Prieš trisdešimt metų Trijų mylių saloje (three mile island ) (JAV) esančioje atominėje elektrinėje įvyko labai rimtas incidentas. Tik atsitiktinumo dėka pavyko išvengti katastrofos, kuri būtu sukrėtusi visą pasaulj. 7 metai prieš černobylio katastrofą „Three mile island“ atominėje elektrinėje tankiai apgyvendintoje Pensilvanijos valstijoje į aplinką pasklido radioaktyvios dujos, o radioaktyvus skystis ištekėjo iš aušinimo sistemos rezervuarų ir pateko 1 upę netoli harsburgo. Tik dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių pavyko išvengti tragiškų padarinių…
Valdymo salėje pagrindiniame pulte lemputės keistai mirksėjo. Visur užsidegė raudonos lemputės, signalizuojančios apie avariją. Pamainos viršininkas Viljamas Zeve ir budintis operatorius Fredas Seimanas negalėjo suprasti, ką reiškia vienu metu mirgantys indikatoriai – jie pasimetė viena kitai prieštaraujančios informacijos sraute. Budintis personalas nebuvo pasiruošęs tokiai situacijai.
1979-ųjų m. kovo 28 d. ryte įvyko tai, ko niekas nelaukė – išsilydė dalis AE energobloko aktyviosios dalies branduolinio reaktoriaus. Pagrindiniame pulte budintys operatoriai pirmuosius nukrypimus nuo normalaus darbo pastebėjo apie 4 valandą ryte. Pirmiausia sugedo antrojo energobloko aušinimo sistemos siurblys. Vanduo turi aušinti branduolinio kuro strypus, kurie branduolinės reakcijos metu įkaista iki 1100°C. Dėl aukštos temperatūros poveikio slėgimas aušinimo kontūre padidėjo taip, kad temperatūra toliau kilo.
Avariniame režime apsauginis vožtuvas atsidaro automatiškai. Tada sumažėja slėgimas aušinimo sistemoje, garai pašalinami į rezervuarą, kuriame kondensuojasi. Šį kartą slėgimas ir vandens lygis aušinimo kontūre normalizavosi, tačiau vožtuvas neužsidarė. Kiekvieną minutę per atvirą vožtuvą iš aušinimo sistemos ištekėjo po 1 toną vandens, o pamainos viršininkas to nepastebėjo, nes valdymo pulto indikatorius klaidingai rodė, kad sistema užpildyta aušinančiu skysčiu.
Aušinimo kontūro kondensato rezervuaras greitai persipildė. Toliau sklido garai, o aušinančio vandens lygis sistemoje vis mažėjo. Apie 6 h ryte viršutinę branduolinio reaktoriaus zoną supo ne aušinantis vanduo, o tik karšti garai, kurie tikrai nesumažino aukštos temperatūros reaktoriuje. Kuro strypai ėmė lydytis. Reakcijos metu ėmė išsiskirti vandenilis, kurio junginys su ore esančiu deguonimi sudaro sprogų mišinį.
6:18 prasidėjo košmaras, kuris iki šiol priverčia sudrebėti viso pasaulio atominių elektrinių aptarnaujantį personalą – ėmė lydytis aktyvioji reaktoriaus zona, dėl to gali neatlaikyti masyvios AE sienos, į aplinką išsiskiria radioaktyvios dalelės, o radiacijos lygis pačioje AE viršija bet kokias leistinas normas… Tokio tipo technogeninė katastrofa sukeltų nenusakomus padarinius. Pagaliau operatorius pastebėjo, kad aušinimo sistemos apsauginis vožtuvas vis dar atidarytas, ir jį uždarė. Būtent šis veiksmas ir leido išvengti katastrofos -pačiu paskutiniu momentu.
Tačiau situacija ir toliau išliko kritiška. 7:24 pamainos viršininkas Zeve paskelbė aliarmą. Apie avariją nedelsiant buvo pranešta Pensilvanijos valstijos gubernatoriui Ričardui Liuisui Tornbergui. Dar po pusvalandžio gubernatorius informavo atsakingą už atominę energetiką asmenį Džimio Karterio vyriausybėje.
Gyventojams apie tikrąjį AE avarijos mastą nebuvo pranešta. Energetinės kompanijos „Metropolitan Edison“ spaudos sekretorius 9:30 pranešė, kad radioaktyvių medžiagų nuotėkio nebuvo, todėl AE apylinkėse nelaukiama radiacinio lygio padidėjimo. Tai buvo melas, nes į aplinką pateko radioaktyvios dujos, o užterštas vanduo įtekėjo į Saskvahano (Susquehanna) upę. AE personalas stengėsi išnaudoti visas galimybes padėčiai normalizuoti.
Kitą dieną sprogų dujų mišinį buvo pabandyta iš aktyvios atominio reaktoriaus zonos pašalinti į rezervuarą, tačiau įvyko dar vienas radioaktyvių medžiagų išmetimas į aplinką. Sprogimo pavojus ir toliau buvo ypač didelis, todėl kovo 30 d., penktadienį, 7 valandą ryte radioaktyvios dujos buvo paprasčiausiai išleistos į atmosferą. Virš Harisburgo pakibo radioaktyvus debesis. Tą patį rytą gubernatoriaus Tornbergo įsakymu 8 km spinduliu nuo AE iš gyvenamųjų zonų pradėtos evakuoti nėščios moterys ir maži vaikai. Tačiau žmonės jau buvo girdėję apie avariją, įvykusią AE, todėl tūkstančiai jų stengėsi palikti miestą. Visą pasaulį apskriejo kino kronikos kadrai, rodantis panikos apimtus žmones, paliekančius savo namus.
