Chai Marko kalno papėdėje (Peru pietinė dalis, Puno miesto apylinkė) prieš dešimt metų dar gyveno žmonės. Dabar buvusio kaimo vietoje likę tik apgriuvę namai, skendintys piktžolių atvašynuose. Toks įspūdis, kad visi vietos gyventojai tą pačią valandą skubiai paliko savo namus.
Visą šią istoriją išsiaiškinti padėjo turistai. Iš Arizonos valstijos (JAV) atvykusi turistų grupė klaidžiojo po Puno apylinkes ir grožėjosi puikiais spalvingais peizažais. Juos sudomino tas keistai apleistas kaimelis. Atvykę į Puno, amerikiečių turistai ėmė klausinėti miestiečių, kas gi atsitiko prieš dešimt metų prie Chai Marko kalno? Tai, ką turistai išgirdo, pranoko jų pačius fantastiškiausius lūkesčius.
Nedidelės suvenyrų krautuvėlės savininkas Puno mieste – Chose Rodriges, kaip paaiškėjo, paliko minėtą kaimelį būtent prieš dešimt metų.
– Ten gyventi tapo nebe-įmanoma, – papasakojo Chose. – Mes jautėmės lyg ant vulkano: kartkartėmis žemė pradėdavo vibruoti po mūsų kojomis. Atrodydavo, kad tuoj prasidės žemės drebėjimas, tačiau viskas praeidavo. Vienąkart mano žmona Mari prabudo naktį išgirdusi vaikiškus balsus. Susidarė įspūdis, jog kažkokie vaikai, stovėdami tiesiai po mūsų langais, dainavo keistą dainą akompanuodami sau indėnų būgnais. Mes puolėme prie langų, tačiau gatvėje nieko nebuvo.
Nesuspėjome atsikvošėti, kai tiesiai mūsų kambario viduryje atsirado šviečiantis rutulys, kurio viduje aiškiai buvo matyti gyvis, panašus į gauruotą šunį su degančiomis akimis…
Paaiškėjo, jog anomalių reiškinių liudytojais buvo visi kaimelio gyventojai. Daugelis savo akimis namuose regėjo vaiduoklius, kurie kartais elgėsi gan agresyviai. Kai kada visuose namuose vienu laiku imdavo gesti lempos. Tais momentais pastatų sienos keistai vibruodavo, oras gatvėje pradėdavo mirgėti, Kai kada namų duris ir sienas sudrebindavo smūgiai, tačiau jokios žalos nepadarydavo.
Kaimo gatvelėse retkarčiais pasirodydavo žmonės ir keisti gyvūnai, kurių niekas niekada anksčiau nebūdavo matę. Užkalbinti vietinių, atėjūnai į juos nekreipdavo jokio dėmesio ir praeidavo lyg pro tuščią vietą.
O kartą atsitiko įvykis, po kurio visi kaimo gyventojai iškart susikrovė savo turtą ir iškeliavo kas kur. Vieną vasaros vakarą žemė vėl pradėjo vibruoti, pasigirdo duslus ūžimas ir virš medžių užsižiebė ryškiai oranžinis rutulys. Iš jo išsiveržė akinantis spindulys, apšvietęs keletą sodybų. Išbėgę iš savo namų, žmonės be žado žiūrėjo į keistą reiškinį. Po penkiolikos minučių rutulys dingo. O kitos dienos pavakare paaiškėjo, jog visų kaimo gyventojų, kuriuos apšvietė „dangiškasis prožektorius“, oda tapo įdegusi keistu žalsvu atspalviu ir ėmė niežėti. O po kiek laiko ant odos atsirasdavo pūslės, kurios trūkinėjo, palikdamos šlapiuojančias žaizdas. Puno mieste gydytojai tik rankomis skėsčiojo: jie niekada anksčiau nesusidūrė su tokiomis keistomis ir gydymui nepasiduodančiomis ligomis.
Po mėnesio nukentėjusieji, į kuriuos buvo baisu žiūrėti (jų oda ir raumenys tikrąja to žodžio prasme luposi), pradėjo mirti. Po paskutinės ugninio rutulio aukos mirties visi kaimo gyventojai tuoj pat paliko savo namus.
Išklausę visus tuos pasakojimus, turistai nutarė daugiau nebelankyti tos keistos vietos. Tačiau tarp jų buvo vienas žmogus, kuris visai kitaip reagavo į šiuos pasakojimus. Tai buvo anomalių reiškinių tyrinėtojas Haris Hopkinsas. Jis jau ne vienerius metus tyrinė-jo „mirtiną vietą“, esančią netoli Sedono miestelio JAV pietvakarinėje dalyje, kur savo akimis matė keistus reiškinius. Nuostabiausia, kad Hopkinsui kartu su tyrinėtojų grupe pasisekė nustatyti, jog Sedonos apylinkėse egzistuoja savotiški vartai tarp išmatavimų arba paralelinių pasaulių, kurie atsidaro tam tikru laiku. Jeigu tuo momentu šalia vartų atsidurtų žmogus, tai jis, žengęs žingsnį į kitą išmatavimą, pradingtų be pėdsakų. Tyrinėtojai žino, jog būtent čia gana dažnai nusileidžia „skraidančios lėkštės“.
Išklausęs Rodriges ir kitų vietinių žmonių pasakojimų apie keistus reiškinius Puno apylinkėse, profesorius Hopkinsas suprato, kad kalbama apie anomalią zoną, labai primenančią „Sedonos vartus“. Juk čia, Peru pietuose, sprendžiant iš visko, kartkartėmis taip pat atsiveria tunelis į kitus išmatavimus.
Po metų Hopkinsas grįžo į Puno apylinkes. Tyrinėtojas jautė, kad visa paslaptis glūdi ne kaimelyje, o kažkur netoliese, Chai Marko kalnuose, kur turi būti akmeniniai statiniai, panašūs į jo tyrinėtus „Sedono vartus“. Ir jo pastangos buvo apvainikuotos sėkme. Už trisdešimt septynių kilometrų nuo Puno miesto, uolose, jisai surado darinį, primenantį akmeninę sieną (apie 50 kv.m) su nedidele stačiakampe niša.
Tačiau Hopkinso laukė nusivylimas. Grižęs į Puno, jis vietos valdžiai pranešė apie savo atradimą, bet išgirdo atsakymą, jog šį atradimą jau prieš tai padarė tyrinėtojas Mamani. Maža to, Puno valdžios atstovai mokslininkui papasakojo keletą vietinių legendų apie „Dievų vartus“, per kuriuos senovės Peru gyventojai galėjo patekti į jų šalį.
Tačiau Hopkinsas vis dėlto mano, kad jo ekspedicija buvo sėkminga. Visų pirma jam pasisekė sudominti tyrinėtojus šia dar viena anomalia zona. Be to, iš Peru jis sugrįžo atlikęs ten daugelį įdomių stebėjimų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, jog, pridėjus ranką prie „Dievų vartų“, gali pajusti lengvą akmenų vibraciją ir dilgčiojimą odoje. Kai kada šalia „vartų“ tarsi iš po žemės pradeda skambėti tyli muzika.
Kaip byloja viena legenda, kurią išgirdo Haris Hopkinsas Puno mieste, ateis laikas, kai „Vartai“ vienąkart atsivers ir dievai galės sugrįžti pas Žemės gyventojus, kad galėtų gyventi kartu su jais ir ginti nuo vargų bei nelaimių
Greiciau atsivertu….