Vunderkindų fenomenas žinomas jau nuo senų laiku. Visais amžiais atsirasdavo vaikų, kurie savo amžininkus nustebindavo nepaprastu talentu. Koks tai reiškinys, kai intelekto vystymasis žymiai aplenkia fizinį – anomalija, įprastas dalykas ar gamtos dovana?
Viskas prasidėjo nuo „kareivio su sijonu“
Kristianas Frydrichas Heinekenas, dar žinomas kaip mažylis iš Liubeko, yra pats nepaprasčiausias iš visų žinomų vunderkindų. Vaikas gyveno tik šiek tiek daugiau nei 4 metus (1721 m. vasario 6 – 1725 m. birželio 27), tačiau ir šiandien laikomas nepralenkiamu pagal kai kuriuos savo pasiekimus.
Vaiko sugebėjimai yra patvirtinti istorikų. Būdamas 10 mėnesių amžiaus Kristianas Frydrichas ėmė kartoti žodžius, kuriuos sakė jo tėvai – dailininkas ir architektas Paulius Heinekenas ir meno gaminių parduotuvės savininkė bei alchemike Katarina Elžbieta. Berniukui pasaulį pažinti padėjo jo auklė Sofi Hildebrand, kurią amžininkai praminė „kareiviu su sijonu“ – dėl jos griežtos elgsenos. Sofi staigiai iškeldavo mažylį iš lopšio, prinešdavo prie nutapytų paveikslų, iškabinėtų namuose, ir sakydavo: „Tai arklys, naminis gyvūnas. Tai bokštas su lempa, jis vadinasi švyturiu. O čia laivas, kuriuo plaukiama per jūrą. Dabar aš parodysiu pirštu, o tu sakysi, kas tai yra“.
Keista, tačiau Kristianas Frydrichas be jokios klaidos pasakydavo tai, ką visai neseniai buvo išgirdęs. Kai primityvios auklės žinios buvo išsemtos, Silezijoje buvo nusamdyta guvernantė madam Adelsman. Kaip pasakė Heinekenas-vyresnysis, ji turėjo „nušlifuoti šį brangakmenį“.
Nepaprasti pasiekimai
Praėjus dar 2-3 mėnesiams, kai paprastai vaikai aiškiai ištaria tik „mama“ ar „tėtė“, Kristianas Frydrichas žinojo visus pagrindinius įvykius iš penkių pirmųjų Biblijos knygų. Būdamas dviejų metų amžiaus jis ne tik galėjo atpasakoti biblinės istorijos faktus, bet ir cituoti ištisus Šventojo Rašto fragmentus, kuriuose šie faktai buvo paminėti. Dar po metų berniukas puikiai žinojo pasaulio istoriją ir geografiją, mokinosi lotynų ir prancūzų kalbų, matematikos ir biologijos. Ketvirtaisiais gyvenimo metais jis ėmė mokintis bažnyčios ir religijos istorijos.
Atrodė, kad vaikas žino viską pasaulyje. Garsas apie nepaprastą vaiką sklido neįtikėtinu greičiu. Gal todėl Liubeko gimnazijos mokiniai labai nenustebo, kai vieną dieną jiems paskaitą perskaitė visai mažas berniukas. Šią paskaitą klausėsi ir Liubeko gimnazijos rektorius Johanas Henrichas fon Zelenas. Jis prisimindavo 1724-ųjų m. sausio 2 d., kai jam pavyko „įšokti į enciklopedinę karuselę“, kurią klausytojams suko vunderkindas.
Berniukas pradėjo nuo Romos ir germanų tautų imperatorių biografijų analizės. Jis peržvelgė Cezario, Augusto, Konstantino, Ptolemėjaus, Karlo Didžiojo gyvenimus. Po to sklandžiai perėjo į pasakojimą apie izraelitų karalius, o vėliau – prie Vokietijos geografinių ypatybių. Paskaitą baigė apie žmogaus skeleto sandarą, prieš tai kelis kaulus nupiešęs lentoje. Visa tai buvo surišta griežta logine grandine, nors faktai buvo iš įvairių epochų ir pažinimo sričių. Savo dienoraštyje gimnazijos rektorius parašė: „Auditorija sėdėjo tarsi užburta, visi išsižioję. Tačiau berniukas, vos išgirdęs varpelio skambėjimą, skelbiantį paskaitos pabaigą, baigė pasakojimą žodžiais: „Ponai, atsiprašau, bet man laikas pas medicinos seserį“.
Mokslininkai, paprasti žmonės, dvasininkijos veikėjai su prietaringa baime kalbėjo: „Panašu, kad šis vaikas savo galvoje nešioja visą pasaulį. Labai lengvai jam sekasi mokytis!“ Tačiau genialusis berniukas mėgo tik vieną knygą – daug iliustracijų turintį foliantą lotynų kalba „Daiktų pasaulis paveikslėliuose“, kurią parašė humanistas ir pedagogikos tėvas Janas Amosas Komenskis. Tai buvo anų laikų enciklopedija.
