XX amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigoje Titikakos ežero apylinkėse, maždaug 80 km nuo Bolivijos sostinės La Paso, vietinis valstietis dirbo savo žemę ir joje aptiko kažką kieto. Jis nuvalė purvą nuo radinio ir atidžiai jį apžiūrėjo. Tai buvo šviesiai rudos : spalvos apie 80 cm skersmens akmeninė taurė. Jos vidinėje ir išorinėje pusėse buvo išgraviruotos žmonių ir gyvūnų figūrėlės, taip pat simboliai ir ženklai, kurie sudarė kažkokius užrašus.
Žmogus suprato, kad jo radinys gali turėti istorinę vertę, todėl greitai taurę perdavė Aukso muziejaus, esančio La Pase, specialistams. Šie, vos pažvelgę į taurę, padarę išvadą, kad tai yra falsifikatas. Tokia išvada buvo padaryta būtent dėl joje išgraviruotų simbolių ir ženklų – mokslininkai mano, kad Pietų Amerikos indėnų civilizacijos neturėjo rašto.
Akmens taurė be jokių tyrimų buvo perduota į muziejaus saugyklą, kur pragulėjo daugiau nei 40 metų, kol ja nesusidomėjo tyrinėtojai Bernardo Jakovazo ir Fredis Arsas. Jų dėmesį atkreipė ne tiek patys užrašai ant taurės, tačiau tam tikras jų panašumas į… šumerų dantiraštį.
Šumerų civilizacija egzistavo dabartinio Irano pietinėje dalį Delyje, tarp Tigro ir Eufrato upių IV-II tūkstantmečiais pr.m.e. Šis faktas, kad taurė su šumerų rašmenimis buvo aptikta Pietų Amerikoje – už tūkstančių kilometrų – tapo tikra sensacija, Nesuprantama tai, kodėl pirmos apžiūros metu Aukso muziejaus darbuotojai nepastebėjo, kad dalis užrašų atlikta šumerų raštu. Jei tai būtų buvę padaryta, nepaprastam valstiečio radiniui nebūtų reikėję tiek ilgai dulkėti saugykloje…
2002-ais metais Jakovazo ir Arsas kreipėsi į amerikiečių mokslininką Klaidą Vintersą, kuris specializuojasi šumerų rašto tyrinėjime. Jis nustatė, kad užrašai ant taurės atlikti, panaudojant dvi sistemas – tikrąjį šumerų dantiraštį bei prieššumerinius simbolius (primityvus raštas, egzistavęs iki šumerų dantiraščio atsiradimo). Vintersas neabejojo taurės autentiškumu ir teigė, kad ji pagaminta maždaug II tūkstantmetyje pr.m.e. Vėliau specialistui pavyko išversti ant taurės esančius užrašus.
Štai koks buvo tekstas: „Mūsų artėjimą prie ateities palaiko Didysis į Nija. Dieviškasis Nija nustato tyrumą, džiaugsmą, teisingumą. Tai palanki pranašystė žmonėms, siekiantiems tyrumo ir teisingumo. Panaudok šį talismaną, kad šventykloje gautum nepaprastą patarimą. Teisingoji šventenybe, patepkite šią relikviją. Žynys duos nepaprastą patarimą visiems, kas nori teisingai j gyventi„.
Išverstas tekstas mokslininkams suteikė nelabai daug informacijos. Jie neabejoja tik dėl to, kad artefaktas senovėje buvo naudojamas ritualų ir iškilmių metu, todėl ir pavadino jį Fuente Magna – „iškilmių taure“.
