Dar visai neseniai, prieš kokius dvidešimt metų, mes neturėjome jokio supratimo, kas yra karma. Ši miglota tema buvo tik kai kurių orientalistų ir sanskritologų ginčų objektu, bet ir jie nesugebėjo pasidaryti kokių nors galutinių išvadų. Atsimenu, kai 1986 metais pogrindinę „krišnaitų“ grupelę pakvietė į neoficialų susitikimą su keliais žymiais orientalistais. Didžiai mūsų nuostabai, mus priėmė labai širdingai ir tuoj pakvietė pasivaišinti. Mes atsakėme, kad negeriame arbatos, o taip pat ir spiritinių gėrimų. Be to, nevalgome mėsos, nežaidžiame azartinių žaidimų ir susilaikome nuo nevedybinių lytinių santykių. Šeimininkai buvo labai nustebę: „Kolgi? Jums negalima?“ Mes atsakėme, kad jiems taip pat negalima, nes tai yra bloga karma. Taip prasidėjo rimtas pokalbis, kurio metu mes patyrėme, kad mokslo vyrai visiškai neišmano šio paprasto ir akivaizdaus klausimo. Mes gi turėjome labai aiškų supratimą, pagrįstą tuo metu uždraustos Bhagavadgytos su Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentarais studijomis.
Tai buvo intelektualinių ieškojimų metas, ir daugelis mąstančių žmonių su malonumu ėmė iš mūsų tas knygas. Dabar aš matau, kad tai turėjo didelę įtaką visuomenės vystymuisi. Pavyzdžiui, apie karmos dėsnius jau žino daug žmonių. Atsirado netgi nauja disciplina – karminė psichologija. Apie reinkarnaciją praktiškai žino visas Vakarų pasaulis. Dabar atėjo laikas sužinoti kai ką svarbiau. Vienaip ar kitaip, bet mes jau susidūrėme su šiuo žinojimu, kuris mus pasiekė iš gilios senovės. Jis skirtas visuomenės lyderiams ir tik tuo atveju, jeigu jie yra teisuoliai.
Į karmos ir reinkarnacijos dėsnius galima numoti ranka, kaip ir į valstybės įstatymus, ir elgtis kaip patinka. Be abejo, tokio žmogaus laukia dideli nemalonumai. Bet daug blogiau, kai mes žinome tuos dėsnius, tačiau juos aiškiname savaip. Tai gali atnešti daugiau žalos, negu paprasčiausias neišmanymas. Todėl tikrasis žinojimas turi būti teisuolių, sąžiningų ir dorų žmonių rankose. Autorius tikisi, kad ši nedidelė knygelė papildys jūsų žinias apie karmos dėsnius ir duos praktinę naudą, suteikdama galimybę žymiai patobulinti savo gyvenimą. Lai ji būna švyturiu jūsų kelyje į savęs pažinimą.
Karma tai mašina
Siela amžina, o kūnas laikinas. Jie visada skirsis. Ir būna, kad mūsų vidinis pasaulis, mūsų norai neatitinka dėsnių, kurie kontroliuoja kūną. Kūnas sensta, bet mes šito visai nenorime. Taip ir ligos: kam norisi sirgti? O jau mirtis tokia nepageidautina, kad apie ją visai nesinori galvoti. Tačiau, nepaisant mūsų vidujinio pasipriešinimo, kažkas vis tik nepaiso mūsų norų ir daro savo. Liūdna, bet faktas – tai dėsniai, kontroliuojantys mūsų kūną.
Jis sensta ir galiausiai miršta. Siela, būdama materialiame kūne, priversta paklusti ir jį valdantiems dėsniams, nors pati neturi jokio ryšio su materialia veikla. Siela niekada nesensta, nemiršta ir nekinta. Todėl ją galima pavadinti „akarma“, kas reiškia „neužsiimanti jokia veikla“. (Tiesioginis žodžio „karma“ vertimas – „darbas, veikla“). Ogi kūnas nuolatos užsiėmęs įvairiausiais darbais ir patiria visokius pokyčius. Todėl jis vadinamas „karma“, arba „tas, kuris dirba“. Kūną galima palyginti su mašina, kurią vairuoja siela. Kai jūs važiuojate, kas juda, jūs ar mašina? Atsakymas aiškus – mašina, nes jūs tik vairuojate. Kadangi ji paklūsta jūsų valiai, atrodo, kad važiuojate jūs.
