Loch Neso pabaisa

Iš viso pasaulio mitinių pabaisų pati garsiausia, labiausiai ieškoma ir daugiausia aptarinėjama, ko gero, yra vadinamoji Nesė — Loch Neso pabaisa. Kadangi ši Škotijos pabaisa nė iš tolo neprimena mielos nekaltos mergaitės, būtent jos atvaizdas iškyla mums prieš akis, vos tik pradedama kalbėti apie neatskleistas paslaptis.

Tai plačiai užsienio šalyse garsėjanti „įžymybė“, ko gero, nusipelniusi šalies turizmo pramonei kur kas daugiau negu bet kuris įžymus škotas. Apie ją sukurta spektaklių, dokumentinių, vaidybinių ir netgi animacinių filmų. Tačiau nepaisant to, kad kasmet kai kuriems žmonės pasirodo, ji, matyt, yra pernelyg „drovi“, kad pasirodytų rimtiems tyrinėtojams. Taigi ar Nesė iš tiesų yra labai keista būtybė, pasiklydusi laike ir tūnanti Loch Neso ežero dugne?

Loch Nesas yra gėlavandenis ežeras, esantis Didžiajame slėnyje — didžiulėje properšoje, dalijančioje Škotijos aukštumas į dvi dalis. Ežero gylis siekia iki tūkstančio pėdų, o jo plotis kai kuriose vietose — pusantros mylios. Ankstyviausias pasakojimas apie čia gyvenančią pabaisą siekia 565 m. po Kr., kai esą plaukiantį žmogų nuo užpuolusio siaubūno išgelbėjo šv. Kolumbas. Specialistai laikosi nuomonės, kad šv. Kolumbas susidūrė su kokiu nors jūros gyvūnu, atsitiktinai patekusiu į ežerą. Nepaisant to, kad ežere nuolat buvo pastebima keistų dalykų, visuotinai jis išgarsėjo tik XX a.

1933-iaisiais Loch Neso pakrante buvo nutiestas kelias, ir iš karto pasipylė liudininkų pasakojimų, davusių pradžią legendai apie Nesę. Tų metų balandį vietinių gyventojų porelė pastebėjo milžinišką gyvūną, besivartantį ir žaidžiantį vandenyje. Apie tai, ką matė, jie pranešė žmogui, atsakingam už lašišų išteklių ežere priežiūrą. Pamatęs pabaisą savo akimis, šis apibūdino ją kaip padarą su 6 pėdų ilgio kaklu, gyvatės galva ir didžiule kupra. Inspektorius spėjo, kad padaras gali būti 30 pėdų ilgio. Liepą šeima iš Londono važiuodama keliu palei ežerą vos neatsitrenkė į milžinišką tamsios spalvos ilgo kaklo gyvūną — šis nušliaužė skersai kelio ir pradingo vandenyje. Panašus atsitikimas įvyko kitų metų pradžioje, kai veterinarijos studentas važiuodamas motociklu vos neatsitrenkė į kažkokį padarą. Jis sakė pastebėjęs didžiulį gremėzdišką kūną su plaukmenimis, ilgu kaklu ir maža galva.

Daugelį metų daugybė žmonių bandė gyvūną nufilmuoti. 1933-iaisiais vienas liudininkas sugebėjo nufotografuoti kažkokį neaiškų objektą. išnyrantį iš vandens, tačiau nuotrauka buvo neįtikinama. 1934 m. vienas Londono gydytojas pateikė pačią mįslingiausią pabaisos nuotrauką. Nuotraukoje matyti iš vandens išnyranti keista galva ant keisto kaklo; praėjus 60 metų buvo nustatyta, kad tai — klastotė. 1960-ųjų balandį aeronautikos inžinierius nufilmavo neaiškų objektą, judantį ežero bangomis. Nepaisant to, kad iki šiol niekas negali tiksliai pasakyti, kas nufilmuota juostoje, Karališkųjų oro pajėgų Fotografijos departamentas patvirtino, kad juosta tikra ir nesuklastota. Pats juostos autorius Dinsdeilis visą savo likusį gyvenimą paskyrė Nesės paieškoms.

Pastaraisiais metais gauta naujų liudininkų pranešimų. 1993 m. birželį ant ežero kranto vaikštinėjanti porelė pamatė milžinišką keistą padarą, lėtai plaukiantį ežero paviršiumi. Jų manimu, padaras buvęs maždaug 40 pėdų ilgio,su į žirafos panašiu kaklu, o kūnas — rusvos spalvos. Kiek vėliau tą patį vakarą pakeliui į namus vandenyje kažką keisto pastebėjo dar du liudidininkai — tėvas su sūnumi. Vėliau jie papasakojo žurnalistams matę gyvūną, kurio kaklas panašus į žirafos. Po šių dviejų liudijimų lažybininkas Viljamas Hilas padidino Loch Neso pabaisos egzistavimo tikimybę nuo 500 ir 1 iki 100 ir 1.

