Drakonai – ar jie egzistavo?

Azijos, šiuo atveju Kinijos, mitologijoje ir Vakarų šalių legendose drakono ar slibino samprata labai skiriasi. Mūsų legendose slibinas piktas, nuožmus, turintis visus pabaisos bruožus. Jis dažnai saugo lobius ar kalinius po žeme arba jūros dugne. Vienoje Babilono legendoje dievas Mardukas sumuša piktosios deivės Tiamat drakonų kariuomenę, skandinavų sagoje Sigurdas užmuša drakoną Fafnirą ir gauna jo saugomą auksą.

Krikščionybė pavertė slibiną velnio padaru, blogio įsikūnijimu. Jį Mykolas Arkangelas išvarė iš dangaus. Šv. Jurgis, britų tautos didvyris, nužudė slibiną, kad išgelbėtų pagonis ir atverstų juos krikščionimis. Šv. Jono pranašystėje sakoma, kad Paskutinio teismo dieną bus nugalėti slibinai bei kiti siaubingi padarai ir įmesti į pragarą. Krikščioniškoje tradicijoje drakonas užima tam tikrą vietą. Dar ir šiais laikais Bavarijoje kasmet atkartojamas drakono nužudymas. Vaidinimo kulminacija būna, kai lėlei drakonui perduriama kraujo pripilta pūslė. Kraują žiūrovai sušluosto ir neša į laukus, kad geriau derėtų derlius.

Azijos drakonas, priešingai, geraširdis, neša laimę, tik šiek tiek įnoringas. Mūsų legendose aprašomi kruvini drakono žudymai Rytų Azijoje visai nežinomi. Tolimųjų Rytų filosofijoje drakonas jungia dangų su žeme. Tokie nesutapimai perša nuomonę, kad Rytuose ir Vakaruose kalbama apie skirtingos kilmės drakonus.

Nors paleontologai teigia, kad dinozaurų, gyvenusių prieš 250-60 milijonų metų, ir žmonių keliai nesusikirto, drakono ar slibino atsiradimas tautosakoje kildinamas iš prisiminimų apie tuos laikus. Pasak kai kurių mokslininkų, jie atsirado tada, kai pirmieji ežio didumo žinduoliai lakstė su milžiniškais driežais, ir išliko per visas vystymosi stadijas iki Homo sapiens.

Profesorius Karlas Saganas (Carl Sagan) tokius atsiminimus vadina rasės atmintimi ir teigia, kad drakono ar slibino įvaizdis įkūnija dinozauro ir žmogbeždžionės konfliktą, neišdildomai įsirėžusį žmonijos atmintyje.

Jo teorijai prieštarauja faktas, kad mezozojaus sluoksniuose prie Paluksi upės (Teksase, netoli Glen Rose) šalia šimtų puikiai išsilaikiusių dinozaurų pėdsakų rasti žmogaus kojų atspaudai! Keista, bet jau 1888 metais teosofė H. P. Blavatskaja savo knygoje „Slaptasis mokymas“ rašė, kad „tokių gyvūnų (drakonų) pažinimas įrodo, jog žmonių giminė labai sena“.

homo diluvii testis

Dar viena teorija teigia, kad mūsų protėviai kasdami rūdą rasdavo griaučių liekanų. Jos ir įkvėpė legendų kūrėjus papasakoti apie dinozaurus. Tai galėtų būti tinkamas paaiškinimas, tačiau iki tam tikro laiko net šiuolaikiniai mokslininkai didžiulių kaulų nepriskirdavo dinozaurams. Štai kainozojaus eros milžiniško roplio griaučius (60-1 milijonas m. pr. Kr.) pavadino „per pasaulinį tvaną paskendusio nusidėjėlio“ palaikais. Jo radėjas Johanas Jakobas (Johann Jakob Scheuchzer, 1672-1733 m.) įgijo mokslininko vardą kaip radęs homo diluvii testis — „žmogų, tvano liudininką“. Tik daug vėliau prancūzų zoologas Zoržas Kiuvjė (Georges Cuvier, 1769-1832 m.) išaiškino šią klaidą.

Vidurio Europoje daugybėje kalnų yra drakono viršukalnės, drakono urvai, drakono tarpekliai. Pasakojama, kad juose vyko su drakonais susiję nutikimai. Vokietkalbių šalių žmonėms gerai žinoma Drakono uola prie Reino, ant kurios Zygfridas „Nibelungų giesmėje“ nudobė drakoną, Staiermarke netoli Miksnico yra Drakono urvas, Šveicarijos Taminos slėnyje galima aplankyti Drakono olą, o Svabijos Alpėse — Drakono urvą. Kai kuriose šių olų tikrai buvo rasta suakmenėjusių kaulų. Juos prietaringa liaudis galėjo priskirti drakonui.

Vokietis gydytojas Petersonijus Heinas (Patersonius Hayn), keliavęs po Vengriją XVII amžiaus viduryje, ištyrė kelis tokius drakonų urvus Mažuosiuose Karpatuose. Jis rado daugybę kaukolių liekanų. Maždaug tuo pačiu metu kitas vokietis, pavarde Vete (Vette), rado panašių kaulų Zybengebirge kalnų urvuose. To regiono legendos pasakoja apie drakonus, galėjusius net skraidyti.

Ar gali būti, kad Lochneso pabaisa tai išlikęs gyvas dinozauras – drakonas?

Džordžas Langelanas (Georges Langelaan) pateikė įdomią teoriją. Vadovaudamiesi ja geologai surado galingą požeminę upę, prasidedančią po Juros kalnais. Ji teka šiaurės vakarų kryptimi, kerta pusę Europos ir vakarinėje Škotijos pakrantėje po žeme įteka į Atlanto vandenyną, kaip tik ties sala, tiksliai pavadinta Jura. Sala yra maždaug 100 km į vakarus nuo Glazgo, ties įlanka, panašia į fiordą. Čia prasideda Kaledonijos kanalas. Jis jungia daugelį Škotijos ežerų, vienas jų Neso, arba Lochneso, ežeras. Išilgai šios požeminės arterijos, kuri net geologų mąsteliais labai sena, išsidėsčiusios gyvenvietės panašiai skambančiais pavadinimais. Vietos legendose tarsi susitarus minimos į drakonus panašios pabaisos, kurios čia siautėjo. Kai kurių gyvenviečių herbuose taip pat puikuojasi drakonas.

Latimerijos – riešapelekės žuvys, užimančios tarpinę grandį tarp žuvų ir roplių. Žemėje jos gyveno net prieš dinozaurų išnykimą (dar prieš 400 milijonus metų).

Galbūt keletas milžiniškų roplių nuošaliose vietose išgyveno iki istorinių, o gal ir iki mūsų laikų? Galbūt būtent jie mūsų platumose padėjo susikurti drakono įvaizdžiui?

Kriptozoologija — palyginti jaunas mokslas. Jis tyrinėja galimybes, kuriomis pavieniai seniai išnykusių roplių atstovai galėtų išlikti iki mūsų dienų. Šio požiūrio šalininkai stebi į pleziozaurus panašius gyvūnus. Prie Madagaskaro krantų sugaunamos riešapelekės žuvys (buvo manoma, kad jos išnyko prieš 60 milijonų metų) yra vienas argumentų, jog tokių „gyvų fosilijų“ gali išlikti iki šių dienų.

Komentuok su Facebook paskyra: