Nors teorijų ir metodų, kaip išmokti ko nors nesuprantamo daugeliui dabar gyvuojančių žmonių, pavyzdžiui telekinezės, yra daug, tačiau, mano manymu, visos teorijos pereina 3 pagrindinius etapus „vartus“. Tiesą sakant, aš manau, jog šiuos „vartus“ būtina pereiti siekiant išmokti bet kokį tau dar naują dalyką (skaitymas, rašymas, kalbėjimas ir t.t.). Taigi tie „vartai“ yra:
1) Patikėti (nebijok šio žodžio, nes vėliau jis virs žinojimu), kad tai apskritai yra įmanoma;
2) Patikėti, kad tu tai sugebi;
3) Patikėti, kad tu tai sugebi visada.
Norint gauti rezultatų pirmuosius 2 „vartus“ yra, deja, būtina paržengti visada, o paskutiniuosius tik tuo atveju, jeigu stengiamasi visiškai kontroliuoti savo sugebėjimus. Tai yra, stengiantis gauti nors vieną kartą kokį nors rezultatą, pavyzdžiui žvakes liepsnos užgesinimą, yra nebūtina pereiti paskutiniųjų „vartų“, tačiau norint išmokti įvaldyti savo iki tol nenaudotus sugebėjimus yra būtina pereiti ir paskutinius vartus.
Maža to, neperžengus paskutiniųjų „vartų“ yra žymiai lengviau pasiduodama tiek savo, tiek kitų skepticizmui, ko pasekoje galima netgi pradėti neigti, tai ką tu padarei vieną ar kelis kartus, o tai savo ruožtu tave gali nublokšti prie dviejų pirmųjų „vartų“, ar net dar toliau. Pavyzdžiui, jeigu tu sugebėjai vieną ar kelis kartus minties jėga užgesinti žvakės liepsną ir tu nors ir matei, kad žvakės liepsna degė prieš tavo įsikišimą gerai ir nebuvo jokio vėjo, kuris galėtų įtakoti liepsnos judėjimą, bet iš noro pasigirti arba pasidalinti savo žiniomis pakalbėjęs su kitais žmonėmis, kurie yra įsitikinę, kad tai neįmanoma, nors iš tikrųjų jie nieko šioje srityje neišmano, pasidavei jų skeptizicmui, tai tu labai greitai gali pradėti manyti, kad tai iš tikrųjų neįvyko, kadangi pakartoti tuos dalykus daug šansų jog nepavyks, o tada abejonės tik didės.
Abejonėms didėjant tu neišvengiamai pradėsi manyti, jog tai tau yra neįmanoma (atsidursi prie antrųjų „vartų“ slenksčio) arba net kad tai išvis neįmanoma (atsidursi prie pirmųjų „vartų“ slenksčio ar net dar toliau – prieš juos (manysi, kad tokiais dalykais išvis domėtis neverta)), ko pasekoje arba tau teks žymiai daugiau įdėti pastangų siekiant savo tikslo, kadangi tu žinosi jog tai, pavyzdžiui telekinezė, vis dar Pasaulyje įmanoma, arba tu pradėsi manyti, kad tokiais dalykais išvis domėtis neverta, o tie kas tuo užsiima yra kvailiai, nes tik gadina savo laiką ir jėgas niekams, kurie neegzistuoja.
Taigi, mano nuoširdus patarimas: kol nepereisi visų „vartų“, tai geriau net niekam ir nesipasakok, ką išmokai; parodoksalu, bet kai pereisi visus 3 „vartus“ labai tikėtina, jog tau ir neberūpės tokie dalykai, kaip kad tavo išmoktų dalykų demonstravimas kitiems žmonėms vien tam, kad įrodyti, jog tai įmanoma. Taigi, supažindinus tave su 3 „vartais“ galima pradėti kalbėti apie tai, kaip juos pereiti.