Nepaisant daugiau kaip 3000 mačiusiųjų liudijimų, Nesė tebėra pernelyg „drovi“, kad pasirodytų jos ieškančių mokslininkų tyrinėtojų grupėms. Pirmajai kompleksinei ekspedicijai, surengtai 1970 m., vadovavo Bostono (Masačūsetso valstija) taikomųjų mokslų akademija. Naudojantis povandeninėmis kameromis ir hidrolokatoriais pavyko užfiksuoti atvaizdus objektų, panašių į 8 pėdų ilgio plaukmenis, neįprastą 20 pėdų ilgio vandens gyvūną ir netgi, tiesa, labai neaiškią kažkokio padaro galvą. Deja, 1987-aisiais surengta ekspedicija, pavadinta Operation Deepscan, išsamius tyrimus atlikusi gilumine hidrolokacine aparatūra, nustatė, kad ankstesnėje Nesės nuotraukoje iš tikrųjų tėra tik medžio kamienas. Tačiau giluminiai hidrolokatoriai užfiksavo iš ežero gelmių sklindančius įvairius neatpažįstamus garsus.

Ir nors per paieškas įtikinamų rezultatų nebuvo gauta, kiti neseniai atlikti moksliniai tyrimai suteikė daugiau vilčių. 2000-ųjų kovą norvegų mokslininkų Pasaulio povandeninių tyrimų grupė užfiksavo ežere keistus garsus.

Vienu metu tas, kas skleidė tuos garsus, netgi atsitrenkė į mikrofoną, nuleistą po vandeniu. Anksčiau ta pati grupė buvo užfiksavusi neįprastus garsus kitame pabaisomis garsėjančiame ežere, Norvegijoje. Loch Nese užfiksuoti keisti garsai primena tarsi arklio prunkštimą, tarsi ėdančios kiaulės keliamus garsus. Jie sutampa su Norvegijos liudininkų parodymais. Tai ne tik leidžia daryti prielaidą, kad abiejuose ežeruose gyvena nežinomi padarai, bet ir manyti, kad jie gali būti giminingi. Visai neseniai hidrolokacine aparatūra ežero dugne aptikta milžiniškų properšų. Jos buvo pavadintos „Nesės irštvomis“. Properšų dydis gali būti pakankamas, kad jose išsitektų visa pabaisų šeimynėlė.

Loch Neso ežeras

Laikomasi nuomonės, kad pabaisų kolonija turi kaip nors daugintis. Kai kurie liudininkai tvirtina matę ežero paviršiuje ne vieną, o kelis gyvūnus. Kokiai gyvūnų rūšiai priklauso Nesė, iki šiol neaišku. Mokslininkai spėja, kad tai gali būti lamantinas ar kokio primityvaus banginio atmaina. Gali būti didžiulė ūdra, ilgakaklis ruonis, milžiniškas ungurys ar netgi vėplys. Vis dėlto labiau tikėtina, kad Nesė yra gyvūnas, kuris laikomas seniai išnykusiu. Tai pleziozauras — jūrų dinozauras, kuris, kaip manoma, išnyko prieš 60 mln. metų. Jis turėjo didžiulius pelekus, mažą galvą ir milžinišką kūną. Kai kurie specialistai mano, kad keletas šių gyvūnų galėjo patekti į ežerą po paskutinio ledynmečio.

Nė viena iš šių prielaidų nėra visiškai patikima. Netgi jei pleziozauras ir būtų išgyvenęs negandas, išnaikinusias jo priešistorinių laikų giminaičius, jam, šaltakraujui, kaip manoma, gyvūnui, vėsus Škotijos ežero vanduo būtų per šaltas. O jeigu Nesė yra šių laikų vandens gyvūnas, tarkime, banginis arba ruonis, jis kartkartėmis turėtų iškilti į paviršių įkvėpti oro. Tokiu atveju būtų buvę daug daugiau jį mačiusių liudininkų.

Vis dėlto, nors ir neįrodyta, tačiau labai tikėtina, kad tamsiose Loch Neso gelmėse kažkas gyvena. Šiaip ar taip, po kiekvieno nesėkmingo mokslininkų bandymo susidomėjimas nesiliauja augęs. Šis ežeras tebėra pasaulyje pačios paslaptingiausios nepaaiškinamos pabaisos buveinė.

Komentuok su Facebook paskyra: