1921 m. britų pulkininkas leitenantas Čarlis Kenetas Hovardas-Baris (Charles Kenneth Howard-Bury), kuris vadovavo ekspedicijai į Everestą, papasakojo mįslingą istoriją. Kopdami į kalną šiauriniu šlaitu ekspedicijos dalyviai viršuje pastebėjo judančius tamsius pavidalus. Užkopę iki tos vietos jie rado didžiulius keistus, panašius į žmogaus, pėdsakus. C. Hovardas-Baris sakė, kad jo palydovai šerpai tuos padarus vadina Metoh-Kangmi. Išvertus tai reiškia „bjaurieji sniego žmonės“.
Tiesą sakant, Metoh-Kangmi yra bendras visų trijų mistinių kalnų padarų pavadinimas. Kiekvienas iš jų dar turi po atskirą vardą. Dzu Teh — didžiulė gauruota pabaisa, kuri, mokslininkų įsitikinimu, yra viena iš retų šiame regione gyvenančių meškų rūšių, Thelma laikoma viena iš gibonų rūšių ir Meh-Teh, arba Yeh-Teh — žmogus pabaisa, arba uolų gyventojas. Pastarasis — pats paslaptingiausias padaras. Jis apibūdinamas kaip 5 ar 6 pėdų ūgio, rusvų plaukų, ilgų nutįsusių rankų, turi kūgio formos į viršų smailėjančią galvą ir žmogaus veidą. Šis Yeh-Teh ir yra tai, ką mes vadiname ječiu (Yeti).
1925 m. graikas fotografas N. A. Tombazis dalyvavo ekspedicijoje po Himalajus. Kartą vienas iš palydovų šerpų parodė jam, kad netoliese kažkas stovi. Pasak N. A. Tombazio, tas padaras stovėjo stačias kaip žmogus ir skainiojo rododendro krūmą. Nespėjus nufotografuoti, padaras pranyko, tačiau N. A. Tombazas, nuėjęs į tą vietą kartu su draugais, aptiko labai panašius į žmogaus pėdsakus. Ilgainiui pranešimų apie keistus sniege rastus pėdsakus buvo užfiksuota gana daug.
1951 m. garsūs alpinistai Erikas Siptonas ir Maiklas Vordas dalyvavo žvalgomojoje ekspedicijoje po Everestą. Ieškodami geriausio kopimo į kalną maršruto, jie aptiko porą keistų šviežių pėdsakų. Siptonas su M. Vordu nufotografavo šiuos 13 colių pločio ir 18 colių ilgio pėdsakus ir sekė jais, kol šie pranyko. Du garsiausi Everesto užkariautojai seras Edmundas Hilaris ir šerpas Tenzinas Norgajus taip pat aptiko milžiniškų pėdsakų, kai kopė į viršukalnę 1953-iaisiais. Šis atvejis ypač įdomus, nes manoma, kad Norgajaus tėvas prieš pat savo mirtį buvo sutikęs jetį, o E. Hilaris vėliau dėjo daug pastangų, kad įrodytų ječio egzistavimą.
1960 m., po nesėkmingos ječio paieškų ekspedicijos, šis žymus alpinistas pareiškė, kad pabaisa tėra viso labo prasimanymas. Tačiau dauguma ekspertų jautė, kad E. Hilaris paskubėjo padaryti tokias išvadas. Netgi E. Hilario kolega Desmondas Doigas, kartu su juo dalyvaujantis ekspedicijoje, pareiškė, kad ekspedicija buvo pernelyg didelio masto ir nerangi. D. Doigas pripažino, kad jie nesutiko ječio, tačiau nesutiko ir snieginio leopardo, kurio egzistavimas nekelia abejonių.
Ši nesėkminga ekspedicija atvėsino susidomėjimą ječiu, tačiau vėlesniais metais buvo rasta dar daugiau neįprastų pėdsakų. 1974-aisiais buvo gautas pranešimas apie tai, kad jetis užpuolė šerpę merginą ir jos jakus. Du gyvuliai buvo sudraskyti. Vėliau, 1986-ųjų kovą, britų fizikas Tonis Vudbridžas (Tony VVoodbridge), keliaudamas po Himalajus buvo akis į akį susidūręs su pabaisa. Jau anksčiau tą dieną T. Vudbridžas pastebėjo pėdsakų, tačiau kol neišgirdo triuškinančio tarsi kalnų griūtis garso, nekreipė į juos dėmesio.
Kiek tolėliau takas iš tikrųjų buvo užverstas sniegu, kuris sudarė nepereinamą milžinišką sušalusio sniego sieną. Keista, tačiau atrodė, kad sniegą kažkas specialiai suvertė. T. Vudbridžas nusekė pėdsakais ir už 150 metrų pastebėjo ramiai stovintį didžiulį gauruotą galingo stoto padarą. Pabaisa stovėjo tarsi sustingusi. Laimė, Vudbridžas turėjo fotoaparatą. Deja, nepaisant tvirto išankstinio T. Vudbridžo įsitikinimo, atidžiai ištyrus nuotraukas kilo abejonių. Grįžęs į tą pačią vietą Vudbridžas suprato, kad jį suklaidino medžio kamienas.
Vis dėlto, nors tokie atsitikimai tikrai nepadeda įtikinti skeptikų, dauguma specialistų pripažįsta, kad prielaidos, jog egzistuoja iki šiol nežinomos beždžionės, nėra nerealios. Kai kurios laukinių žvėrių rūšys, kaip ir džiunglių elniai, buvo atrastos tik pastarąjį dešimtmetį. Visiškai įmanoma, kad panašūs į ječius padarai, išsivystę iš priešistorinių beždžionių, gyvena ir dauginasi mums apie tai visiškai nieko nežinant. Kad ir ką įrodinėtų mokslininkai ir ekspertai, šerpai jau seniai yra susitaikę su mintimi, kad savo kalnuose jie — ne vieninteliai gyventojai.
Yeah, that’s the tickte, sir or ma’am