Ilgą laiką mintimis apie gyvuojančias povandenines civilizacijas mus intrigavo rašytojai fantastai. Buvome įpratę skaityti apie povandeninius miestus ir neįsivaizduojamus povandeninius laivus. Bet daugybė realių atsitikimų perša mintį, jog vandenynų ir jūrų gelmėse iš tikrųjų yra paslapčių, aprašytų rašytojų fantastų romanuose.
Visišku haliucinacijos priepuoliu buvo palaikytas akvalangisto mėgėjo iš Novosibirsko Šajaus Sirotkino 1971 metais Baikale patirtas nutikimas. Š. Sirotkinas yra filologas, knygų apie Antikos palikimą autorius.
Akvalangistas iš valties panėrė į ežero gelmę ir po kurio laiko pajuto, jog sugedo oro padavimo vožtuvas. Š. Sirotkinas ėmė skęsti. Staiga šalia savęs jis pamatė du pusiau nuogus geltonplaukius, be jokių giluminio nardymo aparatų vyrus. Jiedu jėga išstūmė akvalangistą į ežero paviršių prie valties borto. Tokioje situacijoje tikrai gali bet kas pasirodyti. Bet atsipeikėjęs valtyje Š. Sirotkinas ant kaklo aptiko kabančią puikios kokybės auksinę grandinėlę su „T“ raidės platinos pakabuku.
Pasakodamas apie Baikale nutikusį įvykį radijo stoties „Doiche wele“ korespondentui, Š. Sirotkinas pasakė: „Kuo daugiau laiko mane skiria nuo 1971 metų Baikalo įvykio, vos netapusio mano pražūtimi, tuo labiau grįžtu prie minties – patys giliausi vandens telkiniai ne lopšys, o mus visame kame aplenkusios aukščiausio išsivystymo civilizacijos gyvenimo aplinka.“ Jo įsitikinimu, sausumos ir povandeninio pasaulio gyventojai netrukus turėtų pradėti bendradarbiauti.
Šajaus Sirotkino pasakojimą patvirtino kitas įvykis. Sovietų Sąjungoje tai buvo įslaptinta, bet 2001 metais apie šį atsitikimą paskelbė Australijos ir JAV mokslo populiarinimo žurnalai. 1982 metais sovietų kariškiai Baikale vykdė narų pratybas. Narai buvo šokiruoti 50 metrų gylyje po vandeniu sutikę plaukikus. Tie plaukikai neturėjo jokios nardymo aparatūros, o jų galvas gaubė sferiniai šalmai. Nors Baikalo gelmių vanduo yra ypač šaltas, plaukikai buvo tik su kūną aptempusiais plonais nardymo kostiumais. Žmogui tokia apranga reikštų staigią mirtį.
Plaukikai pagal išvaizdą buvo panašūs į žmones, tik jų ūgis buvo ne mažiau kaip 3 metrai. Narai persigandę ir panikuodami iškilo į paviršių. Bet jų karininkai, matyt, norėdami išsitarnauti prieš aukštesnius viršininkus, nutarė tuos plaukikus pagauti. Tam tikslui buvo paruoštas didžiulis tinklas ir 7 narų grupė. Narams pavyko užmesti tinklą ant vieno iš plaukikų. Bet pastarasis su tokia jėga švystelėjo visus septynis į tinklą įsikibusius, narus, jog tie lyg kulkos iššovė į paviršių.
Paprastai iš gilumos reikia kilti lėtai, nes staigumas sukelia dekompresiją ir kesoninę ligą, kai užkaista kraujas. Ir tai dažniausiai lemia mirtį. Narus galėjo išgelbėti tik kesoninė kamera, kurioje pagal programą sulėtintai mažinamas slėgis. Kariškių žinioje buvo tik viena veikianti nedidelė dvivietė kamera. Sutrumpinto slėgio mažėjimo ciklą suspėjo atlikti tik keturiems narams. Bet ir po to visi keturi liko invalidais, o likusieji trys, tarp kurių buvo ir karininkas, mirė.
Kita karinių narų grupė tuo pačiu metu pratybas vykdė 1600 metrų aukštyje Tian Šanio kalnuose esančiame Isyk Kulio ežere. Jo ilgis 180 kilometrų, o plotis – 60 kilometrų. Giliausios ežero vietos siekia 700 metrų.
Isyk Kulio kariškių stovykloje didžiausią sumaištį sukėlė SSRS Gynybos ministerijos narų tarnybos viršininko generolo majoro V. Demjanenkos pasirodymas. Jis atskrido asmeniškai perspėti apie įvykį Baikale. Mat Isyk Kulio gelmėse taip pat buvo pastebėti paslaptingi plaukikai. Šias abi istorijas Niujorke patvirtino Isyk Kulio pratyboms vadovavęs, o po to į JAV pasitraukęs aukšto laipsnio karininkas Markas Šteinbergas.
Daugelis Isyk Kulio ežero pakrančių gyventojų žino legendą apie buvusį povandeninį milžinų miestą. Vietiniai gyventojai tyrinėtojams pasakojo, jog Antrojo pasaulinio karo metais urvuose prie ežero buvo rasti keli milžiniškų žmonių skeletai ir gausybė papuošalų iš metalo su paslaptingais piešiniais.
1965 metų vidurvasarį keleivinio laivo „Raduga“ įgula ir keleiviai ežere stebėjo neįtikėtiną reiškinį. Palikdamas milžinišką vandens stulpą, į vakarėjantį dangų iš vandens išskriejo 50-60 metrų skersmens šviečiantis rutulys. Trumpam pakibęs virš ežero, netrukus jis dingo už kalnagūbrio. 0 1982 metų vasarą ežere buvo pastebėti beveik trijų metrų ūgio padarai su galvos gaubtais ir tamsiais hidrokostiumais. Vietiniai gyventojai juos vadina juodaisiais narais.
Ne taip toli nuo Isyk Kulio yra kitas giliavandenis Sarezo ežeras. 1911 metų vasarį Pamyro kalnuose įvyko galingas žemės drebėjimas. Į siauru kalnų tarpekliu iš tirpstančių ledynų vandenį plukdančią Murgabo upę sugarmėjo apie du kubiniai kilometrai (~ 2 mlrd. kubinių metrų!) Muzkolo kalnagūbrio uolienų. Po susidariusios maždaug 700 metrų aukščio užtvankos pylimu buvo palaidotas Usojaus kišlakas. Susidariusio ežero patvanka nutįso apie 80 kilometrų ir sukaupė sunkiai įsivaizduojamą 17 milijardų kubinių metrų (arba tonų!) krištolinio skaidrumo vandens saugyklą. Po vandeniu liko dar ir Sarezo kaimas. Jo vardu ir pavadintas ežeras. Dabar upė sau kelią susirado, prasiskverbdama pro užtvankos pylimo dugne suvirtusių stambių uolienų luitų plyšius. Didžiausi gyliai ežere viršija 600 metrų.
Geologai reguliariai stebi ežero aplinką, nes vandeniui prasigraužus ar pralaužus užtvanką, apie 250 metrų aukščio vandens banga žemiau upės tėkmėje nušluoty viską savo kelyje. O toks Vandenynų ir ežerų gelmėse pavojus yra, nes jau keli dešimtmečiai viename ežero šlaite formuojasi milžiniška nuošliauža, galinti į Sarezo ežerą sužerti antra tiek uolienų kaip ir 1911 metais.
Prie mažai apgyvendinto kalnų ežero dirbantys mokslininkai kartkartėmis mato į ežerą nusileidžiančius ir iš jo kylančius NSO, o skaidriame ežero vandenyje plaukiojančius keistus plaukikus.
Ekologas, mokslų daktaras Maratas Nasyrovas reguliariai su ekspedicija atvyksta prie Sarezo ežero įvertinti besiformuojančios nuošliaužos. 2005 metų rudenį, su dviem palydovais būdamas ant užtvankos pylimo, maždaug už 300 metrų nuo kranto ežero gelmėje pastebėjo saulės šviesos ryškumo diską. Po akimirkos iš disko į visas puses švystelėjo šviesos spinduliai, o diskas ėmė suktis ir greitėti taip, kad spinduliai susiliejo į vientisą ratą. įspūdis buvo toks, jog tas diskas kyla į paviršių. Bet po kurio laiko sukimasis sulėtėjo. Diskas ėmė grimzti ir šviesa dingo.
Keliaudamas aplink ežerą, M. Nasyrovas apklausinėjo sutiktus piemenis ir kitus vietinius gyventojus. Jis surado daugiau kaip dešimt žmonių, mačiusių tą reiškinį, o vienas pasisakė ir naktį matęs po vandeniu paslaptingas šviesas.
M. Nasyrovas iškėlė hipotezę, jog ežero dugne gali būti įsikūrę NPO (neatpažinti plaukiojantys objektai) ekipažai. Puikiai suprasdami dėl nuošliaužų gresiantį pavojų, ateiviai galbūt užtvankos pylimo dugnu ruošia tunelį, reikiamu momentu intensyviai, bet dozuotai nuleisti ežero vandenį.