Žmonės kalba, kad Borlėjuje pradėjo vaidentis prieš daugelį šimtmečių. 1362 m. Esekso kaimelyje (pietryčių Anglija) vienuoliai benediktinai pastatė vienuolyną. Vietos legenda pasakoja, kad vienas vienuolis susiruošė pabėgti kartu su vienuole iš gretimo Berso (Bures) moterų vienuolyno. Nepaisant to, kad buvo gerai apgalvoję pabėgimo planą ir pasirūpinę transportu, turinčiu išgabenti juos į saugią vietą, įsimylėjėliai buvo sučiupti. Vienuolis buvo pakartas, o vienuolė — gyva užmūryta į vienuolyno celės sieną.
Mūsų dienų legenda prasidėjo 1862 m., kai Borlėjaus pastoriumi tapo kunigas Henris Bulis (Henry Bull). Po metų, 1863-iaisiais, jis pastatė pastoriaus namus. Kaimiečiai buvo pripratę matyti senojo vienuolyno apylinkėse vaikštinėjančią gedulingai vilkinčią vienuolę. Atrodo, kad su tuo apsiprato ir pastorius H. Bulis. 1875 m. prie namų jis pastatė priestatą, kad galėtų stebėti vienuolės šmėklos pasivaikščiojimų taką. Tačiau ilgainiui ji ėmė darytis nepageidaujama, ypač todėl, kad dėl savo įpročio žvalgytis pro langus ėmė gąsdinti namų lankytojus.
1892 m. gegužę mėlynajame pastoriaus namų kambaryje Henris Bulis mirė. Namu ėmė rūpinti jo sūnus Haris. Vaiduoklių pasirodymų padažnėjo. Vaikštinėjantį vienuolės vaiduoklį matė keturios Hario seserys. Be vienuolės šmėklos, joms ėmė vaidentis iki tol nematytas arkliais pakinkytas vežimas su vežėju ant pasostės, įvažiuojantis į pastoriaus namų kiemą. Haris Bulis mirė 1927 m. birželį taip pat mėlynajame kambaryje. Sakoma, kad prieš mirtį jis prisipažinęs „bendravęs su dvasiomis“. Ši mirtis žemiškuosius Bulių ryšius su klebonija nutraukė.
1928 m. spalį namų šeimininkais tapo pastorius Gajus Erikas Smitas (Guy Eric Smith) su žmona. Smitai žinojo apie tai, kad name vaidenasi, ir netrukus tai patys pajuto savo kailiu. Name judėjo daiktai, užsidegdavo ir vėl užgesdavo šviesos, krito akmenys, girdėjosi keisti šnabždesiai, taip pat ir tariama Henrio Bulio pravardė — Karlosas. Smitai kreipėsi pagalbos į laikraštį Daily Mirror, kuris atsiuntė į pastorių namus paranormalių reiškinių žinovą Harį Praisą (Harry Price).
H. Praisas aprašė daugybę neįprastų nutikimų, įskaitant be jokios priežasties pradedantį skambėti varpelį ir keistą katalikiško medaliono pasirodymą. 1930 m. balandį Smitai išsikraustė iš klebonijos, o netrukus ir visiškai išvyko iš Borlėjaus. Tų pačių metų spalį prasidėjo laikotarpis, kurį Haris Praisas vėliau apibūdino kaip „labiausiai neįprastą ir išsamiausiai mokslo aprašytą vaidenimosi atvejį“. Į kleboniją atsikrausčius pastoriui Lajoneliui Foisteriui su jauna žmona Mariana ir jų įvaikinta dukra Adelaide vaiduokliški reiškiniai tuoj pat suintensyvėjo.
Mariana patyrė pačius įžūliausius poltergeisto išpuolius: į ją buvo mėtomi įvairūs daiktai, ant sienų atsirasdavo jai skirtų užrašų. Vienas užrašas bylojo: „Mariana, prašome mums padėti. Prašome pagalbos ir maldų“. Pastorius Foisteris nusprendė, kad iš klebonijos reikia išvyti piktąsias dvasias. Kurį laiką buvo ramu, tačiau paskui vėl pradėjo vaidentis, o kažkokie vaiduokliai ėmė naktimis versti Marianą iš lovos. Galiausiai pastorius L. Foisteris nusprendė su šeima išvykti, o kiti pastoriai tame name atsisakydavo gyventi.
1937-ųjų birželį pats Haris Praisas nusprendė išsinuomoti pastatą ir įkurdino jame stebėtojų grupę. 1938-ųjų kovo 27 d. name buvo surengtas seansas. Iškviesta dvasia pasakė, kad tą pačią naktį prieškambaryje kils gaisras, ir pastorių namai sudegs, tačiau taip neįvyko. H. Praiso nuomos terminui pasibaigus, į namą atsikraustė kapitonas Viljamas Gregsonas su žmona. 1939-ųjų vasario 27 d., kapitonui V. Gregsonui būnant bibliotekoje, staiga nukrito prieškambaryje kabėjusi lempa. Praėjus vienuolikai mėnesių po dvasios įspėjimo Borlėjaus pastorių namai sudegė iki pamatų. Liudininkai teigė matę liepsnose keistus atvaizdus, o viršutinio aukšto lange — vienuolės veidą.
Iki 1944-ųjų, kai klebonija buvo nugriauta, H. Praisas buvo dar kartą čia atvykęs. Jis apieškojo visus rūsius ir rado jaunos moters žandikaulį. Jis buvo įsitikinęs, kad tai jaunosios vienuolės žandikaulis, todėl jį palaidojo pagal krikščioniškas apeigas. Vis dėlto keisti įvykiai nesiliovė. Vietos gyventojai iki šiol įsitikinę, kad Borlėjaus bažnyčioje ir kitoje kelio pusėje esančiose kapinėse gyvena vaiduokliai.
Igen, tf6bb ponton ilmrysiee sze1medtottam. A csatalf3 munkabedre1st me1r mege1llapedtottam, de amit hozze1 fűzf6l (me1rmint hogy mie9rt alakedtotte1k ki benned), az elgondolkodtatf3. De mint tudjuk mindenben van valami jf3.c9n is pe9lde1ul ke9nytelen vagyok szigorfa lenni magamhoz, semmi lf3ge1s, mert tudom, hogy 4 gyerek e9s egy elfoglalt fe9rj mellett csak edgy tudok hf3dolni azoknak a dolgoknak, amiket me9g fontosnak tartok. Soha nem volt senki segedtse9gem-