Kler ir Rūtas Huveriai iš Beinbridžo miestelio, esančio netoli AE, atsimena, kad šeštadienį, po avarijos atominėje elektrinėje, jie visą dieną burnoje jautė metalo skonį. Sutuoktiniai tvirtina, kad liežuvio galiuką tiesiog degino. O Merė Holouka, gyvenanti netoli AE esančioje fermoje, katastrofos dieną išėjo į kiemą ir staiga nukrito ant žemės be sąmonės. Moteris įsitikinusi, kad tai atsitiko dėl nuodingų dujų, nes ji tikrai niekur nepaslydo, niekur neužkliuvo, tik staiga prarado sąmonę. Po kiek laiko Merė susirgo. Diagnozė – skydliaukės vėžys.
Iki šiol nėra žinoma kiek žmonių pačiame Harisburge ir jo apylinkėse buvo paveikta radioaktyviosiomis medžiagomis. Taip pat nenustatyta kokią žalą padarė radiacija šių žmonių sveikatai. Kolumbijos universiteto mokslininkai atliko tyrimus ir nustatė, kad aplinkiniuose „Three mile island“ AE rajonuose nuo 1991-ų metų žymiai padaugėjo kraujotakos sistemos onkologinių susirgimų. Ajovos universiteto mokslininkai 2005-ais metais ištyrė AE apylinkes ir nustatė, kad jose yra pati didžiausia radioaktyvaus elemento radono koncentracija JAV.
Avarija prie Harisburgo tuo metu visuomenės džiugesį dėl atominės energetikos pasiekimų pakeitė nerimu dėl AE keliamų pavojų žmonių sveikatai. Pati pažangiausia ir ekologiška energetika netikėtai parodė savo tikrąjį veidą. Harisburgo avarija tapo postūmiu, kuris padėjo susiformuoti masiniam judėjimui prieš atominę energiją.
Vokietijoje kilo tikra protestų audra. 1979-ais metais Hanoveryje šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves ir protestavo prieš valdžios planus statyti radioaktyvių atliekų saugyklą prie Gorlebeno miestelio. Spalio mėnesį Bonoje į gatves išėjo apie 150 tūkstančių gyventojų, protestuojančių prieš atominės energijos naudojimą. 1980-ų m. sausio mėnesį buvo įkurta „žaliųjų“ partija, kuri ėmė aktyviai veikti prieš atominę energiją. Ši veikla 2000-siais metais buvo apvainikuota sėkme – Vokietijos vyriausybė priėmė nutarimą per 30 metų uždaryti visas AE šalyje. Tačiau neseni įvykiai Fukušimos (Japonija) AE tarsi įpylė žibalo į ugnį – Vokietijos vyriausybė nusprendė kiek galima greičiau atisakyti atominių elektrinių.
1980-ųjų m kovo 23 d. Švedijoje įvyko referendumas, kuriame gyventojai išreiškė savo nuomonę dėl atominės energijos naudojimo. Gyventojai buvo prieš, todėl Švedija uždarė visas AE. JAV po 1979-ųjų metų avarijos nebuvo paleista nė vieno naujo atominio reaktoriaus, tik neseniai pradėta kalbėti apie tolimesnę AE statybą.
Daugelis atominės energetikos priešininkų remiasi Černobylio ir Fukušimos AE patirtimi. Tačiau šalininkai prieštarauja, kad nė vienoje vakarų šalių AE negali įvykti avarija, kokia įvyko Černobylyje, nes šios AE žymiai saugesnės, nei veikiančios buvusioje Sovietų Sąjungoje. Iš tiesų Harisburgas tik per plauką išvengė katastrofos, kurios padariniai būtų buvę dar sunkesni, nei Černobylio. Iš JAV vyriausybės oficialios ataskaitos, skirtos avarijos AE priežastims ir padariniams, buvo išbrauktos frazės, kurios galėtų kelti didžiausią susirūpinimą – „Three mile island“ AE avarija buvo kur kas rimtesnė, nei apie tai oficialiai pranešta. Taip teigia žmonės, susipažinę su tikrąja informacija.
žmogus, kuris patalpino šitą čia kartais nėra prieš naujos AE statymą Lietuvoje? 😀
Aš truputuką nesuprantu, kas stato atominė elektrinė prie upių.
Rektorius vandeniu ausina..
Ari juk reikia visa suda kazkur ispilt 😀
Taip, rašė ir skelbė nusiteikęs prieš AE Lietuvoje. O kad ir taip. Paviršutiniškai į tai reaguoja tik tie, kurie nesidomi kas vyksta, nesidomi pasekmėmis ir nesirūpina ateitimi.
Vienintelė oficiali Trijų mylių avarijos auka yra per evakuaciją miręs vyras.
Jam vairuojant sustojo širdis, nes jau amžiuje buvo.
Ši elektrinė nesinaudojo upe šaldymui – tam pastatyti aušinimo bokštai.
Dabartiniuose 2-3 kartos reaktoriuose tokia avarija iš principo negali pasikartoti, nes netekus aušinimo vandens branduolinė reakcija sustoja.
Juose vanduo yra naudojamas lėtinti neutronus. T.y. nuo branduolinės reakcijos išlekiantys greiti neutronai(nesukeliantys tolesnės reakcijos)
turi būti sulėtinti (vandeniu) iki tiek, kad sukeltų tolesnę reakciją.
Dingsta aušinimimo skystis – dingsta lėtinimas – nutrūksta reakcija.
Fukušimos reaktorius, beje buvo projektuotas prieš ~50 metų ir sukėlė problemų vien tik dėl to, kad elektros transformatorinę užliejo didesnis nei prieš 50 metų numatė cunamis. Lietuvai siūlomas Hitachi ABWR reaktorius yra dviem kartom naujesnis ir nebijo net elektros dingimo.