Vampyro esmę sudaro tai, kad žmogus bijo žmogaus, kuris ėda panašias į save būtybes. Skirtingai nuo žmonių ir gyvūnų hibridų, ši legendinė būtybė praranda žmogiškąją prigimtį ne dėl metamorfozės, o dėl to, kad buvo mirusi ir vėl atgijo. Legendos pažymi, kad vampyrai iš tikrųjų yra mirę asmenys, kurie naktimis išeina iš savo kapų, kad siurbtų gyvųjų kraują. Kai kas tvirtina, kad jų kūnus mirštant yra užgrobusios piktosios dvasios, o kiti teigia, vampyrais tampa tie, kurie, būdami gyvi, darė piktadarybes ir nusikaltimus ir todėl nenori atsidurti pomirtiniame teisme. O žmogaus kraujas leidžia kabintis į gyvenimą ir jau mirusiam.
Vampyro išvaizda yra tokia pat kaip ir gyvųjų žmonių, o jo veidas, skirtingai nuo tų, kurie yra vaizduojami kino filmuose, yra sveikas ir skaisčiai raudonas. Požymiai, kurie leidžia juos atpažinti, yra ilgi ir riesti nagai, kurie išauga karste, ir kartais kraujo dėmės aplink burną. Vienintelis būdas su jais susidoroti yra ištempti juos į dienos šviesą, įsmeigti į širdį ilgą vinį ir paskui jo palaikus sudeginti, kad liktų tik pelenai.
Pirmieji liudijimai apie vampyrizmą siekia viduramžių pabaigą, kai minėtas reiškinys pasirodė Rytų Europos slavų valstybėse. Studijose šiuo klausimu pažymima, kad tais laikais kilmingų slavų endogamija davė pagrindą dideliems genetiniams sutrikimams, tarp jų vadinamajai protoporfiria eritropoyetica, retai ligai, kurios aukos paraudonuodavo, o jų oda, gavusi nors minutę saulės spindulių, imdavo kraujuoti.
Tokia liga sergantys paprastai turėdavo vengti dienos šviesos ir išeidavo pasivaikščioti tik naktimis. Toks jų elgesys kartu su protoporfirijos požymiais galėjo duoti valią atsirasti legendai apie vampyrus. Kitas natūralus paaiškinimas galėjo būti tas, kad pasitaikydavo palaidoti katalepsijos ištiktus asmenis. Jie valandas ar net dienas išbūdavo palaidoti ir tada vėl pasirodydavo gyvi ir, galimas daiktas, tokie pat išgąsdinti kaip ir liudininkai. Kaip viena, taip ir kita negalia buvo diagnozuotos tik devynioliktąjį amžių.
Liaudies mitai apie vampyrus rado atgarsį lordo Bairono ir kitų romantikų kūriniuose. Jie buvo sužavėti žinių apie vampyrų erotiškus mirtinus įkandimus. Reiškinys įgavo pasaulinį garsą 1897 metais, išspausdinus airių rašytojo Bremo Stokerio romaną „Drakula“, reikšmingiausią klasikinį kūrinį šia tema. Stokerio personažą įkvėpė žiaurus kunigaikštis slavas Vladas Barabaras, kuris gyveno XV amžiuje Valakijoje, dabartinėje Rumunijoje.
Vis dėlto jo literatūrinė sėkmė neprilygo jo modelio kraujo troškimui. Savo gyvenamuoju laiku jis buvo žinomas kaip Vladas Drakula, arba kaip Vladas „velnio vaikas“, dėl įpročio savo priešus smeigti ant kuolų jis taip pat dar buvo vadinamas Vladu Smeigiku ant kuolų. Savo valdymo metais, tai yra per penkiolika metų, tokią bausmę Vladas pritaikė tūkstančiams asmenų. Pirma nukapodavo rankas ir kojas dažniausiai turėdamas vienintelį tikslą: kuo ilgiau matyti jų kančias.
1476 metais pagal Valakijos kelius išdėliojo šimtus ant kuolų pamautų kūnų ir krūvas galvų, rankų ir kojų, kad įvarytų baimę turkų sultonui, kuris atvyko reikalauti duoklės. Jo gausių kalinių palengvėjimui, jis krito kautynėse su turkais, ir jo galva buvo nešama pamauta ant karties iki pat Stambulo.
Vlado Tepeso žiaurumas davė pradžią mitui apie vampyrą, tačiau to meto kronikos nemini, kad jis būtų gėręs savo aukų kraują. Legendą apie vampyrus, kaip ir Stokerio romaną, galėjo įkvėpti Izabelės Batori istorija. Tai antra garsi slavų atstovė, kuri gyveno Vengrijoje XVI amžiuje. Ištekėjusi už Transilvanijos grafo būdama penkiolikos metų, Izabelė netrukus pabėgo iš namų su vienu kilmingu, vampyrizmu garsėjusiu jaunuoliu, o po kiek laiko grįžo namo, kad pati užsiimtų vampyrizmu.
Po to, kai 1600 metais mirė Izabelės vyras, ji savo keturis vaikus išsiuntė pas giminaičius ir, padedant dviems tarnams, perpjovė vienai tarnaitei venas, kad galėtų gerti jos kraują ir išsimaudytų su ja vienoje vonioje. Jos bendrininkai per daugiau kaip dešimtmetį suviliojo dešimtis merginų, pažadėdami jas įdarbinti pilyje tarnaitėmis. Kai prie pilies sienų buvo rasta daug lavonų, pagaliau tai sukėlė įtarimus, ir 1610 metais vienas jos pusbrolis įsiveržė į pilį ir rado daug merdėjančių merginų su subadytais kūnais. Transilvanijos grafienė buvo uždaryta savo miegamajame ir išgyveno ten ketverius metus vandens ir maisto gaudama per skylę sienoje.
cia ne vampyrizmas, o visiskas nuzmogejimas ir proto praradimas
cia as netikiu cia manes neitikino bet kodel negali leisti idomesnius
as toks esu
Gaila man taves matosi protui ate ate…