Pirmieji vartai
Suprantama, jog pereiti pirmuosius „vartus“ yra lengviausia, kadangi visada galima surasti „mokytojus“ (nebūtinai kitas žmogus; iš tikrųjų mokytojais galime vadinti, ir knygas, ir internetą, ir t.t.), kurie parodytų, jog yra dar nepaaiškinamų dalykų šiam Pasaulyje, o tai rodo, jog žmonės, kurie mano viską išmaną, iš tikrųjų yra tik labai išpuikę, kadangi jie nieko net nenutuokia, kas yra įmanoma, o kas ne. Taigi, atmetus visas savo ar kitų primestas išankstines nuostatas yra įmanoma pamatyti, kaip viskas yra iš tikrųjų šiam Pasaulyje. Reikia paminėti, kad šiuos pirmuosius „vartus“ yra lengviausia pereiti tada, kai net nesuprantam, jog juos reikia pereiti. Pavyzdžiui, vaikas dar nemokantis rašyti ir skaityti yra neišvengiamai mokomas to mokyklose, todėl jam net nekyla klausymų, ar tai yra įmanoma, ar ne, jam tik gali kilti tokie klausimai: ar aš sugebu rašyti? ; ar aš sugebu skaityti? Taigi, dabar įsivaizduokim, kaip vaikai išmoktų rašyti ir skaityti, jeigu didžioji visuomenės dalis (>95%) sakytų, jog tai neįmanoma… Suprantama, jog tie vaikai galėtų išmokti tai daryti, bet tik tuo atveju, jeigu jie patikėtų kad tai įmanoma (tam reikėtų, jog atsirastų „mokytojų“ jų aplinkoj) ir kad jie tai sugeba („mokytojai“ gali padėti išmokti, bet jei mokinys netikės, jog gali tai padaryti ir nedės tam pastangų, tai nieko ir nebus).
Kaip matom, yra gan lengva pereiti 1 „vartus“, kai tave priverčia per juos pereiti. Tačiau, ką daryti, jeigu tavęs niekas neverčia per juos pereiti ir net gi trukdo? Tokiu atveju visų pirma tu turi bent jau domėtis tuo, ką tu nori išmokti. Veikla, kuri tau yra neįdomi, mano manymu, gali būti išmokta tik per savo ar kitų prievartą, o kadangi, kaip jau minėjau, tu dar net nežinai ar tai realu, tai be siekimo to išmokti tau to padaryti 99,9% atvejų nepavyks. Suprantama, kad kai tu nežinai, ar tai realu, ar ne, tai tu pradedi tikėti. Nemanau, kad reikėtų bijoti šito žodžio, kadangi jis vėliau virs žinojimu. Taigi, atsiradus troškimui ir pradėjus domėtis tau nauju dalyku, pavyzdžiui telekineze, tu gauni labai daug informacijos, tačiau bėda yra ta, jog toli gražu, ne visa informacija yra teisinga.
Taigi, vienintelis būdas išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, yra viską atlikti pačiam į tai dedant daug laiko ir jėgų. Galima sakyti, kad čia jau yra riba tarp pirmųjų ir antrųjų „vartų“, kadangi savaime suprantama, jog tu nebandysi kažko padaryti jeigu būsi įsitikinęs 100% savo teisingumu, jog tai nepavyks. Jeigu tu pasilieki bent 0.01% tikimybę, kad, pavyzdžiui telekinezė, nėra nesąmonė ir atkakliai bandai išsiaiškinti tiesą, tai manau, jog tau pavyks tą tiesą sužinot. Bet, jeigu tu pasilieki bent 0.01% tikimybę, kad, pavyzdžiui telekinezė, nėra nesąmonė, tačiau to nebandai išsiaiškinti pats, o bandai laukti, kol kažkas patvirtins arba paneigs šį fenomeną, tai tu tiesos nesužinosi, kadangi tik tu pats gali tiesą sužinoti. Maža to, kodėl tu manai, jog kažkas tau turėtų kažką įrodynėti?
Negi manai, jog tu visiem rūpi ir esi toks svarbus šiame Pasaulyje? Konkrečiai aš manau, jog telekinezė anksčiau ar vėliau bus pripažinta šiuolaikinio mokslo. Bet negi tu lauksi kol tai įvyks?; tu gal net to ir nesulauksi…
Antrieji vartai
Taigi, pradėkim kalbą apie 2 „vartus“. Besidomėdamas, pavyzdžiui telekinezės fenomenu, tu randi labai daug informacijos, tiek patvirtinančios, tiek neigiančios telekinezės egzistavimą. Kai kurie skeptikų argumentai būna pagrįsti, tačiau dažniausiai ne. Pavyzdžiui, vienas skeptikas savo trumpam video filme parodo kaip sukasi PSI ratas. Sukasi padėjus aplink jį 5-6 puodukus ir įpylus į juos karšto vandens. Jis kategoriškai teigia: telekinezė neegzistuoja, o PSI ratas sukasi tik dėl šilumos. Visiškai sutinku, kad jo eksperimente jokios telekinezės nebuvo, tačiau jo teiginys, jog pridėjus žmonėms rankas prie PSI rato šis sukasi tik dėl šilumos yra labai nepagrįstas. Iš tikrųjų, ką jis įrodė savo eksperimento metu, yra tik tai, jog PSI ratas gali suktis ir dėl šilumos poveikio. Iš tikrųjų PSI ratas gali suktis dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui šilumos, oro srovių, magnetinio lauko, bet ar tai reiškia, jog žmogus niekada nevaldo PSI rato mintimis? Aš taip nemanau.
