Dauguma tų, kurie geba pakilti į orą, paprastai yra neramaus ir veržlaus būdo. Ankstyvaisiais amžiais Krikščionių bažnyčia levitaciją laikė velnio apsėdimo požymiu, todėl tokius „apsėstuosius“ kankindavo. Tačiau istorijoje žinoma atvejų, kai į orą pakildavo ir šventieji. Bene pats žymiausias iš jų buvo šv. Juozapas iš Kopertino, gimęs 1603 m. Apulijoje, Italijoje.
Pasiekęs religinės ekstazės būseną jis sugebėdavo įveikti gravitaciją. Sakoma, kad per savo gyvenimą jis buvo pakilęs į orą daugiau kaip šimtą kartų. Kai jis pademonstravo šį susižavėjimą keliantį gebėjimą popiežiui Urbonui VIII, tai tapo vienu iš jo kanonizavimo argumentų.
Rytų filosofijos ir religijos moko, kad levitacijos galima išmokti išlavinus gebėjimą visapusiškai valdyti kūno gyvybines galias. Intensyviai praktikuojant jogą galima išmokti valdyti prigimtinę energiją, vadinamąją chi, arba ki. Rytų mokymai taip pat išvystė gebėjimą atlikti jogų šuolius, t. y. trumpus levitacinius judesius transcendentinės meditacijos metu. Siekiant sukaupti visą vidinę kūno energiją dėmesys sutelkiamas ne į išskirtinę emocinę būseną, o į dėmesio ir kvėpavimo kontrolę.
Kai kurie fizikai teigia, kad jėga, reikalinga pakelti kūną, yra natūrali įgimta psichokinetinė energija. Didelis levitacijos gebėjimų propaguotojas buvo XIX a. mediumas Danielis Duglas Houmas. 1868 m. jį matė tai darantį pro trečiojo namo aukšto langą. Liudininkai teigė, kad jis grįžo atgal į pastatą pro kitą to paties namo aukšto langą. Priešingai atvejams, susijusiems su religija, Duglas Houmas nebuvo transo būsenos. Manoma, kad jam pakako tik gerai susikoncentruoti.
Vis dėlto šiuolaikinės visuomenės dauguma mano, kad levitacijos teorijos aktualios tik tiems inžinieriams, dizaineriams ir magams, kurie dalyvauja įspūdinguose vakarėliuose.
