Transas yra viskas, ko mes nevaldome sąmoningai. Įprastus darbus, kuriuose esame labai įgudę, atliekame tarsi „transo būsenoje “ . Kartais stebime, kaip kas nors mezga visai nežiūrėdamas į mezginį ir dar – gyvai šnekučiuojasi. Žiūrėdami įtampos pilną filmą ar skaitydami įdomią knygą taip pat „pamirštame“ viską aplinkui. Pamirštame laiką, nepatogią kūno padėtį, aplinką. Tas pats atsitinka ir hipnozės sukeltoje transo būsenoje.
Hipnozės procesų metu nuo sąmonės tarsi atsiskiria dalis suvokimo tų veiksmų, kuriuos fiksuojame ir atliekame automatiškai. Sąmoningai dėmesį koncentruojame kasdieniniame gyvenime dažniausiai labai mažai: kai kalbamės, žiūrime filmą, skaitome knygą, hipnozės seanso metu – kai mums įteigiami vaizdai ir suvokimai.
Hipnozės sukelto transo negalima painioti su miegu, kaip kad buvo daroma pastarajame šimtmetyje. Žodį „hipnozė“ ėmė vartoti anglų gydytojas James Braid 1850 metais. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžio „hypnos“, kuris reiškia miegą. Tačiau atlikus galvos smegenų elektroencefalografinį tyrimą (EEG) pastebėta, jog elektroencefalogramoje vyrauja alfa bangos (8-13 virpesių per sekundę). Tai reiškia, kad smegenys hipnozės, atsipalaidavimo, autogeninės treniruotės ir meditacijos metu yra tam tikroje ramybės, atsipalaidavusio budrumo būsenoje. Tuo tarpu kietai miegant, smegenys gamina delta bangas ( 4 – 5 virpesiai per minutę).
Hipnozė neturi nieko bendra ir su sąmonės praradimu, nes tuomet užregistruojamos bangos dar lėtesnės, dar mažiau virpesių per minutę negu miego metu. Hipnozinis transas yra įvairių formų, lygiai taip pat kaip egzistuoja įvairios sąmonės būsenos. Pavyzdžiui, gilus miegas, sapnas, apsvaigimas nuo alkoholio, mieguistumas išgėrus raminamųjų arba šokas po nelaimingo atsitikimo. Šoką būtų galima laikyti tam tikros rūšies hipnoze, nes dėmesys visai nekoncentruojamas, į daug ką reaguojama nevalingai. Ta prasme panika taip pat artima transui. Šiuo atveju galima būtų kalbėti apie „probleminį transą“. Jį pastebime ir žmonių tarpusavio santykiuose, pavyzdžiui, kai sutuoktiniai šimtąjį kartą ginčijasi dėl tų pačių dalykų, vienas kitą kaltina labai susijaudinę, tarsi tai būtų pirmas kartas.
Hipnozė – tai ne tik mūsų pačių rankose esantis fenomenas. Hipnozę, kaip pratimus ar argumentaciją, gali naudoti terapeutas, gydydamas įsisenėjusią negalią. Daugelis hipnozę pažįsta iš televizijos ir cirko. Užhipnotizuoti asmenys ten dažniausiai panašūs į valdomus automatus. Taip nėra.
Iš tikrųjų galima pasipriešinti viskam, kas įteigiama hipnozės seanso metu, nors kai kam sąmoningai ar nesąmoningai patinka savo autoritetu valdyti žmones (arba būti valdomais). Kai hipnozė naudojama pramogų versle, stengiamasi įpiršti neteisingą nuomonę. Žmonės trokšta atsidurti tokiose situacijose, kur jiems nereiktų kontroliuoti savo veiksmų. Psichoanalitikas Erich Fromm nagrinėdamas autoritarinį elgesį – ypač totalitarines sistemas, tokias kaip Trečiasis Reichas – spėja, jog daugelis žmonių nesusidoroja su laisve pasirinkti kaip elgtis. Jie puoselėja
troškimą patekti į rankas kito žmogaus, kuris nurodys ir perims atsakomybę.
