Kodėl nėra meilės?
Na, kaipgi, ji yra, tik neišvystyta. Meilė glūdi kiekvieno širdyje ir pasireiškia tada, kai žmogus mato idealą, kuris ir išvysto mumyse meilės jausmą. Absoliutus idealas kiekvienai gyvai būtybei yra Dievas. Žmogus yra tobulas tiek, kiek jame pasireiškia meilė Dievui. Savo aukščiausiame taške meilė yra dieviška ir sugeba žmogui atverti Dievą. Tačiau žemesniuose lygiuose meilė yra egoistiška ir suteikia mums daug kančių.
Maža mergaitė pagavo žiogą ir norėjo nutraukti jam kojas. Aš pasakiau: „Paleisk jį, ir tu pamatysi, kaip gerai jis skraido“. „Ne, – atsakė mažoji, – aš myliu jį“. Tokia meilė sukelia nuosavybės jausmą, ir tada kažkas turi kentėti. Tikroji meilė išvaduoja nuo geismo – nuolatinio troškimo mėgautis seksu. Seksas – tai kalėjimas protui, kur gimsta visi nuodėmingi troškimai. Tas, kas juo užsiima savo malonumui, visada užsidirba blogą karmą, kurios pasekmės tiesiog siaubingos. Kiekvienais metais moterys savo įsčiose sunaikina dvidešimt milijonų vaikų. O tie, kuriems vis dėlto leidžiama gimti, daugumoje neturi gerų savybių ir sunkiai pasiduoda auklėjimui. Daugelis gimsta protiškai atsilikę ir šiaip nesveiki.
Gyvuliško sekso vaisiai – tai nelaimingi vaikai, pagimdyti gašlių vyrų ir moterų. Tokie vaikai negali grąžinti savo tėvams meilės ir senatvėje palieka juos likimo valiai. Seksualinė energija yra subtilesnė ir stipresnė už atominę, tik veikia kitaip. Atominė energija paverčia kūnus pelenais, bet sunaikinti dorybingas žmogaus savybes ji neįstengia. Todėl sekančiame gimime jis vėl jas turi. O nekontroliuojama seksualinė energija sugriauna žmoguje visa, kas jame geriausia. Ką jis tada gali pasiimti su savimi ir kuo gims? Mintys apie seksą turi būti susiję su noru turėti gerus vaikus.
Norėkite gerų vaikų!
Jeigu vaikai laukiami, jie netrukdo. Mylėkite juos, bet be prisirišimo, nes tada viską sugadinsite. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, jie – dvasinės esybės ir priklauso Dievui. Visi jie turi savo likimus. Egoistiškas tėvų prisirišimas prie savo vaikų dažnai baigiasi liūdnai. Štai viena istorija. Mūsų kaimynai turėjo du vaikus – berniuką ir mergaitę. Aš dar nėjau į mokyklą, o jų sūnus jau buvo paskutinėje klasėje. „Šaunus vaikinas, – sakė mokytojai, – gera galva, auksinės rankos, tik mokytis nenori. Jūs, tėvai, privalote padaryti iš jo žmogų!“ Abu – ir tėvas, ir motina – buvo baigę aukštąsias mokyklas ir suprato, kaip svarbu mokytis, todėl sūnų prigriebė. „Jeigu gerai nesimokysi, visą gyvenimą kasi griovius arba šoferiausi. Tu privalai įstoti į institutą, supratai?“.
Santykiai tarp sūnaus ir tėvų darėsi vis labiau įtempti. Vaikinas ilgai ir nuolankiai tylėjo, bet palaipsniui pradėjo tyliai, su kreiva šypsenėle, atsikalbinėti: „Gerai, kasiu ir vairuosiu…“ Tėvai įsiusdavo ir galiausiai pradėjo jį mušti, sakydami: „Tu asilas, bukagalvis, mes išmušime iš tavęs kvailystes!“ Ėjo laikas, ir jau visas namas žinojo, koks blogas tas vaikinas, nes neklauso savo tėvų. Ir štai kartą vaikinas pakėlė maištą. Prisimenu, kaip tai buvo baisu. Jis pabėgo iš namų ir mokykloje daugiau nesirodė. Vienok mūsų miestelis buvo mažas, ir miliciją jį greitai surado. Dabar jo statusas visiems buvo visiškai aiškus – eilinis niekšas! Tačiau tėveliai nenuleido rankų: „Arba mokysies, arba padvėsi! Mes tavęs nešersime!“
Vaikinas pradėjo rūkyti, ir kartą parėjo girtas. Niekas nežinojo, iš kur jis ėmė pinigų. Tačiau su mokslais buvo pabaigta visam laikui. Visi aikčiojo: „Vargšai tėvai! Ne sūnus, o Dievo bausmė!” Tėvai jį kažkaip įdarbino, vairuotoju. Jam davė kažkokį laužą, kurį jis nepaliaujamai remontavo ir visą laiką buvo purvinas nuo galvos iki kojų. Vaikai jį visaip erzindavo, bet jis kentėjo. Ir pirmą savo atlyginimą atidavė tėvams, tikėdamasis jų malonės. Tačiau jie norėjo šviesesnės ateities sūnui. Antrą atlyginimą vaikinas pragėrė. Ir trečią. O paskui jį išmetė iš darbo – už pravaikštas. Galiausiai tėvai nusprendė jį apvesdinti. Rado neblogą merginą, kuriai taip pat rūpėjo padaryti iš jo žmogų. Po mėnesio jis ją primušė, ir daugiau aš jos nemačiau. O vaikinas pradėjo reguliariai gerti. Kai tėvai jį užrakino kambaryje, jis iššoko pro langą iš antro aukšto.
Paskui mūsų šeima persikėlė kitur, bet po daugelio metų likimo dėka mes vėl tapome kaimynais. Tas vaikinas namuose jau negyveno, jis aplamai neturėjo nei pastovios gyvenamos vietos, nei pastovaus darbo. Tėvai stengėsi apie jį nekalbėti. Bet kartais, kai tėvo nebūdavo namuose, jis ateidavo. Pažiūrėti tai buvo ramus žmogus, tik baisiai nekenčiantis tėvo ir motinos. Atėjęs reikalaudavo iš motinos pinigų, ir kai ji sakydavo neturinti, paimdavo skustuvą ir, prikišęs jai prie veido, pakartodavo: „Duok pinigų“. Motina šaukdavosi pagalbos. Taip tęsėsi ilgai. Bet kartą jis pradingo. Buvo žiema, ir niekas, net draugai, nežinojo, kur jis.
Kartą jo tėvas atėjo pas mus ir paprašė leisti paskambinti telefonu. Jis skambinėjo po ligonines ir pagaliau vienos jų lavoninėje rado sūnų. Tokia štai šitos istorijos pabaiga. Vargšas vaikinas girtas sušalo kažkokiame rūsyje. Šiame gyvenime jam buvo lemta patirti tėvų prisirišimą, bet meilės negavo iš nieko. „O mano brangus Viešpatie, kada mano akys pasipuoš nepaliaujamai srūvančiomis meilės ašaromis, kartojant Tavo šventą vardą?“
Dieviški atsivėrimai naikina blogą karmą
Kartą tokio atsivėrimo metu mano septyniolikmetė dukra parašė tokius žodžius apie Krišną: „Krišna – tai begalinis palaimos dangus, kurio neaprėpia mano sąmonė. Bet mano noras – nors akimirką širdyje išlaikyti bent mažytę to dangaus dalelę“. Kai žmogus betarpiškai susiliečia su dvasine energija, tokia būsena vadinama dievišku atsivėrimu. Ji pasireiškia nepaprastu laimės jausmu ir nušviečia žmogų žinių, atveriančių Dievą, šviesa. Sukrėstas tokio skaistaus ir stipraus išgyvenimo, žmogus į viską, kas materialu, žiūri kaip į kažką nereikšmingo, kadangi tai laikina ir neteikia paties aukščiausio pasitenkinimo. Tokiu būdu mūsų gyvenime įvyksta labai svarbus dalykas – netikę norai ir potraukiai keičiasi į aukščiausią dieviškos meilės skonį. Tik jo dėka žmonės gali pakeisti pasaulį.
Šį skonį turi patirti absoliučiai visi žmonės, jeigu nori širdyje turėti skaistos etaloną. Gimus vaikui, tėvai jau galvoja apie palikimą, kurį jam perduos, kai jis išaugs ir taps savarankiškas. Bet kad vaikas būtų tikrai savarankiškas, jam reikia įskiepyti meilę, kitaip jis visą gyvenimą lauks kažko iš kitų ir nesugebės daryti teisingų sprendimų.
Karma ne amžina
Jeigu mes sąžiningai tarnaujame Dievui, neturėtume bijotis karmos dėsnio. Kaip nesibijo policijos tas, kuris yra sąžiningas valstybės pilietis. Gera ar bloga karma – bet kokiu atveju ji nėra amžina. Net pragaras ir dangus neamžini. Amžina tiktai Dievo karalystė. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, ten kiekvienas vadovaujasi tyriausiu meilės jausmu Dievui. Norint tokiu būti, reikia išsivaduoti iš padarytų nuodėmių pasekmių ir daugiau niekada nenusidėti. Kaip to pasiekti? Vaistas vienas – visada atminti Dievą, kai klausomės apie Jį, kalbame su Juo susijusiomis temomis ar susitelkę kartojame Jo vardus. Norint įsikvėpti tokiai praktikai, būtina bendrauti su šventais žmonėmis.
Šventieji
Kartą tokį žmogų aš pamačiau sapne. Iki tol aš daug apie jį skaičiau ir galvojau, o paskui jis ėmė ir prisisapnavo. Šis sapnas nulėmė visą mano gyvenimą. Man atrodė, kad aš jau seniai gyvenu kalėjimo ligoninėje ir noriu išeiti į laisvę. Taigi šventasis atėjo pas mane ir kaip išlydyto aukso vandenynas ir užpildė visą erdvę aplink mane. Aš negalėjau patikėti savo akimis ir sušukau: „Prabhupada! Jūs pas mane?“ – „Taip, – pasakė jis. – Eime.“ Aš netgi neapsiaviau ir nieko su savimi nepasiėmiau. O jis ir nelaukė, apsisuko ir nuėjo pro sargybą, geležines duris ir toliau – į laisvę. Niekas mūsų nesulaikė, nes Prabhupada neišsiteko šitame kalėjime. Jis atvėrė man nuostabiai gražų pasaulį, kurį aš tiesiog neįstengiu pavaizduoti.
Vietoj saulės šviesos ten buvo meilė. Mes ėjome gryno aukso keliu, ant kurio buvo pribarstyta brangakmenių. Aplink vešėjo medžiai ir gėlės. Visa tai, netgi oras, buvo gyvi. Sapne aš supratau, kad daugiau man nieko ir nereikia. Bet Prabhupada pasakė“ „Visa tai bus paskui. Nesijaudink ir grįžk atgal“. Kai aš grįžau, įėjimo į kalėjimą jau nebebuvo. Aplink vaikščiojo daugybė žmonių, ir visi garsiai giedojo Dievo vardus, šokdami ir grodami įvairiais instrumentais. Aš pajutau didelį džiaugsmą ir prisijungiau prie jų.
Prabudęs labai aiškiai supratau, ką man daryti toliau. Paskui aš sužinojau: kai žmogus sapnuoja šventuosius, pusdievius ar protėvius, jis atsiduria ypatingoje realybėje. O eiliniai sapnai yra paprasčiausia karma, jie paklaidina žmogaus protą. Norint išsivaduoti iš karmos, bet kokia veikla turi būti atliekama su meile Dievui. Reikia tarnauti visiems žmonėms, duodant jiems dvasines žinias. Ir būti kantriu, susidūrus su jų neišmanymu, grubumu ir priešiškumu. Nenusileisti iki jų lygio ir neatsakyti tuo pačiu. Kitaip sakant, į priešiškumą reikia atsakyti meile. Toks žmogus vadinamas šventuoju. Jau daug metų aš gyvenu su Prabhupada, su jo nurodymais, nepaisant to, kad jis paliko šį pasaulį 1977 metais, o aš jį mačiau tik sapne. Palaipsniui aš supratau, kad nei laikas, nei erdvė negali nuslėpti tokio žmogaus šventumo, nes mano troškimas bendrauti su Prabhupada, metams bėgant, darosi vis stipresnis, peraugdamas į gilų ilgesį, kai norisi tik verkti. Prabhupada, prašau, niekada nepalikite manęs. Tai, ką jūs davėte man ir daugybei kitų žmonių, neįmanoma išreikšti žodžiais, kaip neįmanoma ir laikyti užgniaužus nuo kitų. Todėl aš rašau šias eilutes, nors ir nerandu reikalingų žodžių.