Susižavėjimas, liaupsės…
Literatūros ir meno veikėjai tarsi lenktyniaudami stengėsi įamžinti mažylio iš Liubeko šlovę dar berniukui esant gyvam. Hamburge gyvenęs kompozitorius Georgas Filipas Telemanas jam paskyrė keletą kūrinių, beje, literatūrinių. Jis specialiai atvyko į Liubeką, norėdamas susipažinti su vunderkindu. Po pažinties kompozitorius pasakė: „Jeigu būčiau tikintis, atsiklaupčiau ant kelių ir nulenkčiau galvą prieš ši vaiką!“
Telemanas sukūrė eilėraštį, kuris vėliau buvo užrašytas po berniuko portretu, kurį nutapė jo mama: „Vaikas, koks anksčiau nebuvo gimęs, tu esi tas, kokio mūsų pasaulis daugiau nematys, tu – mūsų visų brangenybė. Pasaulis nepatikės tavo žiniomis, tik po truputį jas supras. Ir mes tavęs kol kas nesuprasim, nes mums nežinoma tavo paslaptis“.
Į šlovinimo procesą buvo įtrauktas netgi Imanuelis Kantas, kuris jaunąjį talentą pavadino „efemerinio egzistavimo jaunojo proto vunderkindu“.
Bendravimas su mama
Genialusis berniukas galėjo dainingai perskaityti visas psalmes, paaiškinti visų Mozelio vynų rūšių ypatybes ir atkurti seniausių Europos giminių genealoginius medžius. Tačiau po keletą valandų laikyti rankose plunksną berniukui buvo didžiulė apkrova.
Kartais berniuko žodžiai skambėjo kaip nuosprendis. – Ponia, – kreipdavosi jis į mamą, – noriu važiuoti į Daniją, kad galėčiau gerajam karaliui Fridrichui perdaryti detalius jūrų žemėlapius, kuriuos esu pasiryžęs nupiešti savo ranka.
Mama atsakydavo tuo pačiu tonu: – Vaike mano, jūsų noras pagirtinas, tačiau jūsų jėgų kol kas neužtenka išlaikyti plunksną rankoje.
– Nesijaudinkite, ponia, Dievas mielaširdingas, jis suteiks man jėgų nupiešti žemėlapius ir perplaukti jūrą. Svarbiausia – jūsų leidimas.
Reikia sutikti, kad tokie žodiniai pasažai gal atrodo natūraliai monarcho rūmuose, tačiau jokiu būdu ne namų aplinkoje.
Danijos karaliaus susižavėjimas
Kristiano Frydricho tėvai stengėsi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie mažąjį genijų. Jie organizuodavo susitikimus visiems, kas tik domėjosi berniuku. Pasakojimai apie nepaprastą vaiką pasiekė Danijos karalių Frydrichą IV. Monarchas buvo žinomas kaip nepatiklus žmogus. Jis nepatikėjo, kad dar trejų metų mažylis laisvai kalba keturiomis kalbomis, kai tuo tarpu pats karalius silpnai žinojo gimtąją danų kalbą ir sunkiai pasirašydavo. Buvo nuspręsta vunderkindą nugabenti į Kopenhagą.
Jaunasis genijus karaliaus ir dvariškių akivaizdoje perskaitė keletą paskaitų iš istorijos, pasiremdamas autoritetingais šaltiniais. Sužavėtas karalius berniuką pavadino Mirakulu („Mirakulum“ lotynų kalba reiškia „stebuklą“). Vienintelis dalykas, kurio atsisakė berniukas, – papietauti su karaliumi. Jie kaip galėdamas mandagiau paaiškino, kad nevalgo daugiau nieko, tik košes ir patiekalus iš grūdų ir miltų.
Lemtingasis maitintojos vaidmuo
Karalius vėl apstulbo. Tačiau jam į ausį pašnibždėjo: už berniuko maitinimą atsakinga „kareivis su sijonu“. Maitintoja nuo gimimo mažyliui kalė į galvą, kad jam, kaip tikram krikščioniui, negalima valgyti gyvulinės kilmės maisto. Įtaiga buvo tokia stipri, kad berniukas paprasčiausiai negalėjo būti prie stalo su kitais namiškiais, kai šie valgė žuvies ar mėsos patiekalus.
