Dailininko teigimu, paveiksle pavaizduotos durys simbolizuoja savotišką ribą tarp realaus pasaulio ir sapnų pasaulio, o lėlė – tai palydovas, kuris gali nuvesti berniuką į kitą pasaulį. Už durų matomos rankos simbolizuoja alternatyvius gyvenimus arba galimybes. Kas ta fotografijoje matoma mergaitė? Dailininkas jaujos neatsiminė. Kai autorius savo paveikslą parodė žinomam meno mylėtojui ir laikraščio „Los Angeles Times“ savininkui, pastarasis labai greitai mirė nuo širdies smūgio.
Stounhemo paveikslas, pavadintas „Jį saugančios rankos“ („Hands resist him“), parodoje sukėlė nevienareikšmį įspūdį. Kai kurie lankytojai į jį žiūrėjo gana abejingai. Tačiau kitiems žiūrovams prasidėdavo isterija, jie imdavo verkti, kai kurie netgi netekdavo sąmonės. Jau kitą dieną parodos administracija ties paveikslu pakabino skelbimą: „Žmonėms su nestabilia psichika žiūrėti nerekomenduojama“. Viskas baigėsi tuo, kad paveikslą įsigijo tais laikais žinomas aktorius Džonas Marlis, kurio namuose ir kabėjo iki pat aktoriaus mirties 1984-ais metais.
Sprendžiant pagal viską, aktoriaus paveldėtojai nelabai apsidžiaugė atitekusiu paveikslu – po kiek laiko jį aptiko sąvartyne žaidžiantys vaikai.
Mergaitė, kuri aptiko šį meno kūrinį, paveikslą parsinešė namo ir paslėpė savo miegamajame. Tačiau jau pačią pirmą naktį verkdama įbėgo į tėvų kambarį, sakydama, kad „vaikai paveiksle mušasi“.
Mergaitės tėvas taip susidomėjo paveikslu, kad jau kitą naktį prieš paveikslą stovėjo vaizdo kamera, turinti įjungimo daviklį, reaguojantį į judesį. Per naktį kamera įsijungė keletą kartų, tačiau nepavyko nieko nufilmuoti.
Po kiek laiko atsitiktiniai Bilo Stounhemo kūrinio šeimininkai nusprendė parduoti paveikslą per internetinį aukcioną. Greitai tapo aišku, kad drobės poveikis potencialiems pirkėjams išliko toks pat. Aukciono valdytojai gavo daugybę laiškų, kuriuose žmonės, apžiūrėję paveikslo nuotrauką (o tokių buvo daugiau kaip 30 tūkstančių), rašė, kad pajuto galvos skausmą, juos apėmė depresyvios mintys, kai kurie netgi nualpdavo.
Gana greitai paveikslą, kurio pradinė kaina buvo 199 doleriai, už 1025 dolerius nusipirko Kimas Smitas, dizaineris iš Čikagos, kuris tuo metu buvo užsiėmęs savo namo įrengimu. Smitas neturėjo jokio supratimo ką perka. Jam paprasčiausiai patiko 5-o dešimtmečio stiliumi nutapytas paveikslas, nors darbas buvo atliktas 8-ame dešimtmetyje.
Nuo paveikslo pardavimo praėjo jau 9 metai. Smitas tvirtina, kad jį erzina ne pats paveikslas (jis – stiprių nervų ir stabilios psichikos žmogus), o beveik kiekvieną diena gaunami laiškai ir siuntiniai nuo žmonių, kuriems teko anksčiau matyti šį paveikslą. Sprendžiant iš laiškų turinio, šie žmonės tikrai nepasižymi stabilia psichika. Jie dizaineriui davė daugybę patarimų: išvaryti velnią iš paveikslo, jį sudeginti, atlikti kažkokius niūrius ir nesuprantamus ritualus, paveikslo pagalba ieškoti dingusių vaikų ir t.t. Smitas ramiai reaguoja į visą šią korespondenciją ir kol kas visiškai nesirengia išsiskirti su paveikslu, tačiau visiems savo namų lankytojams primygtinai rekomenduoja: „Jei nepasitikite savimi – nežiūrėkite!“.
Paweikslo pawadinimas tai tikrai labai gerai iswerstas…
hands resist him, pazodziui butu: rankos priesintis jam
man jis nepatinka:o juk dailininkas piesdamas visad ideda dalele saves i piesini. tai gal tapytoja koks nesveikas buvo
Na man nieko nenutiko tai nematau nieko blogo
tai ne i paveiksla ziuri, o i kazkoki miniatiurini paveiksleli.
Abejoju, kad visa tai nutiko dėl kažkokių neaiškių priežaščių. Manau, kad čia jau psichologija ir žmogaus įsitikinimai. Jei vienas atsitiktinai mirė nuo širdies smūgio, pažiūrėjęs į paveikslą, kiti žmonės pagalvojo, kad „paveikslas kaltas“, todėl įsitikinę šia teorija, jie pažiūrėdami į jį jaučiasi „blogai“.