Hipnozės pradininkas – Miltonas Eriksonas

Miltonas Eriksonas – naujosios hipnozės pradininkas, žymiausias XX a. psichoterapeutas, įrodęs, kad kiekvienas žmogus gali keistis ir pasveikti. Būtent Miltonas visiškai pakeitė supratimą apie hipnozę.

M. Eriksonas gimė kitoks negu dauguma vaikų. Dėl regos sutrikimų neskyrė spalvų (matė tik purpurinę), dėl sutrikusios klausos negebėjo atkartoti netgi paprasčiausių muzikos garsų, jį kankino disleksija. Be to, Miltonas paauglystėje sirgo poliomielitu. Gydytojas jaunuolio mamą įspėjo, kad sūnus gali neišgyventi, ir patarė ruoštis blogiausiam. Liūdnas prognozes išgirdęs vaikinas nusprendė iš visų jėgų kabintis į gyvenimą. Po minėtos ligos suparalyžavo visą jaunuolio kūną – jis galėjo tik akimis sekti tai, kas vyksta aplinkui. Kaip teigė pats mokslininkas, būtent ši liga padėjo jam pamatyti daugiau, negu gali paprastas žmogus.

Taigi poliomielitas tapo svarbiausiu gyvenimo mokytoju. Tik akimis sekdamas žmones jis suprato, kad mimika ir gestai geriausiai atskleidžia tikruosius jausmus. Žmonės sako viena, o galvoja visai ką kita. Bėgant laikui M. Eriksonas iš naujo išmoko vaikščioti. Jam padėjo mažoji sesutė, kuri mokėsi žengti pirmuosius žingsnius, ir savihipnozė. Miltonas koncentruodavo dėmesį į menkiausius raumenų impulsus, bandydamas priversti juos judėti. Bėgant laikui jam pavyko!

Studijuojant psichologiją M. Eriksonui neteko paragauti studentiško gyvenimo. Priešingai negu jo bendramoksliai, jis visą laiką skyrė stebėjimams ir tyrinėjimams. Miltonas stebėjo kitus studentus ir dėstytojus, atsitiktinius praeivius ir artimuosius, netgi psichikos ligonius ir nusikaltėlius. Būtent studijuodamas suprato, kad gali paveikti kitus žmones. Tai jis ne kartą išbandė per paskaitas: imituodamas kvėpavimą miego metu, sukeldavo aplinkinių mieguistumą, visi pradėdavo žiovauti, ir taip dingdavo bet koks susidomėjimas dėstomu dalyku.

M. Eriksonas baigė Viskonsino universiteto Medicinos fakultetą ir įgijo psichologijos magistro bei medicinos daktaro laipsnius. Vėliau įkūrė Amerikos klinikinės hipnozės bendriją, išleido žurnalą ir tapo vyriausiuoju redaktoriumi. Taip pat parašė apie 200 mokslinių straipsnių. Jis buvo vadinamas Misteriu Hipnoze. Nors jo pasiekimai buvo stulbinantys, tuo metu dauguma bendradarbių Miltoną laikė keistuoliu, kiti – šarlatanu ir juodosios magijos praktikuotoju. Tačiau M. Eriksonas vienas pirmųjų suprato, kad pasąmonė valdo žmogaus gyvenimą, kurdama ir naikindama įvairius „simptomus“. Kone per visus hipnozės seansus dalyvaudavo ir Miltono žmona. Moteris tiesa dievindavo transo būseną, o ją tokią matantys pacientai patys lengviau ją patirdavo.

M. Eriksono hipnozės seansas buvo unikalus, pritaikytas kiekvienam ligoniui individualiai. Jis nenaudojo jokios technikos – tiesiog visą dėmesį skyrė pacientui. M. Eriksono hipnozės esmė, kad nuolat kalbėdamas abstrakčiai, dviprasmybėmis, jis leidžia pacientui pačiam pasirinkti labiausiai priimtinas prasmes. Kartą į gydytoją kreipėsi paauglės mama, kurios dukra buvo įsitikinusi, kad jos pėdos per didelės. Mergina taip kompleksuodavo, kad netgi kojos iš namų nekeldavo.

Miltonas „netikėtai“ apsilankė merginos namuose apsimesdamas, kad lanko sergančią motiną. Prašęs merginos palaikyti rankšluostį gydytojas „netyčia“ užmynė jai ant kojos. Mergina net sušuko iš skausmo šis ją subarė: „Užsiaugink didesnes pėdas, kad jas būtų galima pastebėti!“ tokių žodžių mergina visam laikui atsikratė kompleksų.

Norintiems numesti svorio M. Eriksonas patardavo tiesiog persivalgyti. Taip pat Miltonas neįtikėtinai gebėdavo valdyti savo pasąmonę: prieš eidamas miegoti save „užprogramuodavo, kad per naktį turi būti parašytas medicinis straipsnis. Atsikėlęs jį rasdavo savo spausdinimo mašinėlės. Kaip tą straipsnį parašydavo – neatsimindavo…

Atskleisti tokius veiksmingus gydymo būdus knietėjo daugeliui to meto gydytojų ir mokslininkų. Jie stebėjo M. Eriksono ir jo pacientų kalbą, elgesį, judesius. Galų gale nusprendė, kad mokslininko genealumas slypi negalioje. Būtent negalia privertė jį kitaip matyti daugelį dalykų ir atkreipti dėmesį į smulkmenas. Taip buvo sukurtas neurolingvistinis programavimas (NLP). Tai metodų rinkinys žmogui, siekiant jį paveikti motyvuojant, gydant, padedant išsilaisvinti nuo riboto mąstymo, fobijų arba depresijos. Ši metodika į taikoma verslo, politikos, sporto, psichoterapijos, mokslo ir švietimo srityse.

Kai hipnozė nepadėjo

Sulaukus 51-erių M. Eriksoną vėl ištiko paralyžius. Šį kartą pasveikti nepavyko. Dešinė ranka tapo visiškai nevaldoma, kairė -tik dalinai. Paralyžiuotas lūpas ir pasislinkusi liežuvį mokslininkas slėpė po žavinga šypsena. Nors ir negalėjo gyventi visaverčio gyvenimo, Miltonas neprarado optimizmo bei noro padėti kitiems. Kamuojamas nuolatinių galvos skausmų, hipnozės meistras tęsė mokymus ir gydymą, netgi sunkiai kalbėdamas gebėjo žmones įvesti į transą. Bėgant metams jo sveikata silpo, buvo vis sunkiau kalbėti, kol galų gale teko sėsti į invalido vežimėlį. M. Eriksonas paliko šį pasaulį 1980 metais.

Tai įdomu

M. Eriksonas teigė, kad žmogus savihipnoze užsiima kasdien.
M. Eriksonas: „Kiekvienas žmogus žino savo problemos sprendimo būdą netgi tada, kai jam atrodo, kad nežino.“
„Kai kurie žmonės miršta dvidešimt penkerių, tik iki septyniasdešimties jų nepalaidoja.“
„Mes pradedame mirti nuo to momento, kai gimstame, vieni tai daro greičiau negu kiti. Viena, ką galime padaryti, – tai mokėti džiaugtis gyvenimu.“
Miltono duktė Betė Alis Erikson perėmė tėvo patirtį ir metodikas.

Komentuok su Facebook paskyra: