuolaužų stulpas, o jo viršūnėje sunkiai įžiūrimos formos kūnas, netrukus dingęs iš akiračio.
Ko gero, pirmą švytėjimą Baikalo gelmėse 1977 metais užfiksavo ekspedicijos dalyviai, giluminiu aparatu „Pajsis“ nusileidę į 1400 m gylį. Maždaug 1200 m gylyje aparatas atjungė savo prožektorius ir tuo momentu jį apšvietė, matyt, sekęs nežinomo objekto šviesos pluoštas. Po akimirkos, kai „Pajsis“ įjungė savo prožektorius, persekiotojo šviesos užgeso.
XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Okeanologijos instituto ekspedicijos dalyviai ežero šiaurinėje dalyje į gelmę leido povandeniniams tyrimams skirtą batiskafą. Jame buvęs okeanologas maždaug 50 metrų gylyje pajuto metalinį gergždesį, ir jam pasirodė, jog prie aparato kažkas prisikabino. Netrukus aparatas kryptelėjo ir staigiai ėmė grimzti. Okeanologas telefonu ėmė šaukti laivo, iš kurio buvo nuleidžiamas į gelmę, kolegoms, kad stabdytų staigų grimzdimą. Tačiau tie nieko negalėjo padaryti, nes laive nustojo veikę visi prietaisai. Tik kai iš batiskafo, atidarius liukus, staiga buvo išleistas gramzdinimo balastas, prietaisas tarsi stabtelėjo, o mokslininkas apsidairęs gilumoje pamatė šviesos blyksnį. Netrukus aparatas ėmė lėtai kilti į viršų.
o ko“ jus cia norite?o tai as ar ne?as jei bus mato ,kad kas kai mane ,kad kai jau eisiu jei buve tai jau tos paziuret o jau kuri ka..tai jau as jau ne.as ejau namie ir nepasakius gelbekit mane is erdves o as tik maniau o tai jau kas mane matys kaip trikampio ar ko jau kai kubizmu nevadint kaip pavadina ir jau kas kai jau kurioje tuiki situacijoje ir jau ka mato?o as tik iliuzioniste.as tik zinau zmones yra trecioje erdveje, o kitose net nebuna.o tai jau jei liuzionizmas yra tai ir tiesos yra ne tik tai reiket neigt ar ne? jei as tik gera as tai sugalvoju jau jei ka gel;bsciu tai jau as tik ir bunu zinau kad kai as butina kad buciau buvus kur tai o pavelavus as tik sugalvoju laike poadarau o pamate buna jau tad tada.o tai jau ir tai kas bus ateityje tai mano seimos ,kurios tai nerandu as tai jau kas jei jau as apie seses ir tevelius adr tik , o siaip tai as turesiu ateityje ,jau tuiriu , ta taransporta.ir bus mus tikrai nedaugfiau nei 98 mano seiumoje kai ir anukai ir kiti lig paskutinio tai jau zinokit, kad skrendaq kas is ateities o jau ka dar daryt tai jau jus zinot.jau tikrai tai buti gali, net ant zemes palnetso, tik siame laike jau kas matyt kas tik ko dar nera mano tai net dar jau kai vaziuoju tai jau zzinau kai jau kai kad nedare but ka sesems tai jau as kur kada bunu, buvus kaip , nes tada ne nusikalte kas but o tai jau tik kas regoje ir jau be veiksmo. o ar as organizacija? jau tik ar minciu jus reikia? jau tai atia.as nebijau .kas cia kuria?o kas ar fantazuoti gali jei tai buti gaqleje.pavadinkit tai kas nerealu ir dar ne ant zemes planetos.Jau skubu.
It’s funny what stays with you from books.First of all, let me say that I’m aware that Tik Tok of Oz is generally coridsened to be a weak Oz book. There are a number of character inconsistencies. Betsy is a poor Dorothy substitute. The Shaggy Man and Polychrome have met each other before this. Reading this as a grown-up who is currently re-reading the whole series, I see these errors and acknowledge the point.Still, I have to say that as a child, this was one of the Oz books that stuck with me the most strongly. First of all, Polychrome was one of my favorite Oz characters, and I loved every book in which she made an appearance. Second of all, I was secretly quite sympathetic with Ann of Oogaboo. Even at a young age I wasn’t very fond of Ozma, absolute ruler. Third of all, I was absolutely fascinated with the Rose Princess, and the idea of a royal family grown on vines. I was heartbroken on behalf of poor Ozga by the reception of her subjects. Something about that bit stayed with me quite strongly, entering my personal mythology.I do think that the plot is reasonably well-formed in this book, compared to others in the series. While adults may take issue with some of the errors, there are many aspects that I believe would appeal strongly to children. At least, I can say that it certainly appealed strongly to me. As a kid I was reading these from the library, and I must have checked this particular book out twenty times. That’s certainly got to earn it some points.