Būtent tokia vienapusiška mityba ir pražudė vaiką. Berniukas be jokių aiškių priežasčių krisdavo į lovą ir imdavo dejuoti nuo raumenų skausmo, atsisakydavo valgyti. Jį kankino nemiga, apetito nebuvimas. Be to, labai sunkiai pakentė bet kokius kvapus ir garsus, reikalavo, kad visą laiką plautų jo rankas ir netrukdytų su prašymais ir vizitais. Specialistai teigia, kad tai tipiški celiakijos požymiai. Celiakija – tai įgimtas maisto medžiagų pasisavinimo žarnyne sutrikimas. Ši liga atsiranda, kai ligonis valgo kviečius, rugius ir miežius. Sergant šia liga, organizmas neįsisavina gliuteino.
Beje, Kopenhagoje rūmų liokajai, nieko nežinodami apie tokią ligą, kaip celiakija, pabandė pamaitinti berniuką kiek kitaip, nei nurodė „kareivis su sijonu“. Jam davė skystos sriubos, alaus ir cukraus. Jie pasidalino su berniuko motina savo įtarimais – vaiko sveikatos sutrikimai galėjo atsirasti dėl nesubalansuotos mitybos, ir dėl to kalta vien tik Sofi. Tačiau mama, nenorėdama įskaudinti Sofi, kurią berniukas karštai ir nuoširdžiai mylėjo, vėl ėmė maitinti jį košėmis.
Mirė kaip filosofas
Kelionė į Danijos karaliaus rūmus ir atgal truko keletą mėnesių. Tik 1724 m. lapkričio 11 d. visa šeima grįžo namo. Kaip vėliau teigė Liubeko gydytojai, prasidėjo periodas, kurio metu ėmė progresuoti kūno silpnumas, sąnarių ir galvos skausmai, nemiga ir apetito nebuvimas. 1725 m. birželio 16 d. Kristiano Frydricho sveikata ūmiai pablogėjo, jo veide atsirado patinimai. Vaiką ištiko ypač stiprus alergijos priepuolis – virškinimo sistema sukilo prieš viską, kas savo sudėtyje turėjo miltų. Kartą, kai berniuko kojos buvo apdedamos žolelėmis, jis pasakė: „Mūsų gyvenimas panašus į dūmą“. Po to jis sugiedojo kelias iš 200 jam žinomų bažnytinių giesmių, įliedamas savo balsą į sėdinčių šalia lovytės ir besimeldžiančių artimųjų chorą.
Mažylis mirė, tardamas: „Viešpatie Jėzau, paimk mano sielą…“ Jo vyresnysis brolis Karlas Henrikas Heinekenas, vėliau tapęs žinomu meno tyrinėtoju ir kolekcionieriumi, pasakojo, kad jis visą gyvenimą prisiminė tai, kad keturmetis mažylis mirtį sutiko su filosofo ramybe.
Dvi savaites karstas su Kristiano Frydricho Heinekeno kūnu buvo atviras. Į Liubeką atsisveikinti su jaunuoju genijumi atvyko daugybė žinomų asmenų iš Europos
Vaikai ne iš šio pasaulio
Kiekvienas vunderkindas turi kažką to, ką turėjo Kristianas. Su Akritu Jasualu jį sieja anatomijos žinios, nes berniukas iš Indijos pirmąją savo chirurginę operaciją atliko būdamas septynerių metų amžiaus. Džonas Stiuartas Milas, žinomas XIX amžiaus filosofas ir ekonomistas, būdamas trijų metų amžiaus galėjo skaityti graikų kalba. Volfgangas Amadėjus Mocartas garsiu pianistu tapo, kai jam buvo ketveri metai. Viljamas Džeimsas Saidis išmoko rašyti būdamas pusantrų metų amžiaus, o būdamas aštuonerių metų jau buvo parašęs keturias knygas.
Gali būti, kad Kristianas Frydrichas būtų tapęs pačiu jauniausiu tų laikų akademiku, jei nebūtų klausęs savo maitintojos. Nors gali būti, kad jo likimas galėjo pasisukti, kaip ir jaunos poetės Nikos Turbinos, kuri, būdama ketverių metų amžiaus, mamai diktuodavo eilėraščius. Vėliau Nika nustojo būti „stebuklingu vaiku“, jos gyvenimas tapo panašus į baisų sapną – alkoholis, narkotikai, savižudybė.
Jeigu vaikas, dar būdamas visai mažas supranta, kad skiriasi nuo kitų, tai jį atitolina nuo visuomenės. Be to, šį išskirtinumą labai dažnai pabrėžia tėvai. Yra ne vienas atvejis, kai vunderkindai iki mirties būdavo kankinami darbais (Kristiano atveju – vizitais) ir visiškai nepatyrė vaikystės džiaugsmo. Taip atsiranda psichologinė aklavietė, iš kurios ne kiekvienas jaunasis talentas randa išėjimą.
Šaltinis Mįslės ir Faktai
Žinau vieną žmogų kuriam yra gan sunku prisitaikyti prie viduomenės, jis mano kad jis kotoks nei kiti