2004-ais metais Jakovazo ir Arsas, eilinį kartą Aukso muziejuje tyrinėdami paslaptingą taurę, atkreipė dėmesį į akmeninį 2 m aukščio akmeninį luitą – taip vadinamą Pokotijo monolitą. Ši statula vietomis (priekinėje kojų pusėje, ant nugaros ir po kaire ranka) išmarginta simboliais, panašiais į tuos, kurie yra akmens taurėje! Jei taurė ilgai buvo laikoma falsifikatu, tai dėl senovinės stabo kilmės niekas niekada neabejojo. Bolivijos mokslininkai skulptūrą aptiko 2002-ais metais ir iš karto nustatė, kad ji buvo sukurta maždaug II tūkstantmetyje pr.m.e. Tiauanako civilizacijos, egzistavusios Titikakos ežero apylinkėse, klestėjimo metu. Tačiau atradėjai kažkodėl nesusidomėjo užrašais ant skulptūros, nors jie turėjo atkreipti dėmesį vien dėl to, kad, mokslininkų nuomone, senieji Pietų Amerikos gyventojai neturėjo rašto. O ant skulptūros buvo ne paprastas raštas, bet šumerų dantiraštis!
Jakovazo ir Arsas labai susidomėjo užrašais ant skulptūros. Tyrinėtojai vėl kreipėsi į Vintersą. Jis patvirtino, kad kai kurios stabo vietos išraižytos šumerų kilmės simboliais. Vintersui pavyko išversti ir šį tekstą. Iš teksto irgi galima padaryti išvadą, kad Pokotijo monolitas taip pat buvo naudojamas ritualiniais tikslais.
Šumerai Pietvakarių Amerikoje. Ar tai įmanoma?
Po atradimų, kuriuos atliko tyrinėtojai Jakovazo ir Arsas bei mokslininkas Vintersas, artefaktais rimtai susidomėjo kiti garsūs mokslininkai. Jų tarpe – amerikiečių istorikai Timas Verilas ir Maiklas Beilis. Kruopščiai ištyrinėję monolitą ir taurę, jie ėmė palaikyti anksčiau Jakovazo ir Arso iškeltą hipotezę. Jos esmė yra ta, kad taurę ir monumentą išmargino raštais šumerai, kurie lankėsi… Naujajame Pasaulyje daugelį amžių prieš „oficialųjį“ Kolumbo atradimą. Jie lankėsi Titikakos ežero apylinkėse, ieškodami alavo, ir šį rajoną vadino „Alavo žemė vakaruose“ arba „Saulėlydžio žemė“ (šie pavadinimai gana dažnai aptinkami įvairiuose šumerų tekstuose).
Tačiau kad ir kaip tai tikroviškai skambėtų, tačiau ši versija turi gana didelį trūkumą – labai jau tolimas ir sunkus kelias buvo nuo Senovės Šumero iki Titikakos ežero. Šumerai, norėdami atsidurti prie Titikakos ežero plaukiant į vakarus, turėjo plaukti Indijos vandenynu, apiplaukti Gerosios Vilties iškyšulį, po to perplaukti Atlanto vandenyną. Net ir tuo atveju, jei šumerai būtų sutrumpinę jūros kelią ir pradėję plaukimą nuo Viduržemio jūros pakrantės, lengviau nebūtų buvę. Abiem atvejais reikėjo apiplaukti Horno iškyšulį – labiausiai į pietus nutolusį Pietų Amerikos tašką. Šis rajonas garsėja nuolat siaučiančiais galingais uraganais. Ir visa tai reikėjo įveikti primityviais senoviniais laivais! Pasiekus sausumą šumerams dar būtų reikėję atlikti sunkų žygį iki Titikakos ežero, pakylant apie 4 km virš jūros lygio. Labai abejotina ar senovės tauta galėjo atlikti tokią kelionę?
Jei Tigro ir Eufrato tarpupio gyventojai niekada nesilankė Naujajame Pasaulyje, kaip tada galima būtų paaiškinti artefaktus ir ant jų esančius raštus? Kol kas specialistai šiuo klausimu negali pateikti jokios hipotezės. Mums tenka laukti, kada jos atsiras..
Labai paprasta paaiskinti, koks anglas is muziejaus nupizdino kokiam XX a.pr. ir kartu su relikvija isvyko atostogu prie Titikakos ir pametė. I KA DA MAZAI PROBLEMU!