Tėvai, aplamai paėmus, elgiasi su savo vaikais kaip tikri šventieji. Jie juos myli, nors vaikai ir neatsako tuo pačiu. Tokie pat kantrūs turi būti ir vadovai savo pavaldiniams. Valstybės galva turi rūpintis savo liaudies gerove, net jeigu ta liaudis maištauja. Visi žmonės turi darbuotis iš pareigos jausmo, sutinkamai su savo prigimtimi, ir nepuoselėti priešiškumo aplinkiniams. Taip elgiantis, nusidėti neįmanoma. Nuodėmė – tai poelgis, kurio tikslas – pradžiuginti ir pamaloninti save. Bet jeigu mes norime kartu pradžiuginti ir Dievą, tai toks poelgis jau nėra nuodėmingas. Todėl, norint tapti šventuoju, reikia kiekvieną dieną giedoti šventus Dievo vardus ir šokti, tuo pat metu neužmirštant savo profesinių ir šeimyninių pareigų. Mums taip pat reikia kalbėti apie Dievą, kad visi aplink taptų laimingi. Anksčiau aš kai kada girdėjau žodį „Dievas“, bet negalėjau įsivaizduoti, kad Jis yra taip arti.
Karma – joga
Kiekvienas turi savo prarabdha-karmą. „Prarabdha“ reikšmė – „išreikštas“ arba „tai, kas egzistuoja kaip faktas“. O su faktais, kaip žinoma, reikia skaitytis, net jeigu jie nemalonūs. Panašiai kaip vaikai – yra geri ir netikę, tačiau tėvai rūpinasi ir tais, ir tais. Prarabdha-karmos pakeist negalima, nes tai jau įvykęs faktas. Sakykim, aš susirgau neišgydoma liga, todėl dabar aš priverstas su ja skaitytis ir visą likusį gyvenimą vaikščioti pas gydytojus. Taip ir išreikšta karma – jeigu aš į ją nekreipsiu dėmesio, ji gali sugriauti mano gyvenimą. Gaisrą, skolas ir ligas reikia kuo greičiau likviduoti, jų negalima ignoruoti. Prarabdha-karma mums uždeda pareigas, kurių negalima nevykdyti, kitaip mes tik pabloginsime savo padėtį, ir pasekmės bus neatitaisomos.
Žmogus taip ir patenka į karmos pinkles, galvodamas, kad jeigu jau jis turi kažkokį kūną, tai svarbiausia jo pareiga – rūpintis tuo kūnu, kitaip jis numirs. Jam rodosi, kad jis niekaip neišgyvens be darbo ir parduotuvių, be mašinų, gamyklų, politikos ir atominės bombos. Narkomanas galvoja, kad be narkotikų neištvers ir dienos, o alkoholikas – be degtinės.
Vienok šalia mūsų gyvena įvairūs gyvūnai bei paukščiai, ir mes matome, kad jie puikiausiai apsieina be viso šito. Medžiai aplamai šimtus metų stovi vienoje vietoje. Kodėl? Todėl, kad prarabdha-karma pas visus pasireiškia skirtingai. Žmogus galvoja: jeigu jis pats negali gyventi Mėnulyje, tai ten aplamai neįmanoma jokia gyvybė. Bet tai tik todėl, kad jis neturi kūno, tinkamo gyventi Mėnulyje. Žuvys gyvena vandenyje, bet aš taip negaliu. Tačiau jei turėčiau jų žiaunas, galėčiau. O jeigu dar gaučiau jų plaukmenis ir pasidengčiau žvynais, gyvenimas po vandeniu būtų visai patogus. Tereikėtų užmiršti, kad kažkada buvau žmogumi.