Tuo remiasi ir publikai hipnozę demonstruojantis linksmintojas. Praeityje pramoginės hipnozės meistras, o vėliau garsus hipnozės tyrinėtojas T. X. Barber tiksliai aprašė šį fenomeną. Hipnotizuotojas paprastai gerai pažįsta žmones ir intuityviai pasirenka sau parankius. Be to, savo laikysena jis aiškiai rodo, jog visiškai už viską atsako. Daugeliui tai gera proga trumpam atsisakyti suaugusiojo vaidmens, tapti naiviu ir nekritišku. „Režisierius“ ir jo „atlikėjas“ tarpusavyje tarsi susitaria, jog nepadarys vienas kitam gėdos. Tokiu būdu sukuriamos palankiausios sąlygos įsijausti į hipnotizuojamojo vaidmenį.
Ši hipnozės rūšis mažai ką bendra turi su gydymui naudojama hipnoze. Ji tarnauja pramogai ir neretai pakenkia hipnotizuojamajam, jei jis seanso metu demaskuoja save. Tuo tarpu hipnoterapija remiasi žmogaus gebėjimu transo būsenoje atgaminti primirštą, išblėsusį patyrimą, viduje atsiriboti nuo stresų ir geriau valdyti tam tikras kūno funkcijas.
Stebėdami hipnozės seansą scenoje susidarome nuomonę, jog hipnotizuojamasis asmuo yra visai bejėgis. Tačiau visi būgštavimai, jog nebekontroliuosime savęs ir išplepėsime tai, ko visai nenorėtumėme, neturi jokio pagrindo. Vis dėlto kai kurie žmonės scenoje taip ir elgiasi. Tačiau paklausti jie visada atsako: „Būčiau galėjęs elgtis ir kitaip“.
Negalima užhipnotizuoti nė vieno žmogaus, jei jis to nenori. Pasitaiko atskirų atvejų, kai žmonės tvirtina negalėję atsispirti hipnotizuotojo įtakai ir buvo priversti vykdyti jo reikalavimus. Taip būna retai. Juk yra žmonių, kurie ir be hipnozės jaučiasi priklausomi nuo kitų. Tariama įtaka pasinaudojama tada, kai žmogus nesugeba atsakyti už savo elgesį ir veiksmus.
1937 metais psichiatras Ludwig Meyer aprašė atvejį, kaip vienas vyras pasinaudojo hipnoze, kad galėtų finansiškai ir seksualiai išnaudoti ištekėjusią moterį. Remdamiesi aprašymu galėtume spręsti, jog moteris buvo suinteresuota šiais santykiais, kurių ji niekaip nebūtų pateisinusi visuomenėje.
Kartais būgštaujama, jog sunku atsikratyti transo būsenos. Tai neteisinga nuomonė, nes paprastai transo būsena baigiasi, kai hipnotizuotojas be perspėjimo išeina iš kabineto. Retkarčiais pasitaiko, jog kažkas netikėtai užsimano „išeiti“ iš transo. Tai galima būtų paaiškinti noru priešintis nurodymams.
Autohipnozės metu paprastai nepasiekiamas toks gilus transas kaip seansuose su hipnotizuotoju, kuris kontroliuoja aplinkybes. Autohipnozės metu dalis sąmonės tarsi atsiskiria ir stebi aplinką. Kitu atveju autohipnozė kasdieniniame gyvenime neturėtų prasmės. Iš transo būsenos bet kada galima išeiti, lygiai kaip ir bet kada galima nutraukti autogeninę treniruotę, meditavimą ar atsipalaidavimo pratimus.
