Nuo gana senų laikų iki šių dienų inžinieriai buvo įsitikinę, kad kovinė mašina geriau atliks darbus, kuo bus ji didesnė. Daugelį metų kovinė technika buvo konstruojama pagal principą: kuo didesnė, tuo geresnė. taip pasaulyje atsirado didžiulės patrankos, dažnai sprogdavusios jau pirmojo šūvio metu, baisingi apsupties bokštai, užstrigdavę purve prieš priešo miestų sienas, ir milžiniškos šaudmenis svaidančios mašinos, kurios priešus gąsdino ne tik pasiekimais mūšio lauke, kiek savo įspūdingu dydžiu.
Atrodo, XX-o amžiaus konstruktoriai turėjo atsižvelgti į ankstesnių karo konstruktorių padarytas klaidas, tačiau susidaro įspūdis, kad kiekvieną kartą iš naujo išradinėjo dviratį. Visiškai nerealūs projektai tiesiog diskreditavo pačią idėją, kad ir tų pačių tankų. Pavyzdžiui, V.Mendelejevas (garsiojo mokslininko D.Mendelejevo sūnus) 1911 m. sukūrė tanko, kuris būtų svėręs 170 tonų, projektą. Tačiau koks tiltas tais laikais būtų išlaikęs šią sunkenybę? Buvo planuojama tanko šarvą padaryti iš 150 mm storio plieno ir apginkluoti 120 mm kalibro patranka.
Tankas 2c kuris svėrė 74 tonas ir jo įgulą sudarė 13 žmonių
Ratinis „tankas-karalius“, kurį sukūrė inžinierius N.Lebedenko 1914-1915 metais, iš karto buvo pagamintas iš metalo. Atrodo, kad ši idėja tiesiog tvyrojo ore – beveik tuo pačiu metu vokiečiai iš metalo pagamino tanką „Colossal“, kurio svoris buvo 150 tonų, o anglai – 100 tonų sveriantį „Flying Elephant“ („Skraidantis dramblys“). Visi šie monstrai neužilgo atsidūrė metalo lauže.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje prancūzų inžinieriai sukonstravo tanką, kuris 1922 m. buvo pradėtas eksploatuoti. Tai buvo sunkusis tankas 2C, svėręs 74 tonas, apginkluotas 75 mm kalibro pabūklu ir keturiais kulkosvaidžiais. Buvo numatytas rekordinis tanko įgulos dydis – net 13 žmonių. Tankas buvo skirtas vokiečių įtvirtinimams pralaužti, o šarvas turėjo atlaikyti tiesioginį vokiečių lauko patrankų šaudmens pataikymą. Tačiau tankas 2C turėjo daugiau trūkumų, nei privalumų – jo konstrukcijos tikrai nebuvo galima pavadinti apgalvota. Pagrindinio bokštelio pabūklas galėjo šaudyti tik viena kryptimi, o pats tankas būvo labai pailgas ir siauras. Tiesa, būrys iš 10-ies tokių tankų patraukė užsienio šnipų dėmesį, todėl dar ilgai tam tikruose sluoksniuose sklandė gandai apie Prancūzijos armijoje naudojamus slaptus tankus-monstrus, apginkluotus… 155 mm kalibro pabūklais!
Atrodo, kad supjaustyti tankai „Colossal“ ir „Flying Elephant“ galėjo sukelti konstruktoriams mintį, kad sunkieji tankai nėra labai tinkami karo veiksmams, jie labai brangūs, nepaprastai sunkiai pasiekia fronto liniją, lėtai juda ir lengvai pažeidžiami. Tačiau ne, gigantizmo siekimas ir toliau kirbėjo konstruktorių galvose. XX-o amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje į SSRS buvo pakviestas vokiečių inžinierius E.Grotė, kuris ir sukūrė būtent tokį projektą -sunkusis tankas T-42/TG-5, kurio svoris turėjo būti 100 tonų. Tankas turėjo turėti 5 bokštelius, pagrindinis bokštelis apginkluotas 107 mm kalibro patranka, o kiti bokšteliai – mažesnio kalibro patrankomis ir kulkosvaidžiais.
Tanko T-42/TG-5 atvaizdas taip ir liko tik brėžiniuos, tačiau idėja sukurti labai sunkų tanką SSRS ir toliau gyvavo -prie jos buvo sugrįžta 1938 metais. Buvo pagaminti tanko T-39 mediniai maketai (1/10 natūralaus dydžio). Tankas turėjo 3 bokštelius ir 152 mm kalibro patranką, 3 45 mm kalibro patrankas, 4 kulkosvaidžius ir netgi ugniasvaidį. Tanko svoris turėjo siekti apie 90 tonų, o šarvo storis -50-75 mm. Tačiau šis tankas irgi nebuvo pastatytas, nes jo kaina tais laikais buvo labai didelė – apie 3 milijonai rublių.
Šiandien visi apie Japoniją žinome kaip apie šalį, kurioje sukurtos originalios technologijos, o pati produkcija yra labai aukštos kokybės. Tačiau taip buvo ne visada. Praėjusio amžiaus 3-io dešimtmečio pabaigoje – 4-o dešimtmečio pradžioje japonų karinė inžinerija mažai kuo skyrėsi nuo kitų šalių, ir ji taip pat siekė sukurti tanką-monstrą.
Vokiečių tankas „Rheinmetal“
1927 m. Osakoje buvo pagamintas bandomasis dviejų bokštelių tankas „Chi-i“, svėręs 18 tonų. Vėliau, 1931 m. buvo pagamintas 18 tonų svėręs tankas „91“. Visi trys šio tanko bokšteliai – vienas apginkluotas patranka ir du apginkluoti kulkosvaidžiais – buvo išdėstyti vienoje plokštumoje įstrižai. 1934 m. atsirado tankas „95“, apginkluotas 70 mm ir 37 mm kalibro ginkluote. Tankas „91“ kurį laiką buvo naudojamas Kinijoje, tačiau panašių tankų 4-ame dešimtmetyje japonai daugiau nebegamino. Užtat 1939 m. gimė idėja sukurti 3 bokštelių tanką, kurio svoris turėjo būti 100 tonų, „0-i“ su varikliu būti galinėje tanko dalyje arba „Tipas 100“ — su varikliu priekinėje dalyje. Pagrindiniame bokštelyje buvo planuojama įrengti 105 mm kalibro patranką, o kiekviename mažesniajame bokštelyje -po 37 mm kalibro patranką. Tanko aukštis turėjo būti 4,2 metro (tiesiog milžiniškas aukštis tankui!), ilgis — 10 metrų, plotis – 4,2 metro, šarvo storis – 35-75 mm, o ekipažas turėjo būti iš 11 žmonių! Kitame tanko variante abu mažieji bokšteliai buvo patalpinti priekyje, šarvo storis – 200 mm (kaip ir vokiečių savaeigio artilerijos pabūklo „Ferdinando“), svoris – 200 tonų. Tankas buvo aprūpintas plačiais vikšrais, kad neužklimptų purve, bei dviem BMW po 550 AJ galios varikliais. Šio tanko projektas taip ir liko neįgyvendintas.
XX-o amžiaus 4-o dešimtmečio viduryje vokiečių armija turėjo 5 trimis bokšteliais (pagrindinis – su suporintu pabūklu) tankus „Rheinmetal“ Nb.Fz (sutrumpinimas iš „Neubaufahrzeug“). Trys tokie tankai buvo pagaminti iš plieno šarvo ir 1940-ais metais dalyvavo mūšiuose Norvegijoje. Įdomiausia tai, kokį gąsdinantį efektą pavyko pasiekti šiais tankais. Šių tankų, kai jie dar buvo surinkinėjami gamykloje, iš įvairiausių vietų padarytos nuotraukos buvo spausdinamos daugybėje karinių žurnalų. 1940 m. tokia nuotrauka buvo išspausdinta ir amerikiečių laikraštyje „New York time“. Amerikiečiai nusprendė, kad jau vyksta masinė šių tankų gamyba, ir, tikriausiai norėdami dar labais save išgąsdinti, parašė, kad šie tankai apginkluoti 105mm ir 37mm kalibro patrankomis (iš tiesų, pagrindinio pabūklo kalibras buvo tik 75 mm). Ši saviapgaulė suveikė, ir dar kaip!
Pirmiausia ši melaginga informacija paveikė Amerikiečių Sovietų sąjungos kariškius. Jie visiškai rimtai galvojo, kad dabar visi vokiečių tankai bus apginkluoti ne mažesnio kaip 100 mm kalibro patrankomis, o tanko šarvas irgi bus ne mažiau 100 mm. Vienu metu su sunkiuoju tanku KV-3, kurio šarvas turėjo būti dar storesnis, nei tanko KV-1, Ž.Kotino konstruktorių biure buvo pradėtas kurti tankas KV-4. Šis tankas turėjo būti apginkluotas 107 mm ir 45 mm kalibro patrankomis, 4-5 kulkosvaidžiais ir ugniasvaidžiu, o šarvo storumas turėjo būti 120-130 mm. Tanką turėjo varyti fantastiško galingumo aviacinis variklis, turintis 1200 AJ galią. Projekto baigimo data buvo numatyta 1941 m. liepos 15 d., p bandomasis pavyzdys turėjo būti pagamintas iki rugsėjo 1-os.
Anglų tankas „Tog“
Vyriausiasis konstruktorius Z.Kotinas gamykloje paskelbė atvirą konkursą, kuriame galėjo dalyvauti visi norintys. 1941 m. gegužės-birželio mėnesiais buvo pateikta daugiau kaip 20 projektų. Visi jie buvo nesėkmingi, nes kiekvieno tokio tanko svoris būtų siekęs 80-100 tonų. Be to, greitai paaiškėjo, kad įprastų tankų KV-1 šarvas visai gerai apsaugo nuo vokiečių pabūklų ugnies, todėl Raudonajai armijai nereikia sunkesnio tanko.
1939 m. anglai irgi ėmė kurti sunkųjį tanką su vikšrine važiuokle. Tankas TOG svėrė 81,3 tonos, ekipažą sudarė 6 žmonės, buvo apginkluotas 76 mm ir 40 mm kalibro patrankomis, galėjo judėti 14 km/h greičiu. Šonuose esantis šarvas dengė ir korpusą, ir viršutinę vikšrų dalį. Iš pradžių tanke TOG buvo įmontuotas tanko „Valentine“ bokštelis su 40 mm kalibro patranka, o 76 mm kalibro patranka buvo įmontuota korpuse tarp vikšrų. Du sponsonai (kyšulio pavidalo laivo, orlaivio ar tanko borto dalis, kurioje dažniausiai įtaisyta tam tikra įranga) iš kairės ir dešinės pusių buvo su įmontuotais kulkosvaidžiais. Sekančiame modelyje sponsonai buvo pašalinti ir buvo pastatytas naujas bokštelis su 76 mm kalibro patranka. Vėliau šiomis patrankomis buvo apginkluoti garsusis tankas „Sherman firefly“, savaeigis pabūklas „Archer“ ir tankas „Challenger“.
Šiandien laikoma, kad 60 tonų yra galimas maksimalus tanko svoris, nes dauguma šiuolaikinių tiltų atlaiko ne daugiau 50-60 tonų apkrovą, o sunkesnė kovos mašina tokį tiltą paprasčiausiai sugriautų. Dėl šios priežasties ir amerikiečių atominio tanko TV-1 projektas taip ir liko popieriuje – šio tanko svoris būtų buvęs 70 tonų, o šarvo storis – 350 mm. Buvo planuojama tanką apginkluoti 105 mm kalibro patranka, o vietoje variklio turėjo tarnauti mažo gabarito atominis reaktorius. Projektas nebuvo išvystytas, nes buvo paskaičiuota, kad kiekvienam tankui būtų reikėję po 2-3 ekipažus, kuriuos reikėtų tarp savęs keisti, kad žmonės negautų didelių radiacijos dozių. Be to, pavojingose sąlygose dirbantiems tankistams turėjo būti mokami didžiuliai atlyginimai, o to negalėjo leisti netgi amerikiečių armija, kuri šiaip jau gana dosniai buvo finansuojama.
O kur legendinis ir kartu sunkiausias tankas Maus?