Tarkim, jog tu sėkmingai perėjai 1 „vartus“, ir dabar tu tiki, kad telekinezė, yra realu, bet nesupranti, kaip tai kiti žmonės padaro. Visų pirma, rekomenduoju pasirinkti tau logiškiausią teoriją kodėl, tai gali vykti. Jų yra gan nemažai, tačiau jeigu tu remiesi mokslu, tai rekomenduočiau pasirinkti tokia teoriją: žmogaus sąmonė yra tik ledkalnio viršūnė (Z. Froido mintis), kuri valdo labai nedaug kasdieniam gyvenime būtinų procesų, tuo tarpu beveik visus procesus (įskaitant kvėpavimą, vaikščiojimą ir t. t.) valdo pasąmonė. Taigi, jeigu tu sugebi pasitelkęs sąmonę įtikinti pasąmonę, jog PSI ratas turi suktis tavo minčių pagalba, tai tu tai ir padarysi. Neišsiplėsdamas apie kitas telekinezės teorijas iškart pasakysiu, jog kai pasirenki sau logiškiausią paaiškinimą kodėl tai turėtų įvykti, tiesiog turi pradėti praktikuoti. Deja, be praktikos nieko nebus. Suprantama, jog kiekvienam žmogui reikia skirtingo laiko, norint gauti rezultatų; vienam gali užtekti pamatyti, kaip kitas žmogus tai padaro, tuo tarpu kitam gali prireikti viso jo gyvenimo…
PSI ratas
Taigi, kas yra PSI ratas ir kodėl jis visada yra rekomenduojamas pradedantiems užsiiminėti telekineze? PSI ratas yra ne kas kita kaip popieriaus ar folijos lapelis, kuris yra dažniausiai kvadrato formos, pakabintas ant adatos, kuri yra statmena, viršūnės. Taigi, kaip matome šitas objektas yra labai nestabilus, todėl menkiausias papūtimas gali sukelti jo judėjimą. Būtent tai, jog šis popieriaus ar folijos gabaliukas juda labai lengvai ir yra jo didžiausias pliusas, kadangi žmonėms vos pradėjus užsiiminėti telekineze yra labai svarbu pamatyti bent kokį rezultatą ir įgauti tikėjimą, kad telekinezė nėra nesąmonė ir jie gali tai padaryti. Kai tie žmonės gauna pasitikėjimo, kad tai įmanoma, nors iš tikrųjų gali būti jog PSI ratas sukosi ir nepriklausomai nuo jų minties jėgos, jie pradeda bandyti judinti sunkesnius daiktus ir dažniausiai jiems tai pavyksta, nes jie, mano manymu, įtikina savo pasąmonę, kad tai yra įmanoma. Kadangi, kaip jau minėjau, pasąmonės galimybės šiuo metu yra nežinomos, tai skeptikų argumentai, jog tai yra neįmanoma tėra tik jų problema, o ne tavo…
Reikia pasakyti, jog supratus, kad telekinezė egzistuoja, yra gan lengva paaiškinti daug dalykų, kuriuos kitaip sunku būtų aiškinti. Pavyzdžiui, atrodo, kad yra neįmanoma, jog daiktas kažkodėl užsidega be jokio jo uždegimo, ar priešingai – užgęsta (pavyzdžiui žvakės liepsna). Tačiau, jeigu mes pasižiūrėsim į tai kaip atsiranda liepsna, tai yra molekulių greitas judėjimas sukelia šilumą, ir pritaikysim telekinezės apibrėžimą (daiktų judinimas per atstumą), tai neatrodys taip jau neįprasta, kadangi, jeigu žmogus gali pajudinti pieštuką minties galia, tai kodėl jis neturėtų galėti pajudinti molekulių.
Kalbėti apie 3 „vartus“ turbūt neverta, nes apie juos jau kalbėjau anksčiau, be to ir taip aišku, kad tik atkakli praktika duoda gerus rezultatus. Tai yra, norint visada sugebėti, pavyzdžiui pajudinti minties galia pieštuką, savaime suprantama, reikia būti pajudinus bent kelis kartus tą pieštuką anksčiau. Kaip sakoma: praktika, praktika ir dar kartą praktika; tobulybei ribų nėra…
Informacija pasidalino wolfing