Eksploatacijos eigoje mašina dėvisi, genda, o mūsų noras važiuoti išlieka nepakitęs. Atsiranda problema. Vairuotojas nepatenkintas, ir tik todėl, kad susiejo save su mechanizmu – džiaugiasi, kai jis tvarkoje, pyksta, kai sugenda. Tačiau žinant fizikos ir chemijos dėsnius, visiškai aišku, kad bet kokia mašina, laikui atėjus, subyrės. Todėl kai kurie žmonės jos ir neperka, laikydami tokį daiktą sunkia našta.
Su mašina viskas aišku. O kaip su kūnu? Ar galima atsisakyti visko, kas susiję su jo išlaikymu? Žinoma, ne. Kūną reikia maitinti, rūpintis jo švara, poilsiu, prižiūrėti, kad jį gerbtų aplinkiniai žmonės. Daug darbo. Aš paprasčiausiai noriu būti laimingas, bet kūnas reikalauja nuolatinių pastangų. Sakykim, aš stengiuosi palaikyti švarą, bet kūnas vis teršiasi. Todėl kartais žmogus galvoja: „Kokia prasmė maudytis, jeigu rytoj vėl būsiu nešvarus?“ Bet vis tik jis turi praustis. Kuriam galui prižiūrėti tai, kas neišvengiamai dėvisi ir galų gale vis tiek išnyks? Tik tam, kad vairuotojas pasiektų tikslą. Sielą turi savo paskirtį, bet tai atskira didelė tema. O kol kas pakalbėsime apie tai, kaip teisingai pasinaudoti savo karma, arba veikla, kuria mes priversti užsiimti.
Taigi, kas yra karma? Darbas, veikla. Veikla gali būti proto, kalbos ir poelgių fazėje; grubiame ar subtiliame lygyje. Karma prasideda nuo noro gauti kažkokią naudą. Jokia veikla neįmanoma, nesant pakankamai stipriam norui. Visi nori turtų ar žinių, valdžios ar galybės, grožio ar atsižadėjimo. Todėl žmonės aktyvūs ir negali bent trumpam nurimti. Taip mes gauname savo veiklos pasekmes, kurios irgi apibūdinamos žodžiu „karma“, ir kurios nulemia mūsų tolesnį likimą. Pasekmes turi net paprasčiausi mechaniniai veiksmai. Pavyzdžiui, suplojame delnais – tai rankų darbas, o jo pasekmė – garsas. Savo ruožtu, ši pasekmė kartu yra ir priežastis, nes kas nors į tą garsą gali atkreipti dėmesį. Sakykim, vienas žmogus kalba, kitas klauso.
Kalbantysis klausančiajam sukelia tam tikras emocijas. Jis gali juoktis ar verkti, pykti ar net imtis veiksmų. O paskui jis šitą nuotaiką nešiojasi su savimi ir nesąmoningai perduoda ją kitiems. Taip susiformuoja priežasčių ir pasekmių seka. Karma vystosi ir laike, iš praeities į ateitį per dabartį. Poelgis – tai sėkla. Laikui bėgant iš jos pasirodo daigelis, kuris vėliau tampa medžiu. Medis tam tikru laiku apsipila žiedais, kurie vėliau virsta vaisiais. Taip ir bet kokia veikla neša tam tikrus vaisius. Jie priklauso nuo to, kokia sėkla buvo pasodinta. Toks jau dėsnis: kiekvienas veiksmas duoda konkrečius vaisius. Iš obuolio sėklos išaugs obelis. Jeigu žmogus mokosi juristo profesijos, jam niekas neduos gydytojo diplomo. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Mūsų poelgiai būna geri, blogi ir maišyti. Todėl ir jų vaisiai tų pačių trijų rūšių. Mes jaučiame juos kaip laimę ir kaip kančias. Atlikę gerą darbą, mes gausime gerus vaisius.
Taigi už laimę reikia mokėti gerais poelgiais. Bet jeigu mokėti nenorime, susilauksime kančių. Štai už jas jau nieko nereikia mokėti. Pavyzdžiui, galima pasakyti: „Aš nieko blogo žmonėms nedarau. Kodėl tada manęs niekas negerbia?“ Todėl kad nedarai nieko gero. Sutinkamai su šiuo dėsniu, žmogus kaip ir privalo būti laimingu, kitaip jis bus nubaustas kančiomis. Veiksmai, atliekami neišmanymo būklėje, atneša tik nelaimes. Taip elgiasi vaikai ir kvaili žmonės. Vaikas degina degtukus, atrodo, kas čia blogo? Tačiau rezultatas – sudegę namai.
Kai veikla susijusi su dideliu naudos troškimu, ji duoda tam tikrus laikinus rezultatus, bet stiprina žmogaus ydas, tokias kaip gobšumas ir išdidumas. Gavęs turtus ir valdžią, žmogus paprastai darosi blogesnis. Veikla, susijusi su aukščiausiais dorovės principais, valo mūsų sąmonę ir suteikia laimės jausmą. Kai žmogus daro kitiems gera, jie tampa jo draugais. Neturėk pinigų, bet turėk daug draugų. Pasirinkęs vieną iš šių veiklos krypčių, ateityje kiekvienas gaus jos pasekmes. Be to, reikia žinoti, kad dabartiniu metu mes turime atidirbti praeities karmą, gauti kažkada atliktų darbų vaisius. Todėl dabar svarbiausia – teisingai pasirinkti. Elgtis taip, kad mūsų veiksmai atneštų mums naudą.
Kaip teisingai pasirinkti?
Ne visada reikia valgyti tai, ką siūlo. Pasirinkimas ir atmetimas visada eina kartu. Jeigu aš pasirenku geresnį maistą, reiškia, atmetu blogesnį. Ir atvirkščiai. Pasirinkti tuo pat metu viena ir kita yra labai sunku. Mes matome: jeigu žmogus darosi blogesnis, jis nustoja daryti gerus darbus, o tapęs geresniu, nenori elgtis blogai. Tačiau galime pastebėti, kad žmoguje yra ir gėrio, ir blogio. Taip vyksta todėl, kad žmonių pasirinkimas labai nepastovus. Ir tai labai sunku – būti tuo pat metu ir geru, ir blogu. Kiek vidinių dramų, pakilimų ir nuopuolių, atgailos ir prakeikimų. Toks žmogaus gyvenimas. Visus šituos prieštaringus dalykus mes nešamės iš praeitų gyvenimų ir pasiimame į ateitį.
Tačiau nežiūrint to, kas buvo praeityje ir kas mūsų laukia ateityje, mes visada esame dabartyje, vietoje, kur daromas pasirinkimas. Ateitį žmogus kuria dabar. Klysta tie, kurie nuolatos galvoja apie ateitį ir nepastebi dabarties. Jų ateitis amžinai pasiliks jų vaizduotėje. Ji niekada nebus įkūnyta. Pažiūrėkite į V. Vasnecovo paveikslą „Karžygis kryžkelėje“. Štai jis, dabarties momentas. Kur eiti? Norint pasitikti savo likimą, reikia būti didvyriu arba labai išmintingu žmogumi. Ir tikrai, ar žmogus darytų tai, ką daro dabar, jeigu žinotų, kuo tai baigsis?
Pirmapradė žodžio „karma“ reikšmė – „dorybinga, religinė veikla, skirta visų žmonių labui“. Žmogus, praktikuodamas tokią veiklą, pragyvena nuostabų gyvenimą, užpildytą gerais darbais. Atsižadėdamas savęs, jis duoda žmonėms prašviesėjimą ir laimę. Toks yra teisuolio kelias. Po mirties jis patenka į rojines planetas. Ir tai yra vienas iš dviejų kelių. Jeigu juo eisi, tapsi išaukštintu didvyriu, bet šitame pasaulyje pražūsi. Kaip taisyklė, deramą atpildą didvyriai gauna tik po mirties, kai patenka į rojines planetas. Bet paskui jie vėl turi gimti Žemėje, kad galėtų kurti naują karmą, nes rojuje niekas nedirba. Ten tiktai naudojamasi geros karmos vaisiais. O gyvenimą rojuje reikia užsitarnauti čia. Karma kuriama tik Žemės tipo planetose. Ji kaip pinigai. Baigėsi – vėl žygiuok į darbą.
Apart dorybingos, dar yra egoistiška, nuodėminga veikla, kurios tikslas – patenkinti savo poreikius. Ji vadinasi vikarma, ir tai yra tokia veikla, kai žmogus vardan savo laimės pasiruošęs viskam – vagystėms, apgaulei ir netgi prievartai. Tokios veiklos rezultatai – vien kančios tiek tam, kuris ja užsiima, tiek aplinkiniams žmonėms. Galima sakyti, kad vikarma – tai veikla, nukreipta prieš patį save. Toks žmogus po mirties gauna blogą gimimą ir galiausiai patenka į pragarą. Apsivalęs nuo blogos karmos, jis grįžta į čia ir toliau kuriasi savo likimą.
Yra dar akarma – bevaisė veikla, arba neveiklumas. Kiekvienai sielai būdingas amžinas aktyvumas, ir visiškai atsisakyti veiklos ji negali. Bet kartais žmogus nenori atlikti savo pareigų – darbe ar šeimoje. Toks gyvenimas vadinamas parazitavimu, ir tai irgi tam tikra veikla, tik labai žemo lygio. Taip gyvena viskuo nusivylę žmonės, praradę tikėjimą į Dievą ir save. Jie praranda geras savybes ir tada juos atstumia visuomenė. Praradę kūrybinę energiją, tokie žmonės palaipsniui nusileidžia į patį gyvenimo dugną. Jie panašūs į vaikštančius numirėlius, nes gyvena sąvartynuose ir rūsiuose. Po mirties jie tampa vaiduokliais, gyvūnais arba keliauja į pragarą. Laikinas veiklos atsisakymas yra paprasčiausias nuovargis.
Išmintingiems žmonėms yra kita žodžio „akarma“ reikšmė, kuri perteikia tikrąją to žodžio prasmę. Kai žmogus atsižada ne pačios veiklos, o jos rezultatų. Išminčius žino: šiame pasaulyje jam niekas nepriklauso, nes jis kaip be nieko ateina, taip tuščiomis rankomis ir išeina. „Dulke buvai ir į dulkę pavirsi“. Viskas priklauso Dievui. Tai suprasdamas, protingas žmogus dirba ne dėl turtų, o tik siekdamas dvasinio tobulumo. Visus savo veiklos rezultatus jis aukoja Viešpačiui – su meile ir dėkingumu.
Tikroji meilė nesavanaudiška, savi pakankama ir nereikalauja materialaus palaikymo. O štai materialūs santykiai be meilės negali apsieiti. Kitaip jie darosi nemalonūs. Galų gale, kiekvienas žmogus nori tarnauti iš meilės, be savanaudiškų motyvų. „Mano brangus Viešpatie, aš nenoriu kaupti turtų, man nereikia nei gražių moterų, nei pasekėjų. Aš noriu tik vieno – gyvenimas po gyvenimo ištikimai Tau tarnauti, nieko už tai nelaukiant“, – taip kalbėjo Šri Čaitanja Mahaprabhu dar penkioliktame amžiuje. Kai žmogus turi tokią sąmonę, jam neegzistuoja nei blogis, nei gėris, nei pragaras, nei rojus. Ką bedarytų, jis negauna nei geros, nei blogos karmos. Tai sielos išsivadavimo kelias, arba akarma – grįžimas pas Dievą.
Žmogau, kas tu?
Žmogus visada siejamas su jo darbais ir pagal juos vertinamas. „Kas tu?“ reiškia „kuo tu užsiimi?“ „Kas tu? – Darbininkas. O tu? – Generolas. – O, atleiskite!“ Visus žmones galima klasifikuoti pagal jų veiklos pobūdį. Tie, kurie visą gyvenimą dirba, siekdami materialios naudos, vadinami karmiais. Siekiantys pažinimo vadinami gjaniais. Žmonės, besidomintys mistinėmis galiomis, vadinami jogais. Gaištantys laiką savo juslių tenkinimui vadinami bhogi. Niekas iš jų nėra laisvas nuo karminių pančių, nes visi turi materialius norus.
Štai, pavyzdžiui, bhogiai. Jų devizas – „Gyvename tik vieną kartą, taigi linksminkimės!“ Jų manymu, gyvenimo prasmė – patirti kuo daugiau malonumų. O tų malonumų šaltiniai – valgis, miegas ir seksas, todėl jie nori maksimaliai, iki pat gilios senatvės, išsaugoti juslių organų potenciją. Iš principo tokių žmonių gyvenimas nesiskiria nuo gyvūnų gyvenimo, nes aniems taip pat būdingos šios funkcijos – mityba, miegas, seksas ir saugumo užsitikrinimas.
Taigi bhogiai užsiėmę ta pačia veikla, kaip ir gyvūnai, ir gyvena tik kuo didesniam savo pasitenkinimui, įsitikinę, kad tai ir yra gyvenimo prasmė ir tikslas. Kai kurie gyvūnai anksčiau buvo žmonėmis, kurie štai šitaip ir gyveno. Pavyzdžiui, beždžionė mėgsta vagiliauti ir seksą, karvė – dieną naktį gromuliuoti, nieko negalvodama, o žiurkė – nešti į savo urvelį ką tik gali. Kiaulė ėda nesirinkdama ką, drambliui patinka dirbti ir gerti alkoholį, o meškai – daug miegoti. Visi gyvūnai daug pilniau patiria kūniškus malonumus, negu žmogus.
Nors bhogiai ir nemėgsta apriboti savo malonumus, juos vistik kažkiek prilaiko moraliniai principai, sąžinė ir gėda prieš kitus. Todėl jiems daug geriau ir patogiau būti gyvūnų kūnuose, kai protas neišvystytas ir netrukdo daryti tai, kas patinka, tiesiog viešumoje.
Karmiai yra organizuoti žmonės. Jie sugeba vystyti civilizaciją. Jiems patinka daug dirbti, nes tiki, kad darbas padarys juos laimingais. Dėl šviesaus rytojaus jie gali didvyriškai darbuotis, tačiau galutinis jų pastangų tikslas – tas pats malonumų ieškojimas. Todėl jų sukauptais turtais naudojasi bhogiai. Galiausiai ir jie patys nusirita į gyvulišką egzistenciją, tapdami hedonistais. Jeigu bhogių gyvenimas grindžiamas geismu, tai karmių – pavydu ir gobšumu.
Jie pavydi tiems, kurie turtingesni ir geriau susitvarkę gyvenimą. Jų tikslas – gyventi ne blogiau už kitus. Tačiau kai jiems sekasi, jie vistiek nejaučia pasitenkinimo – trukdo aplinkinių žmonių pavydas. Karmiai yra šykštūs, todėl, nieko nežinodami apie aukščiausią gyvenimo tikslą, neteisingai naudojasi savo turtais. Jie stengiasi juos išsaugoti ateičiai. Ir kadangi karmiai nežino, kam iš tikro skirti turtai, šių žmonių norai niekada neišsipildo ir jie patiria nusivylimą. Taip jie kuria civilizaciją be ateities, kuri galų gale žūsta. Kažkas panašaus į gyvatę, kuri ryja savo uodegą. Toks veiklos neišmanymo būsenoje rezultatas.
Gjaniai – mąstytojai, siekiantys kažkokio progreso filosofiniais išmąstymais. Jie remiasi savo protu ir tuo panašūs į baroną Miunhauzeną, kuris pats save už plaukų traukė iš pelkės. Jie negali pasiekti didesnės pažangos, nes protas nėra žinių šaltinis. Tai tik mąstymo aparatas. Pasinėręs į gilius apmąstymus, žmogus tampa statiškas ir negali užsiimti aktyvia veikla. Todėl gjaniai atmeta karmių gyvenimo būdą ir atsižada norų bei prisirišimų, ypatingai vengdami ryšių su pinigais ir moterimis. Galiausiai jų apmąstymai apsivainikuoja išvada: „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Toks jų protinės veiklos rezultatas. Tiesos negalima išgalvoti, ją reikia įsisąmoninti.
Didieji išminčiai, mąstydami apie visatos dėsnius, Absoliučią Tiesą bei Dievą, atsižadėdavo karminės veiklos ir gyvendavo vienatvėje. Pavyzdžiui, Diogenas gyveno statinėje. Kiti, ieškodami Dievo, eidavo į vienuolynus. Nes gjaniai – tai tie patys karmiai, kuriuos visiškai apvylė jų norai. Žodis „vienuolis“ kilęs iš lotyniško „mono“, reiškiančio „vienas“. O žodis „mono“ kilęs iš sanskritiško „muni“ – „mąstytojas, išminčius“. Kiekvienas munis turi savo požiūrį. Diogenas galvojo vienaip, Sokratas kitaip, o Pitagoras, Jungas, Hegelis ar Nicšė – vėlgi saviškai. Kitaip mes apie juos nieko nežinotume. Kiekvienas žmogus pasikliauja savo protu, nesgi „kiek žmonių, tiek nuomonių“. Nors visi galvoja apie vieną ir tą patį, tačiau mintys visų skirtingos. Taip viena Tiesa pasidalina į daugybę dalių ir tampa labai sunkiai suvokiama. Todėl, atsidūręs savo paties protu susikurtoje aklavietėje, žmogus priverstas ieškoti naujų kelių.
Sekantis žmonių tipas – jogai. Pats šis žodis kilęs iš sanskrito šaknies „judž“, kas reiškia „ryšys“. Yra įvairūs ryšiai – telefoninis, telegrafinis, televizijos, dar – psichofizinis, o taip pat transcendentinis, dvasinis – joga. Kokio ryšio pagalba galima pamatyti Dievą? Kaip jį užmegzti? Pirmiausia jogas turi nuraminti savo jusles ir protą, o paskui ir visai sustabdyti jų veiklą. Jam reikia sustingus sėdėti kažkokioje pozoje ir visiškai užgniaužti savo materialius troškimus. Ir kai visa psichofizinė veikla bus galutinai sustabdyta, jogas pajus, kad jis yra siela, pajus savo būtį už materijos ribų, ir galės nukreipti žvilgsnį į Dievą, kurį atras savo širdyje Supersielos pavidale. Ir kai jis betarpiškai mato Dievą, jam dingsta visos abejonės dėl Jo egzistavimo. Tokia būklė vadinasi samadhi, ekstatiniu transu, ir yra logiškai neįrodoma.
Kiekvienas žmogus turi antgamtinius sugebėjimus, kurių paskirtis – užmegzti ryšį su Dievu. Todėl jogai jų neeikvoja karminei veiklai ar begaliniams samprotavimams. Jie visiškai atsižada kūniškų malonumų. Norint būti jogu, reikia turėti labai aukštą moralinį lygį ir tvirtą tikėjimą į Dievą, esantį kiekvienos gyvos būtybės širdyje. Jeigu jogas neturi pakankamai vidujinės švaros, jis tampa ekstrasensu, burtininku arba mistiku, darančiu stebuklus. Visa tai yra šalutiniai jogos praktikos produktai, ir žmogus neturėtų prie jų prisirišti. Nuolatos medituodami į Dievą, jogai nesibijo palikti kūną, nes sekantį gimimą jie pasirenka patys.
Ir galiausiai yra dar vienas, ypatingas žmonių tipas. Tai – bhaktos. Žodis „bhakti“ verčiamas kaip „meilė, didelis prisirišimas prie Dievo“. Bhaktos kupini atsidavimo energijos. Tai visiškai laisvi žmonės. Juos betarpiškai kontroliuoja Viešpaties meilė, o ne karmos dėsniai, todėl jie gali daryti, ką nori, ir tai nebus nuodėminga veikla. Jie gali dirbti ar filosofuoti, medituoti ar net mėgautis kūniškais malonumais, bet visa tai jie daro, norėdami patenkinti Viešpatį. Bhaktai visiškai pasikliauna Jo valia, todėl jiems nerūpi, kaip atrodys jų sekantis gyvenimas, nes tokių santykių su Dievu, kokius jie turi, negali nutraukti net mirtis.
Kartą keliavo vienas išminčius. Sutikęs karalių, palaimino jį, pasakęs, kad geriau jam niekada nemirti. Paskui jis sutiko žmogų, kuris buvo davęs įžadą niekada nevesti, ir palinkėjo jam nedelsiant numirti. O kai sutiko mėsininką, pasakė: „Tau geriau negyventi ir nemirti“. Ketvirtas sutiktasis buvo bhakta. Apsidžiaugė piligrimas ir tarė: „Tu gali gyventi, gali numirti – tau tas pat“. Kiekvienas išminčiaus palinkėjimas turėjo savo prasmę. Karalius, turėdamas neribotą valdžią ir didžiulius turtus, naudojasi geros karmos vaisiais. Bet kai tik ji baigsis ir jis numirs, prisieis keliauti žemyn. Todėl jam geriau nemirti. Šalies valdovas gauna šeštadalį savo pavaldinių karmos – geros ir blogos. Dabartiniais laikais žmonės linkę į nuodėmingus poelgius, todėl juos valdyti – labai didelė rizika.
Žmogus, davęs įžadą nevesti, lengvai gali jį užmiršti, sukilus atitinkamiems jausmams. Tada jis praranda visą savo askezės įdirbį. Todėl jam geriau numirti dabar, kol dar nespėjo sulaužyti įžado. Mėsininko gyvenimas jau dabar panašus į pragarą, nes jis žudo kitas gyvas būtybes. Po mirties jam bus dar blogiau, nes atsidurs tikrame pragare. Todėl jam vienodai blogai ir gyventi, ir mirti. O bhakta tarnauja Dievui dabar, tarnaus ir po mirties, todėl jam nėra skirtumo, gyvenimas ar mirtis – ir taip, ir taip gerai.
A. G. CHAKIMOV „Karma“