Buvo tyrinėta, ar transo būsena nekenkia sveikatai. Faktiškai visos transo formos, įskaitant ir atsipalaidavimą, skatina fiziologinį organizmo atsinaujinimą, šalina stresus ir tuo labai naudingos sveikatai. Vis dėlto reikia pasakyti, jog kai kuriems (2-6%) po hipnozės seansų pradėdavo skaudėti galvą, apimdavo bloga nuotaika. Po autohipnozės tokių reiškinių nepastebėta. Tačiau naudojant autohipnozę yra svarbu, kad tam būtų tinkamos vidinės ir išorinės sąlygos. Negalima savęs versti to dalyti, būtina turėti pakankamai laiko, autohipnozės formą reikia derinti prie aplinkos.
Ką galima pasiekti hipnoziniu transu? Tyrimai rodo, jog tokiu būdu pasiekta būsena suteikia palengvėjimą. Psichinį susijaudinimą gali pakeisti ramybė. Vaizdai tampa aiškūs, kartais beveik realūs. Jei intensyvus vaizdinys susijęs su mūsų pačių kūnu, jis gali parengti tam tikrus
judesius, raumenys gali įsitempti arba atsipalaiduoti. Gali keistis ir jutimas. Jei įsivaizduosime, kad kuri nors kūno vieta atvėsta, tampa nejautri, nejausime ir skausmo. Kraujagyslės plėsis arba siaurės, jei įsivaizduosime jas kaip vandens pilnas žarnas arba kaip išdžiūvusias upes.
Drauge su fiziologiniais pakitimais vyksta tam tikri procesai, kurių rezultatai žinomi, nors jų eiga dar nėra išsamiai ištyrinėta. Greičiau gyja žaizdos, išnyksta karpos, mažėja uždegiminiai procesai ir psichosomatiniai sutrikimai, astmatikams prasiplečia bronchai, mažėja alergija.
Daugelis negalavimų išnyksta sumažėjus stresui. Stresas gali sukelti hormoninius sutrikimus ir tuo labai pakenkti žmogaus sveikatai.
Štai įdomus eksperimentas su švytuokle. Pamėginkite jį atlikti su draugu ar pažįstamu. Šeimos nariai mano, jog juos esą galima slapta paveikti, todėl jie tam reikalui netinka. Eksperimente nėra jokios magijos, tik grynai psichologinis efektas.
Atsisėdate vienas priešais kitą. Asmuo A nykščiu ir smiliumi paima švytuoklę (ant grandinėlės kabantį papuošalą ar ant siūlo kabantį raktą). Alkūnę patogiai atremkite į kelį ar krėslo ranktūrį. A ramiai laiko grandinėlę ar siūlą. Švytuoklė truputį svyruoja. Kitas eksperimento dalyvis B garsiai apibūdina A rankose esančios švytuoklės judėjimą. Abu ją stebi. Sakysim, B kelis kartus sako: „Švytuoklė smarkiai svyruoja į kairę ir į dešinę“ ir t. t. Vėliau B bando įteigti, jog švytuoklė ima svyruoti plokščia elipse, iš pradžių vos pastebima, vėliau vis aiškesne. Abiejų dalyvių
nuostabai švytuoklė dažnai iš tikrųjų pradeda judėti elipse, nors A pirštai nedaro jokių pastebimų judesių. B gali tęsti ir teigti, jog dabar elipsė virsta tai didesniu, tai mažesniu apskritimu ir t. t.
Taip atsitinka dėl to, kad A įsivaizduoja tai, ką sako B, ir tai sukelia nesąmoningus, beveik nepastebimus pirštų raumenų judesius. Ir tai jokia magija, nes vos tik A pradeda įsivaizduoti ne tai, ką sako B, efektas dingsta. B įtaiga veikia A, nes šis perėmęs ją paverčia vaizdu, kuris savo ruožtu sukelia atitinkamus nepastebimus kūno judesius. Kiekviena įtaiga veiksminga, jei ji virsta savitaiga.