Didžiapėdis – ar jis egzistuoja?

Šiaurės Amerikos miškų tankmėse slapstosi mistinė beždžionės pavidalo būtybė. Aukštam, septynių pėdų ūgio, stambiam, raumeningo kūno sudėjimo padarui turėtų būti sunku likti nepastebėtam. Pasak daugelio liudininkų, jis tiesiog tarsi prasmenga po žeme. Kaip ir žmogus, jis vaikšto stačias, tačiau visą kūną jungiantys trumpi juodi gaurai liudija, kad jis nėra homo sapiens. Nepaisant daugiau kaip du šimtmečius trunkančių paieškų, iki šiol nepavydi rasti nei šių padarų palaikų, nei kaulų ar kitokių liekanų. Vienintelis įrodymas, kad ši mistinė būtybė egzistuoja, yra milžiniški pėdsakai. Pagal šiuos pėdsakus būtybė buvo pavadinta didžiapėdžiu.

Kaip ir kitos Amerikos legendinės pabaisos, didžiapėdis yra pagrindinis vietos gyventojų pasakojimų herojus. Pasakojimuose jis vadinamas saskvoču (Sasquatch), gauruotuoju miškų milžinu. Tačiau visuotinį susidomėjimą šis padaras sukėlė tada, kai su juo susidūrė atvykėliai iš Europos.

1811 m. baltaodis prekeivis Deividas Tompsonas Uolinių kalnų šiaurinėje dalyje aptiko porą milžiniškų, 14 colių ilgio ir 8 colių pločio pėdsakų. Metams bėgant pasakojimai apie didžiapėdį vis labiau plito. 1884 m. liepos 4 d. numeryje Britų Kolumbijos laikraštis Daily Colonist išdidžiai pranešė, kad traukinio personalas sugavo keistą baidyklę. Iš tikrųjų jų sugautas kresnas juodais gaurais apžėlęs primatas greičiausiai buvo paprasčiausia šimpanzė.

Ilgainiui Amerikos ir Kanados kalnai tiesiog apaugo gandais apie saskvočo pasirodymus; būta netgi pranešimų apie ištisus keistų būtybių būrius, miškuose puldinėjančius žmones. Visą laiką buvo manoma, kad saskvočas yra ne vienas, kad jie klaidžioja būriu. Tuo metu pasakojimai apie mistines būtybes populiariausi būdavo tarp medkirčių, angliakasių ir tų žmonių, kurie gyveno ar dirbo tose apylinkėse.

Lūžis įvyko 1958-aisiais, kai Kalifornijos Humbolto apygardoje dirbantis buldozerininkas Džeris Kru padarė rastų keistų pėdsakų atspaudus. Vietos laikraščio korespondento nufotografuota D. Kru nuotrauka apskriejo visas Jungtines Valstijas. Žmogaus, rankoje laikančio gipsinį paslaptingos pabaisos pėdų atspaudą, nuotrauka davė pradžią mūsų dienų legendai apie didžiapėdį. Kru atradimas sukūrė legendą, tačiau tik po devynerių metų nutikusio įvykio didžiapėdis įsitvirtino amerikiečių sąmonėje.

1967-ųjų spalį Rodžeris Patersonas ir Bobas Gimlinas jojo pro Šiaurės Kalifornijoje esantį Blaf Kriką (BlufF Creek). Vieta didžiapėdžiui buvo labai tinkama. Staiga baisūnas pasirodė ant tako, ir Patersonas nukrito nuo arklio. Kol Gimlinas laikė į pabaisą nukreiptą šautuvą, Patersonas greitai pašoko ant kojų ir pasileido to keisto padaro link visą laiką filmuodamas kino kamera, kurią turėjo pasiėmęs su savimi. Tai iki šiol tebėra pats mįslingiausias įrodymas. Juostoje matyti didžiulis gauruotas dvikojis, lėtai pranykstantis augmenijos tankmėje. Atidžiai išstudijavę kino juostą ekspertai spėja, kad tai buvo moteriškos lyties didžiapėdis, kadangi iš priekio aiškiai matyti krūtys.

Vaizdo įrašas kurį padarė Rodžeris Patersonas 1967 metais.

Nepaisant to, kad įrodymas yra stulbinamas, dauguma suabejojo jo autentiškumu. Kai kurie specialistai teigia, kad čia galėjo būti nufilmuotas persirengęs žmogus, o toks vaizdas gautas sukant juostą kiek didesniu greičiu nei įprasta. Nepaisant visko, kai kurios detalės stebina. Pavyzdžiui, anot biotechnologijos specialistų, kad tokia būtybė kaip didžiapėdis galėtų vaikščioti stačiomis, ji turi turėti ištįsusį kulną. Kino juostoje užfiksuotos būtybės kulnas yra ištįsęs.

Technikos ekspertai iš pradžių manė, kad filmuojant buvo naudotasi specialiaisiais efektais, tačiau nerado jokių, net menkiausių klastotės požymių. Taip pat ir grupė Rusijos mokslininkų, bandžiusių nustatyti tikrąjį greitį, kuriuo buvo filmuojama juosta, priėjo prie išvados, kad būtybės eisena iš tiesų buvusi lėta ir nerangi. Tačiau ir pats B. Gimlinas neatmetė galimybės, kad nežinodamas galbūt tapo savo bičiulio surežisuotos klastotės dalyviu. Tačiau šito mes taip niekada ir nesužinosime, nes 1972 m. R. Patersonas mirė nuo vėžio.

Kiti pastarojo meto liudijimai apie beždžionžmogį neaiškūs, keisti. Kai kurie liudininkai tvirtina apylinkėse, kur gyvena didžiapėdžiai, matę NSO. Kai kurie teigia, kad jų akys — skaisčiai raudonos, o galvą gaubia spindintis apskritimas. Gal tai gali atrodyti keista, tačiau visą laiką buvo manoma, kad saskvočai — protingos būtybės, o po mirties jų palaikai virsta eteriu. Apmaudu, tačiau dėl to, kad pasaulis pripažintų didžiapėdžio egzistavimą, reikia nepaneigiamų daiktinių įrodymų.

Komentuok su Facebook paskyra: