Atskira žmonių kategorija
Yra žmonių, kurie neatitinka nei vieno aukščiau paminėto tipažo, kurie vadovaujasi tik savo norais. Jie nepatirs sėkmės nei asmeniniame gyvenime, nei Dievo ieškojimuose, nepasiseks ir turtus susikrauti. Jie net negali džiaugtis gyvenimu, nes iš prigimties kupini blogų savybių: perdaug tingūs, kad gerai dirbtų, perdaug kvaili, kad pagalvotų apie gyvenimo prasmę, ir perdaug egoistiški, kad būtų naudingi kitiems.
Ši žmonių kategorija vadinama rogi. Jie laikomi nesveikais, nes turi vieną ypatybę – jiems visada reikalinga pagalba. Jie nelaimingi ir patys nesugeba padaryti ką nors gero. Jie tik skundžiasi, kritikuoja ir laukia permainų. Tokia būsena – tai nuodėmingų poelgių praeituose gyvenimuose rezultatas. Šiame gyvenime jie galėjo ir neprisidaryti didelių nuodėmių. Kai Jėzus išgydė žmogų, aklą nuo pat gimimo, mokiniai jo paklausė, dėl kieno nuodėmių jis toks apsigimė. Jėzus atsakė: „Nei jis, nei jo tėvai nebuvo nuodėmingi, bet tai buvo reikalinga, kad jis gautų Dievo malonę“. Jeigu Jėzus būtų pasakęs, kad aklumas buvo to žmogaus nuodėmių pasekmė, tai visi galvotų, kad jis pats kaltas. Jeigu Jėzus būtų pasakęs, kad kalti jo tėvai, tai atsakomybė už jo luošumą tektų jiems. Bet Jėzus leido suprasti, kad tokiems žmonėms reikia padėti iš gailestingumo, nesigilinant į jų karmos analizę.
Ugra-karma
Yra labai bloga veikla, vadinama ugra-karma. „Ugra“ reiškia „siaubingas“. Kai kada žmonės vieni kitus kontroliuoja jėgos ar net ginklo pagalba. Varomi bausmės ir mirties baimės, vergai kūrė didingas civilizacijas. Visa tai ugra-karma. Tokios veiklos pasekmės milijonus žmonių pasmerkia kančioms. Pavyzdžiui, egiptiečių faraonai miestus statė, pasinaudodami titaniškomis vergų paslaugomis. O vėliau jų darbas buvo reikalingas palaikyti tam, kas buvo sukurta. Paleisti vergus į laisvę reiškė patiems pasidaryti savo civilizacijos vergais. Šiuolaikiniuose megapoliuose taip pat yra daug vergų, kurie reikalingi didmiesčių įvaizdžio palaikymui. Tiesa, juos neatveža čia prievarta, o privilioja reginiais, rafinuotais malonumais ir komfortu, bet paskui kontroliuoja – pinigų, informacijos ir reklamos pagalba. Tai yra pati rafinuočiausia eksploatacijos forma – kai žmogui atima protą, padarydami jį troškimų vergu. Masinės informacijos priemonės bei reklama skatina jam potraukį seksui, prievartai ir narkotinėms medžiagoms. Rezultate žmonės tampa bukais egoistais, agresyviais ir amžinai viskuo nepatenkintais, bet visiškai priklausomais nuo
valdymo sistemos.
Kartą vienas taksistas manęs paklausė: „Kada pas mus pagerės gyvenimas? – O kaip tu įsivaizduoji geresnį gyvenimą? – Na, kai duos pinigų… – O kaip tu galvoji, žmonės dabar daug gero vieni kitiems padaro?“ Taksistas atsakė, kad dabar daugiau blogio, negu gėrio, ir ilgai dėl to keikėsi. „Tai kodėl tu lauki kažkokio pagerėjimo?“ – paklausiau. Jį nustebino toks klausimas.
