Škotijos šiaurėje, Neso ežere (Loch Ness — „loch“ – škotiškai „ežeras“) gyvena nepažįstamas gyvūnas, kuris nėra būdingas Šiaurės vakarų Europos faunai. 35 km ilgio ir pusės kilometro pločio ežeras atsirado prieš 300 milijonų metų, susidarius Žemės plutos sprūdžiui, kuris perkirto Škotijos plokštikalnę iš pietvakarių į šiaurės rytus. Daugybė stebėjimų, esant geram apšvietimui, įtikina, kad ežere gyvena išlikusi maža populiacija senovinių reptilijų, kurios kitur išmirė prieš 60 milijonų metų. Jos, matyt, buvo ežere uždarytos, kai paskutinio ledynmečio pabaigoje
sausuma ir jūros dugnas, tirpstant ledams, pakilo. Iš fiordo formos jūros įlankos susidarė 250 m gylio ežeras, kuris niekada neužšąla, o vandens temperatūra būna nuo 5 iki 12° C.
Pirmą kartą apie šį gyvūną pasakota 565 m. Tada jį pavadino „Loch Neso pabaisa“ ir įtraukė paslaptingų, fantastinių gyvūnų sąrašą. Jį pamatė airių šventasis Columbanusas vyresnysis. Šventojo biografas šv. Adamnanas VII amžiuje aprašė atsitikimą, kai Columbanuso mokinys plaukė
per ežerą atplukdyti mokytojui valties. Staiga jis pamatė pabaisą, kuri „riaumodama, išsižiojusi“ plaukė vandens paviršiumi.
Žinia apie pabaisą liko neužmiršta šimtmečius, kartų kartos draudė vaikams maudytis Neso ežere. Ežeras tapo žinomas 1933 m., kai šiauriniame krante buvo nutiestas kelias privilioti turistams. Buvo iškirsta daugybė medžių ir krūmų, kurie užstojo vaizdą į puikųjį ežerą. 1933 m. balandžio 14 d. ponas Makėjus ir jo žmona pastebėjo gyvūną ir pranešė vietos laikraščiui „Inverness Courier“. Tų pačių metų liepos 23 d. anglų Spaiserių pora, praleidusi atostogas Inverneso apylinkėse, stebėjo įspūdingo dydžio būtybę. Jos ilgas kaklas baigėsi maža galva, o nugarą puošė penkios kupros. Pabaisa staiga išnėrė, kiek paplaukė vandens paviršiumi ir vėl panėrė. Tą pačią vasarą vienam gydytojui pavyko nufotografuoti Neso ežero pabaisą.
Nuotraukoje, kurią jis padarė būdamas už 200 metrų, aiškiai matyti ilgas išlenktas kaklas ir stambus kūnas. Sensacinga žinia priviliojo būrius lankytojų, daugelis iš jų tvirtina matę ežero pabaisą. Skeptikai mano, kad liudininkai matė supuvusius augalus, kuriuos kartkartėmis iškelia
puvimo dujos, arba nardančios ūdros uodegą. Kitoje barikadų pusėje parodymus patvirtinę priesaika mokytojai, gydytojai, vienuoliai benediktinai, jūrų karininkai, oficialių įstaigų tarnautojai ir net vienas Nobelio premijos laureatas. Šie žmonės vargu ar turėjo priežasčių rizikuoti
savo geru vardu ir pasirodyti juokingi. Tai, kad Neso ežere gyvena neįprastos gyvybės formos, įrodo neseniai pastatytas filmas ir nuotraukos.
1960 m. balandžio 23 d. oro inžinieriui Timui Dinsdeilui pavyko būtybę nufilmuoti 16 mm pločio juosta. Karališkojo oro laivyno nuotraukų iš oro specialistai 1966 m. ištyrė juostą ir nusprendė, kad Neso ežere yra didžiulis ir tikriausiai gyvas objektas.
Kitas filmas, padarytas 1967 m. birželio 13 d. ekspedicijoje, yra labai geros kokybės. Filmuota ežero šiaurinėje dalyje, aiškiai matyti tvirtas kūnas, kuris išneria ir vėl paneria, pamatęs artėjantį tyrinėtojų laivą. Neįtikėtinos yra povandeninės nuotraukos, kurias padarė Masačiuseto taikomųjų mokslų akademijos prie technologijos instituto darbuotojas Robertas Rainsas 1975 m. birželio 20 d. Matyti rusvas 11 m ilgio gyvūnas, jo kaklas
ilgesnis nei 2 m. Nuotraukoje, kur nufotografuota galva, matyti „ragai“.
Per tą laiką prie ežero pabuvojo daugybė įvairiausių universitetų ir institutų grupių, kurios vis rimčiau patvirtina,
kad ežere gyvena daug didesnės nei žuvys būtybės, o jų judesiai smarkiai skiriasi nuo žuvų. Skeptiškiausi zoologai
tvirtina, kad vienos rūšies išlikimui apribotoje ekosistemoje reikia bent 20 gyvūnų. Tai tiesa, vienas gyvūnas negalėtų
išlikti milijonus metų. Anot senų padavimų, po ežerą supančiomis kalvomis yra požeminės olos, kurios ne tik vienam dinozaurui, bet ir visai kolonijai puikiai tiktų. Paslaptingas gyvūnas jau turi mokslinį vardą: „Nessiteras Rhombopteryx“, kuris reiškia „Neso pabaisa rombo formos plaukmenimis“. Manoma, kad tai vienas iš pleziozaurų,
milžiniškų driežų su gyvatiška galva, giminaičių. Pleziozaurai išmirė mezozojinės eros pabaigoje. Tai buvo
judrūs vandens gyvūnai, maitinosi žuvimis, kurių dabar Neso ežere gausu. Maisto užtektų. Paslaptingiems gyvūnams, paskutiniams savo rūšies atstovams, reikia apsaugos. 1934 m. įstatymas uždraudė šaudyti į ežero pabaisą. Ką žinai…
pirmoj ir antroje nuotraukoj plaukiantis dramblys.
Jo, dramblys tiesiog lochnesso ezere dramblys plaukia nu jo…. krc …. gal Zirafa plauke nezinai?
gal drakonas 😀
gal ir nieko, bet vis tiek jau tikriausei isnyko jie senai
bet antroj nuotraukoj mazas tj pz
mazas atrodo, nes visas kitas kunas, viduj, ezere yra.
ta antra nuotrauka klastote, maciau filma apie ta ezera, bent jau antroj nuotraukoj medine skulpturele nufotkino prie pat kranto, rode kaip ten fotkino, pats fotografas prisipazino, kad suklastojo, nes ji is kazkokio laikrascio atleido, o tas typo nufotkino sensacija, kuria poto visas pasaulis ispirko 😀
:O
Man su tom Lochenesu pabaisom igrysot!
zirafa ismiko plaukt 😀
ir kodel ja vadina pabaisa juk tai tik gyvunas kaip dramblys ar zirafa!
Nu. Juk ji tiesiog gyvūnas. tik keistesnios isvaizdos
As tai netikiu tom lochneso pabaisom,turistam priwiliot:D
as dabar randuosi inverness miste skotijoj. 20 minuciu kelio iki nesso ezero, kalbejaus su tokiu seneliu skotu ir jis pasake kas mate ta pabaisa per dauk gere alkoholio 😀
XD nera jokios pabaisos tos fotkes yra is filmo Mano mAZASIS MONSTRIUKAS IR DAR YRA KNYGA KURIA DB SKAIDAU :dd
Nesuprantu jūsų… Tuo kas „netikra“ ir ne taip dažnai sutinkama tikit (kalbu apie vaiduoklius/šmėklas/dvasias), o tuo, kad egzistuoja iki galo neišsivystęs gyvūnas negalit patikėt ir nuotraukas klastotėm vadinat? 😀 juokingi esat… O čia, pamato nuotrauką su kokiu priterliotu ekranu arba pirštų antspaudu, ir rėkia VAIDUOKLIS VAIDUOKLIS !!!
Nesakau, yra be galo daug tų klastočių (kurios sukurtos pagal liudininkų mačiusių „pabaisą“ atpasakojimus..) tikrosios būtybės nėra užfiksavęs JOKS fotoaparatas (arba bent jau nėra paviešintos nuotraukos). Taip kad jei jau lankotės tokiuose puslapiuose – ir esat mistikos gerbėjai, biškį mažiau kritikos ir apmastykit – kad tai GALI BŪTI tiesa…