Kitaip sakant, duokit man žuvies protą bei kūną ir aš gyvenu vandenyje. Visatoje yra aštuoni milijonai keturi šimtai tūkstančių gyvybės formų. Taip rašoma Vedose. Ir visos tos formos skirtos mums. Mes galime gauti bet kurią iš jų. Ir kai tai įvyksta, siela priima naują kūną kaip nepaneigiamą faktą ir jau nebegali gyventi ir galvoti kaip nors kitaip. Jeigu žmogus galvoja, kad žiemą žuvims po ledu šalta, kaip ir jam, tai jis klysta. Kūnas, arba prarabdha-karma, yra susijęs su vieta, laiku ir aplinkybėmis. Jis turi savo gyvenimo trukmę, vietą po saule ir aplinką. Viso to praktiškai neįmanoma pakeisti. Žmonės, gyvenantys amžino įšalo sąlygomis arba dykumose, nepalieka savo gyvenamų vietų, laikydami jas pačiomis geriausiomis.
Vienas žmogus nusprendė pasidairyti po pasaulį ir leidosi į kelionę, palikęs žmoną ir vaikus. Jis ilgai keliavo, visą laiką ilgėdamasis savo artimųjų. Kartą jis supainiojo kryptį ir, pats to nežinodamas, pasuko atgal, į namų pusę. Po kurio laiko jis pasiekė kaimą, labai panašų į jo gimtąjį, ir ten sutiko moterį, labai panašią į jo žmoną. Nuostabiausia, kad ir jos vaikai buvo labai panašūs į jo vaikus. Žmogui ten patiko, ir jis pasiliko visam laikui. Tačiau visą gyvenimą ilgėjosi savo „pirmosios“ šeimos. Kur žmogus beatsidurtų, jį visur lydi prarabdha-karma. Jeigu varna nuo šakos nusivers į vandenį, nuo to ji netaps gulbe. Išreikštoji karma mums duota pagal gamtos dėsnius, sutinkamai su mūsų buvusia veikla. Ilgą laiką ji buvo neišreikšta ir vadinosi aprarabdha-karma.
Aprarabdha-karma – šaukštai po pietų
Mūsų veiklos rezultatai, kaip ir suvalgytas maistas, iš pradžių būna neišreikštoje būsenoje. Suvirškintas maistas pasireikš energija ir gera sveikata. Nors gali būti ir atvirkščiai – imsim ir susirgsim. Būna ir taip, kad žmogus nuo maisto numiršta. Visos šitos būsenos priklauso nuo maisto kokybės.
Įdomu, suvalgytas maistas patenka į skrandį, o štai kur laikosi neišreikštoji karma? Ogi prote. Kartą aš stebėjau, kaip žmogus iš visų jėgų plaktuku daužo kažkokią mašinos detalę. Kiekvieną plaktuko dūžį lydėjo tam tikra jo veido išraiška, ir aš supratau, kad šis darbas kažkaip įtakoja jo protą. Aš pagalvojau: „O kaip reaguoja protas, kai žmogus kūju daužo ne metalo gabalą, o užmušinėja gyvulius skerdykloje?“ Kartą samdomo žudiko paklausė: „Ką tu jauti, kai spaudi šautuvo gaiduką?“ Jis atsakė: „Nereikia nieko galvoti. Paprasčiausiai nuspaudi, ir viskas.
Jeigu pradėsi galvoti, kad štai prieš tave gyvas žmogus, jis turi motiną ir žmoną, tai negalėsi jo nušauti. Reikia galvoti, kad tai tik taikinys“. Kitaip sakant, norint užsiimti tokiu darbu, reikia išmokti nematyti jokio skirtumo tarp gyvo ir mirusio kūno, ir visiškai užmiršti sielą. Kai nėra nei sielos, nei Dievo, tai nėra ir jokios atsakomybės už savo poelgius. Tada galima daryti viską. O žemiškosios Temidės įstatymai yra dviprasmiški – kaip nori, taip ir supranti. Jie tokie skylėti, kad žmogus mato ne patį įstatymą, o galimybę landžioti per tas skyles ir pažeidinėti jį į valias. Taigi žudymas žmoguje išvysto vagies sąmonę, o vagiliavimas kuria žudiko mentalitetą. Ir tas, ir tas galvoja, kad jie yra aukščiau visuomenės įstatymų, todėl gyvena, remdamiesi savo susikurta morale. Nebūdami dorais žmonėmis, jie kalbasi: „Dabar mes viską sąžiningai pasidalinsime“.
Toks „sąžiningumas“ nepriimtinas dorybingiems žmonėms, todėl, norėdami prieš juos atsilaikyti, nenaudėliai pradeda jungtis. Jie netgi sukuria partijas, kai nori sulaukti pripažinimo. O kai nuodėmė tampa visuotinai pripažinta, visuomenė virsta vagių gauja, ir atstatyti joje kokius nors moralinius principus darosi beveik neįmanoma. Štai kodėl Mahabharatos laikais nusikaltėlius bausdavo labai griežtai. Žudikus nuteisdavo myriop, o vagims kirsdavo ranką. Galiausiai žudikai išnykdavo, o berankiai vagys iškart krisdavo į akis. Bausmių tikslas buvo užkirsti kelią nuodėmingoms mintims. Žmonės atgailaudavo, ir jų protas valėsi. Net nuodėmingas žmogus galėjo nuoširdžiai kreiptis į Dievą. O Jis reikalingas absoliučiai visiems.
Tačiau bet kuriai taisyklei būdingos išimtys. Maištas. „Aš esu blogas ir nesiruošiu būti geresniu“ Arba „aš gi visai neblogas žmogus“. Yra žmonių, kurie jau nebegali būti geresniais. Jiems lengviau keisti supantį pasaulį, negu save. Jie pernelyg save myli ir labiausiai vertina savo nuomonę, todėl negali nusileisti kitų labui. Suprasdami savo nesugebėjimą pozityviems pokyčiams, jie jį pateikia kaip principą, priešpastatydami save visuomenei. Tokiems žmonėms būdingi nuolatiniai konfliktai, tiek šeimoje, tiek darbe. Tai yra maišto psichologija, kuriai būdingos dvi savybės – neišmanymas ir užsispyrimas. Labai įdomus derinukas. Gyvūnijos pasaulyje tokias savybes turi asilas, todėl jį lengva išnaudoti. Kvailiui užtenka prižadėti šviesų rytojų, mokslo ir technikos progresą bei laimingą šeimyninį gyvenimą ir jis ars. Šiame pasaulyje maišto psichologija būdinga absoliučiai visiems, todėl visi ir išnaudoja vieni kitus. Kiekvienas dirbs išsijuosęs, jeigu jam bus pažadėti geri pinigai.
Asilas nors ir užsispyręs, bet jį nesunku priversti dirbti, suviliojus kuokštu žolės ar morka. Jis nesupranta, kad jį išnaudoja. Juk žolės ir taip visur pilna. Bet kadangi asilas kvailas, tai galvoja, kad jam reikalingas šeimininkas ir darbas, ir tik tada jis bus laimingas. Žmogus, panašus į asilą, visur ieško globos, bet randa tik išnaudojimą. Pagal karmos dėsnį maištinga sąmonė ir kvailumas baudžiami išnaudojimu. Bet kai žmogus gauna dvasinių žinių, jis jau nepasiduoda tokioms apgavystėms. Todėl patys didžiausi išnaudotojai paprastai būdavo ir didžiausi pažinimo priešai. Kai Mohamedas pamokslavo apie vienatinį Dievą, jis sakė, kad prieš Viešpatį visi lygūs. Nėra jokio skirtumo tarp vargšų ir turtingų, vyrų ir moterų, todėl mes visi broliai. Tokios kalbos labai nepatiko didžiūnams ir prasidėjo persekiojimai. Tačiau dvasinės žinios – tai žinios apie sielą, apie save patį, todėl būti jų priešu reiškia būti priešu sau pačiam. Toks žmogus pasilieka neišmanyme ir galiausiai žūsta.
A. G. CHAKIMOV „Karma“
