1938-ų m. vasarą netoli Sent Etjeno miesto vienas prancūzų valstietis, kasinėdamas savo sklypą, netikėtai aptiko marmurinė skulptūrą. Apstulbintas radinio, žmogus ilgai grožėjosi apnuoginta gražuole, kuri, tiesa, buvo be kojų, vienos rankos ir nosies. Kai apie radinį sužinojo mokslininkai, į lauką, kuriame buvo rasta skulptūra, suplūdo kelios ekspedicijos ir būriai archeologijos mėgėjų.
Tačiau atlikti kasinėjimai buvo nesėkmingi – nebuvo aptikta daugiau jokių radinių. Istorikai ir menotyrininkai visą dėmesį sutelkė į taip atsitiktinai aptiktą meno kūrinį. Nebuvo jokių abejonių, kad šią Veneros skulptūrą sukūrė genialus skulptorius. Komisija, sudaryta iš garsių archeologų ir menotyrininkų, po kruopštaus tyrimo spaudos konferencijoje padarė pranešimą, kad ši skulptūra – tai neįkainojamas šedevras, sukurtas prieš 1700-2500 metų, kai romėnai buvo užkariavę Galiją.
Nosies trūkumas nesutrukdė Venerai tapti nacionaliniu prancūzų pasididžiavimu. Jai buvo skirta valstybinė apsauga – tuo pasirūpino pats šalies prezidentas. Ir štai, pačiu netinkamiausių metu, kai visa šalis džiūgavo dėl aptiktos senovinės skulptūros, apsireiškė tūlas Kremoncas, italų skulptorius, kuriam pakako akiplėšiškumo pareikšti, kad tai jis esąs Veneros autorius…
Iš pradžių žmogus buvo palaikytas nepilno proto – negi mažai šiek tiek kvanktelėjusių žmonių stengiasi bet kokia kaina išgarsėti. Tačiau Kremoncas su piktdžiugiška šypsena veide ant stalo sudėjo trūkstamas skulptūros dalis. Gražuolė Venera atgavo savo nosytę, tačiau neteko prancūzų meilės, nes skulptūra dabar įkūnijo šalies mokslininkų gėdą. Ypač smalsūs „meilės deivę“ netgi galėjo pamatyti gyvą… Kremoncas žurnalistams pristatė kabarė dainininkę, kuri ir buvo skulptūros modeliu. Visa Prancūzija leipo juokais, o spauda gavo nuostabią galimybę pasityčioti iš garsių mokslininkų ir valstybės veikėjų.
Kam Kremoncui prisireikė viso šio triuko su Veneros skulptūros sukūrimu ir slaptu užkasimu į žemę? Paprasčiausiai italų skulptorius galvojo, kad meno žinovai nepelnytai neįvertina jo talento, todėl nusprendė tokiu būdu atkeršyti. Nežinoma, ar po šio įvykio Kremoncui pasipylė užsakymai, tačiau pasaulyje jis tikrai išgarsėjo.
Panašių istorijų yra nemažai. Nors daugiausia falsifikatai gaminami dėl pinigų, kartais tai daroma ir iš keršto, kaip buvo Kremonco atveju, arba tik dėl juoko. Tiesa, kartais genialūs falsifikatai būdavo sukuriami be jokių „pašalinių minčių“.
Vienas toks falsifikatas, sukurtas žymiai anksčiau, nei Kremonco Venera sukrėtė Prancūziją. Šio falsifikato autorius buvo savamokslis juvelyras iš Mozyrio I.Rachumovskis. Jis buvo toks puikus juvelyras, kad XIX-o amžiaus pabaigoje buvo sunku rasti kitą meistrą, kuris jam prilygtų. Kai Rachumovskis persikėlė į Odesą, jam pasiūlė gaminti senovinių papuošalų kopijas, o taip pat originalius kūrinius antikos temomis – tai turėjo būti dovanos įtakingiems asmenims.
Juvelyras net įtarti negalėjo, kad jo talentu sugalvojo pasinaudoti grupė sukčių. Meistro pagaminti dirbiniai buvo pardavinėjami kaip originalai. Tokiu būdu Rachumovskis pagamino auksinę skitų karaliaus Saitafarno tiarą (šalmo formos galvos papuošimą), net nenutuokdamas, kad ji greitai taps tarptautinio skandalo priežastimi.
1896 m. pradžioje visuose Europos laikraščiuose buvo atspausdinta žinia apie tai, kad Luvro muziejus už 200 tūkstančių frankų įsigijo Rusijos pietuose aptiktą skitų karaliaus Saitafarmo auksinę tiarą. Šį radinį muziejui pardavė Odesos antikvaras Š.Gochmanas, kuris Britų muziejuje jau buvo žinomas kaip sukčius. Tačiau prancūzų ekspertai menotyrininkai, nežiūrint į nieką, buvo tiesiog susižavėję radiniu – tobulu senovės meistro darbu. Žinoma, didžiulė suma, kurios užsiprašė Gochmanas, paskatino atlikti kruopščią ekspertizę. Ją atliko žymiausi Luvro ekspertai, kurie ir patvirtino tiaros autentiškumą – juk ant papuošalo buvo užrašas graikų kalba, kuriame buvo rašoma, kad šalmą nenugalimam karaliui padovanojo Olvijos miesto žmonės. Ir šis užrašas buvo atliktas pagal visas senovės Graikijos epigrafikos taisykles.
Savaime suprantama, kad tokios istorinės relikvijos pardavimas negalėjo nesukelti triukšmo pačioje Rusijoje, nes kūrinys tapo kitos šalies nuosavybe! Tačiau rusų archeologai ir menotyrininkai visiškai pagrįstai nusprendė, kad toks unikalus radinys būtų sukėlęs daug triukšmo tarp mokslininkų. Tačiau to neatsitiko, reiškia – nešvarus reikalas. Brangenybės autentiškumu abejojo ir kitų šalių mokslininkai.
Kol prancūzai didžiavosi savo pirkiniu, Gochmanas vis tik įkliuvo su falsifikatais. Teismo proceso metu buvo pirmą kartą paminėtas Rachumovskis, kaip galimas ne vienos unikalios „senienos“ autorius. Nors būtent Gochmanas Luvro muziejui pardavė tiarą, Prancūzijoje stengėsi nepastebėti šio teismo proceso. Pati mintis apie tokią didžiulę patyrusių ekspertų klaidą kėlė tikrą siaubą…
Tiesa paaiškėjo po aštuonerių metų. Viename Paryžiaus laikraščių buvo išspausdintas straipsnis, kuriame juvelyras iš Rusijos teigė, kad garsiąją tiarą sukūrė Rachumovskis. Šią naujieną pasigavo kiti laikraščiai, o žmonių masės vėl apgulė Luvrą – dar kartą pasigrožėti skandalo priežastimi. Šį kartą nepavyko užgniaužti spaudoje kilusį triukšmą, tuo labiau, kad Odesoje į policiją buvo iškviestas pats Rachumovskis, kuris patvirtino, kad „skitų karaliaus galvos šalmą“ pagamino būtent jis, tačiau neigė bet kokius saitus su pardavimo afera.
Juvelyras netgi pasiūlė įrodyti savo autorystę nuvykęs į Paryžių, jeigu jam bus apmokėta už kelionę. Luvrui neliko nieko kito, tik sutikti su šiuo pasiūlymu. Beveik du mėnesius vyko tyrimai, prancūzai niekaip nenorėjo pripažinti savo klaidos, tačiau kai Rachumovskis iš atminties pagamino tiaros fragmentą, visiškai identišką tikrajam, ekspertai pasidavė. Garsioji „dovana Saitafarnui“ iki šiol yra Luvre, tačiau dabar puošia falsifikatų ekspoziciją.
Reikia paminėti, kad ne vien tik prancūzai kentėjo pažeminimus, susijusius su meno kūrinių falsifikavimu. Garsusis Niujorko Metropoliteno muziejus keletą dešimtmečių didžiavosi etruskų karių terakotinėmis figūromis, tačiau 1963 m. buvo nustatyta – aukščiausios kokybės falsifikatai…
Ką čia kalbėti apie muziejus, nors ir pačius garsiausius. Tačiau apgauti pati Geringą! Po Antrojo pasaulinio karo į teisiamųjų suolą sėdo ne tik fašistai, tačiau ir jiems padėję gyventojai. Taip buvo areštuotas dailininkas Antonijus van Meegerenas. Jis buvo kaltinamas bendradarbiavimu su vokiečių ekspertais ir dėl to, kad pardavė garsaus tapytojo Jano Vermeerio paveikslą į Geringo kolekciją.
Tyrimo metu netikėtai paaiškėjo, kad paveikslą „Kristus ir nuodėmingoji“ nupiešė jis pats. Tokiu būdu gavosi, kad van Meegerenas ne tik nebuvo fašistų pakalikas, be ir apgavo vieną iš pagrindinių trečiojo reicho kolekcionierių! Tardytojai skyrė ekspertizę paveikslui ištirti, tačiau ekspertai padarė išvada, kad jos buvo nutapytas XVII amžiuje. Tada dailininkas parodė vietas, kur buvo galima pastebėti jo atliktus štrichus, bei įvairius aksesuarus, kuriuos jis atvaizdavo drobėje. Van Meegerenas pasiūlė nupiešti dar vieną Vermeerio darbą pačioje kalėjimo kameroje, jeigu jam būtų pateikti reikalingi reikmenys ir medžiagos.
Buvo nuspręsta atlikti precedento neturintį eksperimentą, kuris sukėlė didžiulį susidomėjimą ne tik spaudoje, bet ir tarp rimtų meno kūrinių kolekcionierių ar paprastų dailės mėgėjų. Van Meegerenas savo bute, saugomas sargybos per tris mėnesius nutapė naują „šedevrą“, kuris, nors ir būdamas šiek tiek silpnesnis už ankstesnį darbą, leido tvirtai teigti, kad būtent Antonijus yra „Kristaus ir nuodėmingosios“ paveikslo autorius.
Pasirodo, van Meegerenas labai ilgai studijavo Vermeerio tapymo manierą, o falsifikatams tapyti panaudojo pigiai nupirktą XVII amžiuje tapytus paveikslus, nuo kurių nuplaudavo dažų sluoksnį. Be to, dailininkas žinojo senovinį dažų paruošimo receptą ir mokėjo meistriškai pasendinti paveikslą, užtepant tamsiu laku ir padarant taip, kad lakas sutrūkinėtų plonyčiais įtrūkimais – krakeliūromis.
Todėl net labiausiai patyrę vokiečių ekspertai negalėjo atskirti, kad tai buvo falsifikatas. Įdomu, kiek šiandien falsifikatų kabo muziejuose ir privačiose kolekcijose? Deja, į šį klausimą niekas nežino atsakymo. Aišku viena: apsukrūs ir talentingi padirbinėtojai, galintys apgauti netgi patyrusius ekspertus, dar neišnyko, todėl nauji skandalai, susiję su meno kūrinių padirbinėjimu, dar mūsų laukia ateityje.