NSO fenomenas Lietuvoje

NSO fenomenas stebimas visame pasaulyje, tad Lietuva – ne išimtis. Tradiciškai NSO fenomenas siejamas su „ateiviais iš kosmoso“, todėl nenuostabu, kad didesnė informacijos apie NSO dalis pasiekdavo Teorinės fizikos ir astronomijos institutą, astronomijos observatoriją, Vilniaus planetariumą.

Nemaža jos dalis „nusėsdavo“ žiniasklaidos redakcijų stalčiuose. Savo metu, pavedus TSRS kosminių tyrimų institutui, NSO problemas kruopščiai nagrinėjo profesorius Vytautas Straižys. Pranešimus apie NSO analizavo ir kiti astronomai, nors, kiek man žinoma, jie stengėsi „atsijoti“ tuos pranešimus, kuriuose žmonės akivaizdžiai pasakojo ne apie NSO, o apie „lėkštėmis“ palaikytus astronominius, atmosferinius reiškinius, įvairius zondus, karinės technikos bandymus, netgi optines apgaules ir t.t.

Specialistai iš pranešimų turinio gali greitai pasakyti, kad žmogus stebėjo, tarkim, šiaurės pašvaistę, halo reiškinį, refrakcijos iškreiptą Jupiterio ar Mėnulio vaizdą, meteoritus ir t.t., bet ne NSO. Tačiau detalesniems tyrimams trūko ir laiko, ir lėšų. Lietuvoje jų niekas nefinansavo ir neskatino. Atvirkščiai – ufologija buvo laikoma tik šarlatanų ir nesusipratėlių užsiėmimu. Vien entuziazmu, kurio, beje, irgi trūko, nieko nepasieksi.

Daug kas manė, kad tinkamiausias centras informacijai apie NSO rinkti ir apdoroti – Vilniaus planetariumas. Tačiau tokia nuomonė buvo neteisinga – planetariumas turėjo savo specifinius uždavinius. Dėl neigiamos pažiūros į problemą nebuvo ir entuziazmo plačiau ja susidomėti. Matyt, todėl Lietuvoje taip ir neatsirado autoritetingo ir kompetentingo žmogaus, kuris vadovautų platesniems NSO tyrimams.

Kas ir iš kur žinoma apie NSO Lietuvoje?

Kad ir kaip būtų keista, nemaža dalis informacijos apie NSO Lietuvoje mus pasiekė iš… Maskvos. Matyt, kai kurie lietuviai, nepasitikėdami vietinių mokslininkų kompetencija arba žinodami jų skeptišką požiūrį į NSO, informaciją siuntė tiesiai į Maskvą. Beveik neabejoju, kad dalį jos pateikė Teorinės fizikos ir astronomijos institutas.

Kažkas panašaus į NSO Lietuvoje buvo stebėta 1909 m. Kita vertus, Vytautas Povilas Jurkštas žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ rašė, kad dar 1825 m. gegužę NSO buvo regimas Vilniuje, Šnipiškių priemiestyje: „Prieš saulėlydį ar tuoj po jo vakarinėje giedro dangaus pusėje pasirodė kryžius… Jis buvo didelis, lygiašonis, proporcingas, šviesiai žalias ir permatomas… Tai bene pirmas žinomas liudijimas apie NSO pasirodymą Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje…“

Deja, atrodo, kad V. P. Jurkštas, vertindamas spaudoje aprašytą reiškinį, apsiriko. Veikiausiai 1825 m. žmonės regėjo ne NSO, o neblogai meteorologams bei fizikams žinomą (nors ir retoką) halo reiškinį: ore susiformavus prizmės pavidalo ledo kristalėliams, šviesa juose sudėtingai lūžta, atsispindi, ir stebėtojai regi spalvotus ar baltus ratus, lankus, kryžius, menamas saules (perihelijus), „paukščių sparnus“ ir t.t.

Halo reiškinį su NSO žmonės painioja dažnai.

1981 02 26 apie 11 val 50 min. į Vilniaus planetariumą paskambino inžinieriumi prisistatęs vyriškis, dirbantis Žemuosiuose Paneriuose. Jis pranešė, kad ir pats, ir kiti žmonės ką tik šalia saulės regėjo du ovalo formos NSO, o tarp saulės ir NSO buvo nutįsęs šiek tiek švytintis „šleifas“. Kai paaiškinau, jog jie tikriausiai regi perihelijus, t.y., menamas saules, pašnekovas suabejojo mano kompetencija. O aš pats ir keletas kitų tuo metu planetariume buvusių darbuotojų išpuolėme į lauką ir pasigrožėjome halo su perihelijais vaizdu.

Tad kada iš tiesų pimą syk Lietuvoje buvo pastebėtas NSO – nežinia. Pranešimų apie NSO fenomeną vien 1978-1979 m. tuo metu buvusį Fizikos instituto astrofizikos skyrių pasiekė virš šimto. 1989-1991 m. per šimtas žmonių parašė laiškus ar paskambino į Vilniaus planetariumą, informuodami apie tai, ką jie manė esant NSO. Nemažai informacijos susikaupė ir žiniasklaidos redakcijose. Tik gaila, kad didžioji jos dalis buvo nekokybiška.

Paskambina žmogus, praneša, kad ten ir ten, tokią ir tokią valandą matė NSO. Stengdavausi išsiteirauti apie formą, kampinius dydžius, judėjimo ypatybes, spalvą ir t.t., tačiau stebėtojai paprastai į tas svarbias detales nebūdavo atkreipę reikiamo dėmesio. Ne ką geriau buvo ir su laiškais, kuriuos pakomentuoti kartais perduodavo redakcijos.

Štai vienas iš jų.

Naktį, apie 12 val 50 min., važiavau plentu Vilnius – Ukmergė ir pasukau į kairę. Ten buvo trumpas kelias. Važiuoju, važiuoju ir žiūriu – dirba valytuvai. Aš išjungiau, o jie vis tiek dirba. Nuo tada viskas ir prasidėjo.

Mašina lakstė, skraidė. Atrodė, jog kažkas važiuoja iš paskos. Pasižiūrėjau — paskui mane skriejo NSO. Nieko nedariau, važiavau toliau. Bet staiga mašina sustojo. Atsidarė durys, aš išlipau. Nieko nebuvo. Sėdau ir nuvažiavau. Laimingai grįžau namo.

Štai ir visa informacija su prašymu ją išspausdinti žurnale. Lyg ir nemažai parašyta, o iš esmės – nieko. Kada tai įvyko? Kur? Kokios spalvos, formos, dydžio buvo NSO? Kodėl autorius įsitikinęs, jog tai buvo būtent NSO? Ar kelias buvo lygus? Ar tvarkingas automobilis? Ar automobilio durelės pačios atsidarė, ar jas atidarė rašinio autorius? O jeigu pačios, tai ar ne nuo krestelėjimo stabdant? Panašių klausimų galima pateikti ir daugiau.

Tipiški pranešimai apie NSO

Jums rašau pirmą sykį… Mūsų šeimą, įskaitant ir mane, kovo 15 dieną, apie 21 valandą iš savo kaimo Mažeikių rajone… nelabai toli už kalvos regėjome neaukštai nuo žemės atsiradusį kvadratą iš žvaigždes primenančių šviesuliukų… Jis labai mirguliavo, po trijų minučių nusileido, o vietoj jo pakilo kitas. Taip suskaičiavome keturis kvadratus. Apie tai papasakojau mokykloje, visi sakė, kad aš psichė, kad man vaidenasi. Bet juk visai mūsų šeimai negalėjo vaidentis. Būčiau ir toliau tylėjusi, bet kovo 26d., 20 val 20 min. brolis įpuolė į trobą ir pasakė, kad ten vėl kažkas spinduliuoja. Mes, visi vaikai, išbėgome į lauką. Žiūrime — toje pačioje vietoje vėl žvaigždutės, tik kitaip išsimėčiusios. Tai truko penkias minutes. Mes labai išsigandome, nes tėvelių nebuvo namuose. Aš papasakojau apie tai istorijos mokytojai, ir ji patarė parašyti laišką į planetariumą… labai norėčiau sužinoti, kas tai buvo. .. “
(Daiva, 14 metų, Mažeikių rajonas, 1990 04 04)

Cigaro formos NSO

„Gerbiama redakcija, “Mokslą ir gyvenimą“ prenumeruoju gal dvidešimt metų, bet niekada jums nerašiau. Nerašyčiau ir dabar, bet… 1990 m. spalio 18 d., 17 val. 30 min. aš ir dar apie 20 žmonių netoli mūsų įmonės… pietinėje dangaus pusėje stebėjome labai keistus reiškinius. Pavakarys buvo šiltas ir gražus. Danguje — nė debesėlio. Tik palei horizontą driekėsi lengvas rūkas.

