Didysis Enriko Fermi, italu fiziko Etorės Majoranos mokytojas, teigė, kad jo mokinys savo protu gali prilygti Galileo Galilėjui ar net pačiam Izaokui Niutonui. Kalbama, jei ne keistas ir netikėtas Majoranos dingimas, jo atradimai būtu pakeitę visą pasaulj…
1906-ais metais Sicilijoje Katanijos mieste gimė berniukas, kuriam tėvai suteikė Etorės vardą. Berniukas paaugo, ir tada paaiškėjo, kad jis turi tiesiog fenomenalių matematinių sugebėjimų. Būdamas vos ketverių metų berniukas sprendė sudėtingiausius uždavinius, ir tai darydavo taip greitai, kad jam negalėjo prilygti suaugusieji. Berniuką išsiuntė mokytis į jėzuitų mokyklą Romoje, po to jis mokėsi licėjuje, o būdamas septyniolikos metų įstojo į Romos universitetą.Labai dažnai vunderkindai, vaikystėje pasižymintys nepaprastais talentais, suaugę niekuo ypatingu neišsiskiria. Tačiau Etorė buvo išimtis – jis ir toliau stebino aplinkinius savo protu ir sugebėjimais.
1928-ais metais Majorana nusprendė studijuoti fiziką ir perėjo mokytis į Teorinės fizikos institutą, kuriam tuo metu vadovavo Enriko Fermi. Jau po metų jaunuolis su pagyrimu apsigynė daktaro laipsnį. Majorana kartu su savo mokytoju Fermi tuo metu dirbo naujoje ir labai perspektyvioje srityje – branduolinėje fizikoje.
Jaunasis mokslininkas parašė keletą mokslinių darbų. Visi specialistai vienu balsu teigė, kad tai tiesiog genialūs darbai – toks gilus Majoranos požiūris, tokios netikėtos ir originalios jo išvados… Beje, būtent jis ir pirmasis iškėlė mintį apie neutrono egzistavimą.
Tačiau dažnai būna taip, kad genialumas dažnai pasireiškia savo išvirkščia ir nemalonia puse. Etorei Majoranai prasidėjo psichinio pobūdžio problemos. 1933-iais metais fizikas susirgo gastritu, todėl buvo priverstas laikytis griežtos dietos. Mokslininkas tapo labai nervingas, irzlus, kalbėdamas su aplinkiniais dažnai pakeldavo balsą. Etorės draugai ir bendradarbiai tikėjosi, kad jis greitai atsigaus, tačiau padėtis vis labiau blogėjo. Jis nustojo lankytis Neapolio universitete, kuriame tuo metu dėstė, beveik nebeišėjo iš namų, gyveno visiškai atsiskyręs. Tik 1937-ais metais pasijuto pagerėjimas. Majorana tarsi vėl atsigavo, atvyko į universitetą ir išreiškė norą toliau dėstyti. Tuo metu mokslininkas parašė straipsnį, kuris buvo paskutinis jo gyvenime…
Po to, kai krizė, atrodo, praėjo, Etorė staiga visus nustebino. Jis pervedė visus savo pinigus į Neapolį, paprašė išmokėti atlyginimą ir nusipirko bilietą į garlaivį, kuris 1938-ųjų m. kovo 25 d. išplaukė į Palermo miestą Sicilijoje. Kai garlaivis atplaukė į galutinį uostą, fizikas iš laivo neišlipo…
Neapolio viešbučio numeryje buvo rastas laiškas Majoranos artimiesiems: „Aš turiu tik vieną norą – dėl manęs nesirenkite juodais drabužiais. Jei norėsite laikytis priimtų papročių, tai nešiokite bet kokį kitą gedulo ženklą, tačiau ne ilgiau 3 dienų. Po to atsiminimus apie mane laikykite savo širdyse ir atleiskite man, jei galite“.
Antrasis laiškas atėjo į Neapolio universitetą: „Aš padariau neišvengiamą sprendimą. Jame nėra nė lašo egoizmo. Tačiau aš puikiai suprantu, kad mano netikėtas dingimas sudarys nepatogumų jums ir studentams. Todėl prašau man atleisti – pirmiausiai dėl to, kad nepateisinau jūsų pasitikėjimo, nuoširdžios draugystės ir gerumo“.
Šie laiškai aiškiai leido suprasti, kad jaunas žmogus nusprendė gyvenimą baigti savižudybe. Tačiau greitai į universitetą atėjo telegrama. Joje mokslininkas prašė nekreipti dėmesio į jo niūrų laišką. Po to buvo gautas dar vienas Majoranos laiškas: „Jūra manęs nepriėmė. Grįžtu rytoj, tačiau žadu mesti dėstytojavimą. Jei jums įdomios smulkmenos, esu jūsų paslaugoms“. Tačiau kitą dieną Majorana taip ir nepasirodė, o artimieji ir draugai jo daugiau niekada nebepamatė…
Policija ėmė tirti fiziko dingimo aplinkybes. Pagrindinė versija buvo savižudybė, kad mokslininkas nusižudė, iššokdamas į jūrą iš garlaivio. Tačiau tuo metu atsirado liudininkų, kurie teigė matę Majorana Neapolyje jau po jo paslaptingo dingimo… Jaunojo mokslininko šeima laikraščiuose išspausdino pranešimą su nuotraukomis apie Etorės dingimą. Greitai atsirado žmonių, atsiliepusių į šį pranešimą… Vieno Neapolio vienuolyno viršininkas pranešė, kad vieną dieną pas jį atėjo žmogus, labai panašus į dingusį Majorana, ir paprašė prieglaudos. Tačiau vienuolis atsisakė ją suteikti, jaunas žmogus nuėjo nežinoma kryptimi.
Po kiek laiko policijai pavyko išsiaiškinti, kad jaunas žmogus, panašus į Etorę, kreipėsi į dar vieną vienuolyną su tokiu pačiu prašymu. Tačiau ir šiame vienuolyne jam buvo atsakyta. Kai kurie Majoranos paslapties tyrinėtojai iki šiol yra įsitikinę, kad vis tik jam pavyko surasti prieglaudą viename iš vienuolynų, kuriame jis ramiai ir ilgai gyveno.
1950-ais metais atsirado naujų ir netikėtų faktų apie Majorana. Čilės fizikas Karlosas Rivjera nuvyko į Argentiną, kur išsinuomojo butą pas vieną pagyvenusią moterį. Kartą, tvarkydama nuomininko stalą, ji pastebėjo užrašus, kuriuose buvo paminėtas Etorė Majorana. Moteris pasakė, kad jos sūnus pažinojo žmogų tokia pavarde. Rivjera bandė šeimininkės išklausinėti smulkmenų, tačiau ji daugiau nieko nežinojo. Greitai fizikui teko išvykti iš Argentinos. Po kiek laiko vėl nuvykęs į šią šalį, moters neberado. Tačiau pavyko aptikti kitų dingusio Majoranos pėdsakų.
1960-ais metais Rivjera pietavo viename restorane Argentinoje. Belaukdamas, kol bus paruoštas užsakytas maistas, jis mašinaliai ant popierinės servetėlės rašė matematines formules. Priėjęs oficiantas pasakė: „Aš žinau dar vieną žmogų, kuris, kaip ir jūs, ant servetėlių rašo formules. Jis kartais pas mus užsuka papietauti. Jį vadina Etore Majorana ir iki karo jis savo tėvynėje Italijoje buvo garsus mokslininkas“.
Sukrėstas Rivjera ėmė oficianto klausinėti smulkmenų, tačiau siūlas šioje vietoje nutrūko – oficiantas nežinojo nei Majoranos adreso, nei to, kur bent apytiksliai būtų galima rasti dingusį mokslininką.
Majoranos dingimo paslapties tyrinėtojai aptiko ir kitų mokslininko pėdsakų Argentinoje. Kai kurie liudininkai pasakojo, kad matė Majorana 7-ame ir 8-ame dešimtmečiais. Tačiau žmonės, kuriuos liudininkai nurodė kaip Majoranos palydovus ar draugus, kategoriškai teigė nežinantys žmogaus tokia pavarde. Tyrinėtojai iškėlė versiją, kad Majorana jais pasitikėjo, tačiau privertė griežtai pasižadėti niekam neatskleisti jo gyvenamosios vietos, ir šie priesaiką sąžiningai vykdė.
Nėra įrodyta nė viena iš egzistuojančių versijų – nei Majoranos savižudybė, nei jo gyvenimas vienuolyne ar Argentinoje. Vyksta karšti ginčai, kiekvienas tyrinėtojas įsitikinęs savo teisumu, tačiau nepaneigiamų faktų negali pateikti nė viena pusė. Taip pat nekyla diskusijos ir apie tokio keisto poelgio priežastis. Vieni iškėlė versiją apie psichinį susirgimą, kiti teigia, kad reikalas buvo kur kas rimtesnis.
1975 italų rašytojas Leonardo Sciascia išleido knygą „Majoranos dingimas“. Joje buvo teigiama, kad jaunasis mokslininkas nusprendė bėgti iš Italijos ryšium su naujausiais pasiekimais fizikoje. Rašytojas tvirtina, kad savo išskirtinio proto dėka Majorana anksčiau už kitus kolegas suprato apie didžiulę griaunamąją atomo jėgą ir nenorėjo dalyvauti darbuose, kuriant atominę bombą fašistiniam Musolinio režimui. Ši versija skamba labai įtikinamai, tačiau kaip buvo iš tikrųjų, kol kas niekam nepavyko išsiaiškinti.