Ugra-karma žmonėms atima protą. Čingizas Aitmatovas rašė, kaip senais laikais žmonės darė sau paklusnius vergus, taip vadinamus mankurtus. Tam tikslui juos kankindavo siaubingais metodais. Likę gyvi nuo nepakeliamų kančių visiškai prarasdavo protą ir valią. Jie neatsimindavo praeities, bet išsaugodavo savo profesionalius įgūdžius. Vergvaldžiams to ir tereikėjo. Dabar plačiai taikomi kitokie metodai. Žmonės nebeturi dvasinių žinių, todėl kasdieniniame gyvenime nesugeba teisingai naudotis jiems duotu intelektu. Tačiau visi tiki, kad kažkada ateityje jie bus laimingi. Tai vadinama „maja“ – iliuzija. Toks ugra-karmos poveikis. Vietoj realių žinių ir laimės – daiktų ir pinigų miražai.
Vergvaldžiai vėl gims jų pačių sukurtame vergų pasaulyje. Atsilaikyti prieš tokią degradaciją galima tik propaguojant dvasines žinias. „Aš neturėjau ramybės nei dieną, nei naktį, kęsdamas karštį ir šaltį, vėją ir lietų. Tarnavau nuodėmingiems ir šykštiems žmonėms, tikėdamasis lašelio laimės, bet taip nieko ir nepasiekiau. Ar gali turtai, jaunystė ir artimieji suteikti mums tikrąją laimę? Gyvenimas panašus į rasos lašelį ant lotoso žiedlapio. Todėl aš kreipiuosi į Tave, mano brangusis Viešpatie!“ Tai didžio šventojo Govindos das žodžiai.
Ką daryti?
„Būti ar nebūti?“ – kartais būtent taip užduodamas klausimas. Bet jis yra nekorektiškas. Taip klausiama apie nugalėtą gladiatorių, palikti jį gyvą ar ne? Klausimas turi būti kitoks – kaip gyventi? Kaip būti laimingu, išmintingu ir aplamai tobulu? Nes be viso to žmogui nėra prasmės gyventi. Ką daryti? Kol kas nieko, nes dabar labai pakrikęs protas. Pirmiausia reikia jį atgriebti. Pagalvoti apie aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, paskaityti šventraščius. Bet kokia veikla priklauso nuo žmogaus sąmonės. Žmonės gali daryti vieną ir tą patį darbą, naudotis tais pačiais
instrumentais, dėti vienodas pastangas, bet jų veiklos rezultatai bus skirtingi. Kodėl? Todėl kad bet kuri veikla turi priežastį, metodus ir tikslą. Šie trys faktoriai yra svarbesni už pačią veiklą.
Kai statė Krasnojarsko hidroelektrinę, vienas žurnalistas vaikščiojo po statybas ir visų klausinėjo: „Ką tu veiki?“ Atsakymai buvo įvairūs: „Aš vežioju akmenis šia savivarte. – Aš maišau betoną. – Aš ruošiu maistą“. Ir tik vienas atsakė: „Aš statau elektrinę“. Šitame atsakyme viskas suderinta – veiklos priežastis, tikslas ir metodai. Priešingas pavyzdys – Dostojevskio Raskolnikovas. Jis norėjo kaip nors išsikapstyti iš skurdo, o paskui darbuotis žmonių labui. Tačiau tai buvo jo padaryto nusikaltimo priežastis. Jis galvojo, kad kažkokia senė, gyvenanti iš procentų, palyginus su juo, yra tik šiukšlė. Paėmus jos pinigus ir jų dėka užėmus gerą visuomeninę padėtį, pasaulis tik pagerės.
Šiuo atveju veiklos priežastis ir tikslas neatitinka jos metodų. Tikslas geras – darbuotis visuomenės labui, o štai metodas – nuodėmingas: žmogžudystė. Kaip galima kurti gėrį, darant nuodėmes? Karmos dėsnis sako: ką pasėsi, tą ir pjausi. Todėl Raskolnikovas atsiduria kalėjime ir negali įgyvendinti savo tikslo. Arba, sakykim, žmogus stato elektrinę, o jo veiklos tikslas – užsidirbti daugiau pinigų. Nieko gero, kai visi žmonės tokie. Kad veikla būtų harmoninga ir teiktų laimę, reikia, kad visi trys aukščiau minėti faktoriai derintųsi. Kitaip sakant, jeigu sieki kilnaus tikslo, visi poelgiai ir troškimai taip pat turi būti kilnūs. Tikslas turi saugoti nuo nuodėmės.
Aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas
Viskas įgauna pilnutinę prasmę, kada užsimezga santykiai su Dievu, nes Jis yra didžiausia visa ko prasmė. Šiaip jau žmogus mato ne patį Dievą, o tik Jo energijas. Dievas pernelyg didis, ir mūsų akys nepritaikytos Jį matyti. Žmogaus protu taip pat neįmanoma Dievą suvokti tokiu, koks Jis yra. Dievas yra aukščiau žmogiško suvokimo. Bhagavadgytoje Viešpats sako, kad ant Jo laikosi visa materiali kūrinija, panašiai kaip ant šilkinio siūlo laikosi suverti perlai. Žmogus mato supančio pasaulio grožį. Jis traukia visus, slėpdamas jį palaikančią galybę – patį Dievą. Tačiau intelektas yra pranašesnis už protą. Jis gali suvokti kiekvieno reiškinio visumą. „Kur aš gyvenu? Kaune? Lietuvoje? Europoje? Žemės planetoje? Visatoje? O gal dar kažkur?“ Tai klausimai, būdingi intelektui. Jis žino, kad perlų vėrinys laikosi šilkinio siūlo dėka.
Žmogus valgo, sakykim, kvietinių grūdų košę. Pas jį padaugėja fizinės jėgos, protas ir juslės taip pat sustiprėja. Iš kur grūduose ta mums reikalinga energija? Nuo lietaus? Lietus krenta iš debesų, debesis suformuoja lietus ir vėjas. Visa tai vyksta Saulės įtakoje. O Saulės energijos šaltinis – branduolinės reakcijos, vykstančios jos gelmėse. Tačiau jėga, kiekvieno atomo viduje palaikanti energiją, yra dar stipresnė. Jos dėka materija pasireiškia tokiais būviais, kaip oras, žemė, vanduo, ugnis, debesys, grūdas… Ta visa palaikanti jėga ir yra Dievas. Žmogus negali būti už ją stipresnis.
Visą jam reikalingą energiją jis ima iš jos. Šia prasme žmogus yra pavaldus, bet kartu jis turi pasirinkimo laisvę: ta visa palaikančia energija jis gali naudotis savo nuožiūra, siekdamas vieno iš trijų tikslų: naikinimo, asmeninės naudos ar visuotinės gerovės. Saulė šviečia visiems, bet mes daugiau galvojame apie save. Vienas stiprus ir drąsus žmogus tapo plėšikų gaujos vadu. Jis mokino juos, kaip naudotis ginklu ir kumščiais. Viskas buvo gerai, bet kartą po eilinio reido visi pamatė, kad vadas ima sau labai jau didelę grobio dalį. Taigi, skriaudžia savus.
Nepasitenkinimas palaipsniui didėjo, kol vieną dieną plėšikai gerai primušė savo vadą ir viską iš jo atėmė. Nelaimingasis gulėjo padrikas ant žemės ir galvojo, koks neteisingas likimas. Po kurio laiko jį rado netoliese gyvenęs išminčius. Plėšikas jam pasiguodė: „Nenaudėliai, jie mušė mane, pasinaudodami mano suteiktomis žiniomis, taip, kaip aš juos mokinau muštis. Ir dar viską, ką turėjau, atėmė… Tu protingas žmogus, tai sakyk, kodėl taip atsitiko?“ išminčius atsakė: „Ko mes žmones mokiname, tą iš jų ir atsiimame. Tu juos mokinai pavydo ir prievartos, tą ir atsiėmei. Jeigu tu jiems būtum aiškinęs, kaip mylėti kitus, tai ta meilė tave būtų apsaugojusi. Kur tu čia matai neteisybę?“
Mahabharatoje pasakyta, kad tigrai gina mišką, o miškas – juos. Jeigu žmogus visaip kenkia jį supančiai aplinkai, jinai galiausiai sunaikins jį patį. Jeigu jis nuodija orą ir vandenį, tai kaip gali tikėtis sveikatos? Savanaudį žmogų visada sups tokie patys egoistai ir apgavikai. O tas, kuris tarnauja Dievui ir kartu rūpinasi visuotine gerove, gauna paties Aukščiausiojo globą. Todėl Bhagavadgytoje ir sakoma, kad blogis niekada neįveiks to, kuris daro gerus darbus.
Kartais žmogus galvoja: „Kodėl aplink tiek daug nenaudėlių? Net artimi žmonės mane apgaudinėja“. Bet kaip jis atsidūrė tokioje padėtyje? Supantis pasaulis paprasčiausiai atlygina jo norus ir poelgius sutinkamai su Dievo įstatymais. Mokykloje mums sakė: „Žmogus – tai skamba išdidžiai!“ Arba: „Jūs privalote turėti savo nuomonę!“ O paskui visi piktinasi: „Kodėl vaikai tokie nepaklusnūs? Amžinai su mumis ginčinasi ir vos ne muštis šoka!“ Ką gi, visi pasiruošę kovoti. Komunistai ir kapitalistai, fašistai ir šovinistai. Kiekvienas nori apginti savo pozicijas. Kartais net savo gyvybės kaina. Kodėl taip yra?
Komunizmas ar kapitalizmas?
Kapitalizmas – tai gobšumo įsikūnijimas, o komunizmas – pavydo. Gobšūs ir pavydūs žmonės nemyli vieni kitų. Priešiškumas būna dvejopas – įgimtas ir išprovokuotas. Pavyzdžiui, šuo su kate nesugyvena. Tokia jų prigimtis. Protingi ir kvailiai, turtingi ir vargšai taip pat vieni kitų nemėgsta. Tai irgi prigimtinis priešiškumas. O išprovokuotas priešiškumas gali atsirasti tarp vienodų žmonių, jeigu nėra tarpusavio pasitikėjimo. Tačiau pagrindinės bet kokio priešiškumo šaknys – tai pavydas ir gobšumas. Šių savybių sąveika sukelia susierzinimą, peraugantį į pyktį ir galiausiai į naikinimą. Taip gyvena visas gyvūnijos pasaulis, o žmonės šią kovą organizuoja „civilizuotai“, priešiškus santykius įvardindami patraukliais pavadinimais – komunizmas, kapitalizmas. Tačiau kai žmonės supras, kaip gyventi taikoje ir harmonijoje, visi šitie „izmai“ praras bet kokią prasmę.
Karas ir taika, arba kaip priešą paversti draugu?
Bet koks priešiškumas įveikiamas meile, nes tai svarbiausia iš visko, ko trokšta žmogus. Jeigu jūs rasite meilės šaltinį, pas jus su ištiesta ranka ateis visas pasaulis: vargšai ir turtingi, stiprūs ir silpni, kvaili ir protingi. Todėl kad mes visi esame dvasios ubagai, nejausdami meilės Dievui. Gavęs kruopelę dieviškos meilės, žmogus ją turi puoselėti savo širdyje ir neslėpti nuo kitų, nes meilė nepakenčia nuosavybės jausmo. Žibintą nelaiko po stalu, nes šviesa reikalinga visiems. O meilė – ta pati šviesa. Ji reikalinga absoliučiai visiems.
Kartais, norėdami išvaduoti žmones iš nevilties, baimės ir kančių, į Žemę ateina šventieji. Jie atiduoda visą gyvenimą, kalbėdami apie meilę Dievui ir visiems ją dalindami. Jų dėka daug žmonių pasuka dvasiniu keliu ir išsivaduoja iš visų nuodėmių. Tokie šventieji yra tobuli žmonės, jiems svetimas bet koks priešiškumas. Jėzus ir Muhamedas, Mozė ir Šri Čaitanja niekada tarpusavyje nekonfliktavo, ir to niekada nebus. Tuo tarpu eiliniai žmonės nepaliauja tarpusavyje kovoti netgi tada, kai šventieji skelbia Dievo žodį. Žmonės, neišmokę mylėti, neišvengiamai bijosis
vieni kitų.
Haridasą Thakurą mušė lazdomis bei rimbais dvidešimt dvejose turgavietėse, o jis tuo metu meldėsi už savo kankintojus: „Tegu jie nepatiria savo nuodėmių pasekmių“. Ir ant jo palaiminto kūno neliko nei vienos mušimų žymės. Tai regėdami, žmonės drąsiai pradėjo skelbti jo mokymą. Haridasas Thakuras šlovino Dievo vardus, kalbėdamas apie jų begalinę galybę. Toks meilės kelias – išsivadavimas iš baimės ir nevilties. Tu ne kūnas, o amžina siela. Ir tu neturi ko prarasti, išskyrus karmos grandines. „Viskas priklauso Dievui“ – toks vaistas nuo gobšumo. Kitas vaistas – „Viskas turi tarnauti Dievui“ – nuo pavydo. Kiekvienam žmogui skirta tam tikras kiekis išminties ir pagal tai – atitinkamas kiekis nuosavybės. Imti daugiau – bloga karma. Tai tolygu vagystei.
Įsivaizduokite tokią situaciją: mažas vaikas rado šimto dolerių kupiūrą. Jis suprato, kad tai pinigai, ir apsidžiaugė: „Nusipirksiu daug ledų“. Priėjo prie ledų pardavėjos, o ta, sužinojusi, koks reikalas, irgi pradžiugo: davė vaikigaliui net penkias porcijas. Žinoma, be grąžos. Taigi vaikis liko apgautas, todėl, kad nenunešė pinigą tėčiui, kuris būtų žinojęs, kaip juos teisingai panaudoti. Protingas žmogus turi rūpintis mažiau protingu. Tai bus teisinga. Iš tikrųjų mes visi turime vienas kitam padėti. Paprasti žmonės turi talkinti tiems, kurie pakankamai protingi, o tie turi rūpintis savo talkininkais, kaip nuosavais vaikais. Tada visuomenė taps vieninga šeima ir dings bet koks priešiškumas. Turtingi turi padėti vargšams, ligotiems, benamiams ir beglobiams. Ypatingai jie turi rūpintis šventaisiais, kurie po visą pasaulį skelbia dvasines žinias. Taip turtingieji pelno pagarbą, ir jiems niekas nebepavydi.
Visi žmonės yra Dievo šeima. Viešpats – mūsų Aukščiausias Tėvas. Geroje šeimoje yra dvi taisyklės. Pirmoji – klausyti vyresnių ir reikšti jiems pagarbą. Antroji – mylėti jaunesnius ir jais rūpintis. Tokioje šeimoje priešiškumui nėra vietos. Kiekvienas žmogus turi mokytis nuolankumo, vykdydamas Aukščiausiojo valią, o taip pat rūpintis silpnesniais. Kitaip kokia prasmė žmonėms gyventi kartu?
Jeigu jūs radote meilės šaltinį, tai visas pasaulis ateis pas jus su ištiesta ranka – vargšai ir turtingi, stiprūs ir silpni, kvaili ir protingi. Tai todėl, kad mes visi stokojame meilės Dievui. Gavęs bent kruopelę dieviškos meilės, žmogus privalo ją puoselėti savo širdies gelmėse, bet tuo pačiu neslėpti nuo kitų. Meilė nepakenčia, kai ją bando pasisavinti. Žibintą taigi nededa po stalu, nes šviesa reikalinga visiems. Meilė kaip šviesa, ji reikalinga absoliučiai visiems, o geismas reikalingas tik tiems, kurie nori gyventi tamsoje.
A. G. CHAKIMOV „Karma“