Staiga nė iš šio, nė iš to pasirodė trys aukso spalvos figūros. Dvi buvo cigaro formos, o trečia, aiškiausioji, — rombo. Mums visa tai stebint, kairioji figūra pakeitė savo formą — virto disku… Žiūrėjome, kas bus toliau. Staiga dešinėje dangaus pusėje ryškiai sužibo tarsi įkaitusi spiralė. Ji artėjo į mus ir virto stačiakampiu. Jo apačioje kažkas juodavo.

Įdomu tai, kad tas stačiakampis buvo skaidrus, o jo viduje mirgėjo spalvotos (gelsva, žalia, rausva) šviesos. Daugeliui iš mūsų net atrodė, kad tame objekte kažkas juda. Po 10-12 min. tie objektai dingo, tik jų vietoje atsirado tarsi dūmelis, tarsi pilki šešėliai. Jie buvo tokių pat griežtų formų, kaip ir objektai. Tai matėme, kol sutemo… Labai svarbu, kad tą apsilankymą stebėjo daug žmonių ir visi regėjo praktiškai tą patį…“
(Bronius S., amžius nenurodytas, Radviliškio rajonas, 1990 11 06)

NSO Panevėžyje

1983 02 04, apie 20 val. 30 min. vienos iš Panevėžio mokyklų aštuntokės Vilma ir Renvalda virš miesto parko pastebėjo kažką panašaus į vaivorykštės lanką, besitęsiantį per pusę dangaus skliauto. Maksimalus lanko aukštis virs horizonto buvo apie 50 laipsnių. Lanko virius — raudonas, o apačia — tarsi nutaikyta žalsvomis dėmelėmis.

Mergaitės vaikštinėjo apie valandą. Vis pažvelgdavo į šviesos lanką. Po kiek laiko raudona lanko dalis susitraukė į kamuolį, o žalia išlaikė savo formą. Vėliau viskas susimaišė ir virto pailgu debesiu. Tuo metu mergaitės žingsniavo gatve.

Staiga Vilmai prieš akis kažkas sublyksėjo, ir tuo pat metu ji išgirdo Renvaldos riktelėjimą. Renvalda aiškino, kad išvydo iš šiaurės žaibiškai atskriejusį rusvai geltoną ovalo formos objektą, kuris apsuko virš jų galvų ratą ir lyg nuskrido atgal, lyg ir nenuskrido, bet dingo. Bent jau Renvalda pamatyti, kas atsitiko su tuo objektu, nespėjo. Jos nuomone, objektas skriejo maždaug dvylikaaukščio namo stogo lygyje ir atrodė „buto dydžio“. Jokio švytėjimo aplink objektą ji nepastebėjo. O Vilma nepastebėjo ir jokio objekto. Tik draugei riktelėjus, ji pakėlė akis į dangų ir pamatė zigzagais nuskriejančių žvaigždę. Kai Renvalda atsipeikėjo, tą žvaigždę spėjo pamatyti ir ji. Tik niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad objektas ir „žvaigždė“ — vienas ir tas pats.

Po to iš „vaivorykštės“ atsiradęs debesis ėmė slinkti iš šiaurės į pietus ir vis pulsavo — tai susitraukdavo, tai išsiplėsdavo. Taip jis praslinko visą dangaus skliautą. Mergaitės grįžo namo ir spėjo parodyti debesį broliams. O tėvai net žiūrėti atsisakė.

Vakaras buvo žvaigždėtas, be mėnulio, nevėjuotas. Temperatūra — apie 8 laipsniai šalčio. „Zigzagą “ mergaitės stebėjo maždaug 5 minutes, o „ovalą“ — apie sekundę. Šią informaciją surinko panevėžietis rašytojas fantastas
K. Paulauskas. Pranešimas svarbus keliais aspektais. Pirmiausia – jis gana informatyvus. Jame nurodyta praktiškai viskas, kas galėjo būti nurodyta. K. Paulauskas neblogai žinojo, kokia būtent turėtų būti informacija apie NSO, t.y., į ką stebėtojai turi atkreipti dėmesį.

Pranešimas įdomus ir tuo, kad tą patį vakarą keistus reiškinius žmonės stebėjo dar bent trijose vietose – Maišiagaloje, Vilniuje ir Šilutės rajone. Prof. V. Straižio vertinimu, bent jau Vilniuje ir Maišiogaloje tą vakarą žmonės matė ne NSO, o… šiaurės pašvaistę. Tad gali būti, kad atskiras šiaurės pašvaistės fazes stebėjo ir mergaitės Panevėžyje. Kita vertus, „ovalas“, virtęs zigzagais skriejančia „žvaigžde“ vis dėlto labiau primena NSO negu šiaurės pašvaistę…

Skraidanti dėžė

1990 01 28, 4 val. 20 min. nakties Vladimiras Lysakas važiavo iš Rimėnų Alytaus link. Už Daugų pasimatė Alovės kryžkelė. Kiek toliau — autobusų stotelė, kairėje — laukymė. Joje ant kalvelės V. Lysakas išvydo kažką panašaus į šieno kupetą – „didelę juodą masę“. V. Lysakas tą „kupetą “pravažiavo, bet po to atsigręžė ir isvydo, jog „kupeta“… jau kabo ore. Tada V. Lysakas sustabdė automobilį ir ėmė stebėti.

Objektas buvo panašus į gilią apverstą keptuvę. Jos apačioje, pakraščiuose — du pusiau apvalūs iškilimai. Jei ne žvaigždėtas dangus, tamsaus miško ir kalvos fone tas objektas būtų likęs nepastebėtas. Atstumas iki jo buvo 300-400 m. objektas galėjo būti 30-40 m pločio ir 10-15 m aukščio. „Dar nesupratau kas tai, bet mane apėmė pavojaus nuojauta ir baimė“, — teigė V. Lysakas.

V. Lysakas išvydo, kaip objekto korpusu ėmė netvarkingai bėgioti mėlynos kibirkštėlės, viršuje užsidegė raudonas žiburėlis, o iš kairėje pusėje esančio iškilimo ištryško ryškios šviesos srautas ir apšvietė automobilį. Tas šviesos srautas buvo panašus į šiltos oro srovės dvelktelėjimą. Šviesa V Lysaką apakino. Kai regėjimas grįžo jis suprato, jog mato kiaurai delną — savo kaulus, gyslas. Išgąstis ir įprotis padarė savo – V. Lysakas automatiškai nuspaudė sankabos pedalą, įjungė pavarą, iki galo nuspaudė akseleratorių. Mašina truktelėjo iš vietos.

Deja pabėgti nuo NSO nepavyko. Netrukus V Lysakas pamatė, kad iš viršaus tiesiog ant kapoto leidžiasi pilkos spalvos dėžė banguotu paviršiumi. Iki automobilio priekinio lango stiklo buvo likęs gal tik pusmetris. Pasiruošiau spausti stabdį, bet mane nuramino tai, kad „dėžė“ leidosi lėtai ir pakibo vienodame atstume nuo lango…“V. Lysakas pabandė manevruoti. Tačiau „dėžė“, nors automobilis staigiai sukiojosi, vis kabojo virš kapoto. Ir tik tada, kai V. Lysakas staigiai pasuko keliu į kairę, „dėžė“ tarsi nuslydo dešinėn ir dingo. Deja, ji užkliudė automobilio teleskopinę radijo anteną.

Grįžęs namo, Lysakas pirmiausiai apžiūrėjo automobilį ir pamatė, kad antena dviejose vietose įlenkta. Jis buvo skaitęs, kad NSO skleidžia radioaktyvius spindulius, išsigando ir maždaug pusę septynių ryto nuvažiavo į karinį komisariatą ir pareikalavo, kad ištirtų, ar jo masina nėra radioaktyvi. Budėję kariškiai taip pat domėjosi NSO, todėl mielai sutiko padėti. Po kruopštaus tyrimo Lysaką jie nuramino: radiacijos nerasta.
(Pagal straipsnį žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, 1990, Nr. 10).

NSO tankistų gatvėje

„Apie NSO problemą. Pranešame, kad aš ir mano duktė, vaikščiodamos su šunimi (ne po banketo), regėjome NSO.
Stebėjimo data – 1990 05 02. Laikas – 0 valandų 30 min. (plius minus 5 min.). Stebėjimo vieta — Vilnius, Tankistų gatvė, prie stiklo fabriko. Stebėjimo sąlygos: giedras dangus, mėnesiena, gerai apšviesta gatvė. Kaip aptikome NSO: staiga priešais akis atsirado sruvenančios fosforo spalvos šviesos juostelės, panašios į šviesos atspindžius nuo laidų, kai juos apšviečia pravažiuojantis transportas. Bet nei laidų, nei transporto nebuvo. Po to „laidai ėmė kilti į viršų ir virto penkiomis ugnelėmis, kurios simetriškai išsidėstė paskui judantį trikampio formos objektą. Jo siluetą gerai regėjome tamsaus dangaus fone.

Netrukus švieselės užgeso. Dešinėje, už kelių šimtų metrų vėl išvydome skrendantį tokį pat objektą. Jis skrido ne aukščiau kaip 500 m virs žemės paviršiaus į Pavilnio pusę. Tolygiu greičiu, maždaug kaip reaktyvinis lėktuvas, be garso. NSO regėjome 8-10 sekundžių. Objektas buvo pilkas, lygiašonio trikampio su smarkiai ištęstu pagrindu formos. Priėjo buvo prikabintos „vėliavėlės“. Objekto regimas dydis — 80 cm trikampio pagrinde“.
(Tamara ir jos dukra, abi inžinierės, Vilnius, 1990 05 05)

Šis pranešimas įdomus tuo, kad panašūs reiškiniai nesyk buvo stebimi ir Kauno rajone. Vienas astrofizikas pasakojo, kad kartą atsidūrė kariškių kompanijoje, ir kai prabilo apie panašaus tipo NSO fenomeną, šie tik nusišaipė. Jie paaiškino, jog papasakotas vaizdas – ne kas kita, kaip tam tikro tipo pažeme skriejančių raketų bandymai, o „trikampis“ bei kiti atributai – tai specialiai paleisti judantys taikiniai.

NSO Vilniuje

1990 09 25 per Lietuvos radijo pirmos programos rytinių žinių laidą buvo pranešta, kad Vilniuje, virš elektros pastotės Viršuliškėse žmonės regėjo pusės mėnulio disko dydžio, rutulio formos švytintį objektą, kuris lėtai judėjo. Tuo metu visur išsijungė elektra, užgeso šviesos. Daug kam iš stebėjusiųjų ėmė skaudėti galvą.

Tą pačią dieną į planetariumą paskambino rusiškai kalbanti moteris ir paaiškino, kad ji jau pagyvenusi ir daug mačiusi, tačiau to, ką regėjo šįryt, nesupranta. Ji gyvenanti netoli transformatorinės, irgi matė keistąjį objektą, tačiau keisčiausia tai, kad tame rutulyje ji regėjo… kažkokią į žmogų panašią būtybę…

Kitą dieną per radiją vėl buvo paskelbta, kad nieko ypatingo neatsitiko. Vilniaus elektros tinklų specialistas griežtai paneigė „visokius gandus apie NSO“. Pastotėje įvykęs trumpas elektros sujungimas, atsirado galinga elektros iškrova, ėmė degti transformatoriuje esanti alyva, o po to įvyko sprogimas, kilo gaisras…

Tačiau kodėl ta rusakalbė moteris tvirtino regėjusi rutulyje žmogišką būtybę?

NSO virš seimo

1991 04 02 per Lietuvos televiziją užgrobusių kolaborantų vakaro žinių laidą 20 val 20 min, buvo parodytas keistas vaizdo kamera užfiksuotas siužetas. Virš tuometinės Aukščiausiosios Tarybos (dabar — seimo) pastatų bei Turniškėse buvo regima kažkas panašaus į NSO. Nufilmuotas epizodas buvo labai trumpas, todėl ne viską spėjau įsidėmėti ir užsirašyti.

Filmuota naktį. Objektų ryškumą galima palyginti su filme užfiksuoto automobilio, išvažiuojančio iš po tilto, žibintų ryškumu. Virš rūmų pastato (žinoma, atsižvelgiantį perspektyvą, galėjo tik atrodyti, kad virš rūmų, o iš tiesų objektai galėjo būti kur kas toliau) švytėjo keturi keturkampio formos objektai, kurių regimasis dydis televizoriaus ekrane buvo 3×3 mm. Jie „judėjo“ labai savotiškai — tai atsirasdavo, tai išnykdavo. Kadangi vaizdo kamera tikriausiai judėjo, atrodė, kad ir objektai šokinėja į šalis. Vienu metu vienas iš objektų įgavo mažo disko pavidalą ir labai lėtai ėmė leistis, dingo už pastatų. Kiti pakilo, virto „žvaigždėmis“, kurios televizoriaus ekrane „šokinėjo“, judėjo zigzagais (vėlgi galbūt dėl kameros virpėjimo), o paskui dingo.

Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė

Komentuok su Facebook paskyra: