Ką slepia giliausia vieta Žemėje?

Didžiausią mokslinės visuomenės susidomėjimą kelia pačios giliausios pasaulinio vandenyno vietos. Tik labai gaila, jog pagrindiniai jų tyrinėtojai amerikiečiai ir japonai slepia naujausius stebėjimų duomenis. Retsykiais moksliniuose žurnaluose pasirodo senoki arba slaptumo prasmę praradę duomenys. Bet ir tos „senienos“ yra įdomios.

1951 metais britų mokslinis laivas „Čelendžer II“ Ramiajame vandenyne, 330 kilometrų į pietryčius nuo Marianų salų, užfiksavo 10294 metrų gylį. Tos giliausios pasaulinio vandenyno įdubos ribos vėliau buvo patikslintos: 1340 kilometrų ilgio ir vidutiniškai 59 kilometrų pločio, o giliausias išmatuotas taškas – 11 022 metrai! Giliausia Marianų įdubos vieta užima maždaug 40 x 70 kilometrų plotą, ir ji buvo pavadinta Čelendžerio gelme.

1955 metų gegužyje Japonų povandeninis distancinio valdymo visureigis „Kajko“ buvo nuleistas į Čelendžerio gelmės dugną, ir prietaisai tame taške užfiksavo 10911 metrų gylį. Japonijos jūrų mokslo ir technologijų institutas (JAMSTEC), be „Kajko“, turi labai nusipelniusį mokslui batiskafą „Šinchaj“, galintį su ekipažu pasinerti į 6500 metrų gylį. Tais prietaisais buvo padaryta labai daug atradimų. Giliausioje gelmėje buvo išmatuotas slėgis, beveik 1000 kartų viršijantis atmosferos slėgį vandenyno paviršiuje. Tais aparatais atrasta daugiau kaip 180 Iki tol nežinomų rūšių mikroorganizmų, o žemiausia temperatūra, išmatuota vandenyno gelmėse, tik šiek tiek aukštesnė už Celsijaus nuli. 1985 metais visureigiui „Kajko“ ant dugno pabarsčius masalo, prie telekamerų netruko atsirasti stambių krevečių. Ką daugiau matė tyrinėtojai prie televizijos ekranų laive, japonai nutyli.

Maždaug tuo metu japonai Ramiajame vandenyne 5500 metrų gylyje užfiksavo vandens sūkurį, savo greičiu apie 10 kartų viršijantį iki tol žinomą. Sūkurio skersmuo siekė apie 100 kilometrų. Keisčiausia, jog tas milžiniškas sukinys kas 100 dienų keitė srovės sukimosi kryptį.

Jau kurį Laiką Ramiajame vandenyne, maždaug ties pusiauju, kas 3-5 metai „įsijungia“ galingas vandens šildytuvas, o vandenyno srovės 2-3 laipsniais šiltesnį vandenį neša link Amerikos krantų. Šis reiškinys gavo EI Ninjo pavadinimą. Jau įrodyta šio reiškinio įtaka Amerikos žemynui. Tais metais iškrinta daugiau kritulių, o nuo šiltesnio oro kalnuose suintensyvėja sniegynų ir ledynų tirpsmas. Bet, pasirodo, EI Ninjo sušildytos drėgnos oro masės persirita per Amerikos žemyną ir pasiekia net Afrikos pakrantę.

Panašiai ir Atlanto vandenyne: dideliame plote, tik kas 20 metų, atsiranda šiltesnio vandens sluoksnis. 0 šiaurinėje Atlanto dalyje maždaug 750-1300 metrų gylyje aptikta dreifuojanti šiltesnio ir druskingesnio vandens linzė.

Visus šiuos anomalius reiškinius skeptiškai nusiteikę mokslininkai linkę laikyti Žemės gelmių veiklos padariniu. Bet niekas negali paaiškinti jų dinamiškumo kaitos. Yra nuomonių, jog tai gali būti mums nežinomos povandeninės civilizacijos energetinės veiklos išdava.

1958 metais JAV Karinis jūrų laivynas įsigijo žymaus jūrų ir vandenynų tyrinėtojo šveicaro Ogiusto Pikaro dar 1948 metais sukonstruotą batiskafą. Jie kapitaliai suremontavo ir rekonstravo tą 15 metrų ilgio povandeninių tyrinėjimų aparatą. Prie jo galų ir šonų buvo pritvirtintos užpildomos benzinu talpos, kad laivas galėtų savarankiškiai plaukti vandens paviršiuje. 1960 metų sausio 23 dieną atnaujintas „Triestas“ pasinėrė į Marianų gelmes.

Jame buvo du akvanautai: „Triesto“ kūrėjo sūnus, žinomas jūrų tyrinėtojas Žakas Pikaras ir JAV KJL leitenantas Donas Volšas. Lėtai grimzdami, jie po 4 val. 48 min. 10 919 metrų gylyje minkštai nusileido ant Čelendžerio gelmės dugno. Taip buvo pasiektas žmogaus nusileidimo į vandenyno gelmes pasaulio rekordas, kurį vargu ar pavyks kam nors pagerinti. Dėl pasakiškai didelio (gniuždančio slėgio batiskafe buvo įmontuotas tik 6 cm skersmens iš vidaus ir 40 cm skersmens iš lauko pusės iliuminatorius. Ką matė viso nusileidimo metu akvanautai? Paslaptis iki šiol, nes jie viešai paskelbė stiprių prožektorių šviesoje įžiūrėję tik krevetę ir plekšnę. Ir negi tai viskas? „Triestas“ po 3 val. 17 min. laimingai iškilo į vandenyno paviršių.

Praėjo beveik 50 metų, o tos ekspedicijos medžiaga tebėra slapta. Tiesa, 1977 – 1997 metais gelmių tyrinėtojai padarė daugybę atradimų, patvirtinančių, jog „Triesto“ pasinėrimas negalėjo būti bevaisis. Per minėtą laikotarpį gelmėse aptikta daugiau nei 300 iki tol nežinomų gelmių gyventojų rūšių. Nustatyta, jog Marianų įdubos pakraščiais, kaip ir kitose Žemės plutos plokščių sandūrose ar lūžių zonose, yra gausybė povandeninių ugnikalnių kraterių. Dėl gausių karštų versmių vandens temperatūra tokiose vietose siekia net 6-17 laipsnių Celsijaus.

Daugiausia paskelbtų atradimų specialiu povandeniniu laivu „Elavin“ padarė akvanautai R. Balardas ir Dž. F. Grasias. Galbūt įdomiausias gyvūnas, atrastas hidrometrinių kraterių pakraščiuose, – riftija. Tai rankos storumo ir iki 4 metrų ilgio gigantiškas sliekas, pavojaus atveju pasislepiantis tokio pat ilgio minkštame vamzdyje. Riftijos neturi burnos ir virškinimo sistemos. Jos gyvena simbiozėje (bendradarbiaudamos) su bakterijomis, kurios aprūpina slieką reikalingomis medžiagomis. Riftija iš vandens pasisavina sieros vandenilį ir tiekia jį bakterijoms. 0 bakterijos sieros vandenilį naudoja kaip energijos šaltinį, iš angliarūgštės ir vandens gamindamos organines medžiagas ir deguonį. Taip fotosintezę absoliučioje tamsoje pakeičia iki šiol nežinomas procesas, pavadintas hemosinteze.

Neįtikėtinas įvykis atsitiko vokiečių okeanologams, kai jie Marianų įduboje trosu į gelmę nuleido automatinį tyrimų aparatą „Highfish“. Keliant prietaisą į paviršių, 7000 metrų gylyje trosas tarsi užsikirto ir aparatas sustojo. Patikrinus įrangą, paaiškėjo, jog nėra jokių techninio gedimo priežasčių. Liko vienintelė galima prielaida: kažkas aparatą laiko. Tad buvo įjungta „Highfish“ infraraudonųjų spindulių kamera. Mokslininkai nustėro monitoriuje išvydę į aparatą įsikibusią milžinišką išsišiepusią pabaisą, panašią į iškastinį driežą. Išgelbėjo aparate buvusi įmontuota elektropatranka. Tik gavusi elektrošoką, pabaisa praskėtė savo baisius nasrus ir dingo.

Dar apie vieną įvykį Marianų įduboje 1997 metais paskelbė amerikiečiai. Jie į Marianų gelmę nuleido ant šešių plieno lynų pritvirtintą platformą su galingais prožektoriais, mikrofonais ir vaizdo sistemomis. Brangi aparatūra buvo apsaugota masyviais vamzdiniais rėmais. Praslinkus kelioms stebėjimų valandoms, 11 000 metrų gylyje televizijos monitorių ekranuose ėmė mirgėti stiprių prožektorių apšviesti keistų būtybių kūnai. Jie buvo 12-16 metrų ilgio. Mikrofonai perdavė garsus, primenančius duslius smūgius ir metalo gergždėjimą. Kai platforma po kurio laiko buvo iškelta virš vandens, paaiškėjo, jog galingos plieninės apsaugos konstrukcijos sumaitotos, o dauguma plieninių pintų lynų iki pusės įpjauti. Nedaug trūko, kad sudėtinga ir brangi aparatūra būtų likusi vandenyno dugne.

Neturi ko slėpti argentiniečiai. Jie įsitikinę, jog vandenyno gelmėse yra daug žmonijai nežinomų dalykų.

1960 metų sausyje Argentinos KJP laivai savo teritoriniuose vandenyse aptiko du neatpažintus povandeninius laivus. Negavę atsakymo į paklausimą, argentiniečiai į juos paleido gilumines bombas, bet neatpažintieji kaip niekur nieko iškilo į paviršių ir parodė, jog jiems nė motais, ir vėl paniro. Ir tada kariškius nustebino vaizdai monitorių ekranuose. Iš dviejų laivų pasidarė keturi, po to – šeši, ir visas būrys neįsivaizduojamu greičiu nėrė į Atlanto gelmę…

Laivo budėjimo žurnalas yra griežtos apskaitos dokumentas, tad pasakų į jį rašyti nevalia. Tai štai argentiniečių laivo „Navjero“ žurnale įrašyta: „1967 metų liepos 20 dieną 120 mylių nuo Brazilijos krantų 18 vai. 15 min. karininkas Chorche Montoja pastebėjo, kad prie laivo atsirado keistas objektas. Atskubėjęs į denį, kapitonas už 15 metrų nuo dešinio borto pamatė spindintį objektą. Jis buvo cigaro formos ir apie 30 metrų ilgio. Nuo jo sklido galingas melsvai baltas švytėjimas, bet jis neskleidė jokių garsų ir už jo nebuvo jokio pėdsako vandenyje. Nebuvo matyti nei periskopo, nei aptvaro denyje, nei bokštelio, nei antstatų – apskritai jokių išsikišusių detalių. Paslaptingas objektas ketvirtį valandos judėjo lygiagrečiai su „Navjeru“, vėliau visiškai netikėtai paniro, praplaukė po laivu, o paskui staigiai dingo gelmėje, po vandeniu skleisdamas ryškų švytėjimą.“

Apie švytėjimą. Šis reiškinys vadinamas šviečiančiais malūnais ir stebimas daugelyje jūrų ir vandenynų. Dėl sukimosi dinamikos įvairaus dydžio švytinčių plotų mokslininkai nelaiko planktono ar kitų organizmų veiklos rezultatu. įvairių šalių laivai, plaukę per tuos šviečiančius ratus ir iš įvairių gylių paėmę vandens pavyzdžių, laboratoriniuose tyrimuose šviečiančių mikroorganizmų ar stambesnių gyvūnų neaptiko. Daugelis tyrinėtojų tvirtina, jog tos šviesos šaltinis yra gerokai giliau.

Amerikiečių mokslininkas ir jūrų gelmių tyrinėtojas A. Sandefsonas, išnagrinėjęs gausią archyvinę JAV KJL sukauptą medžiagą apie NSO ir NPO, paskelbė hipotezę apie Žemėje gyvenančią labai išsivysčiusią civilizaciją: „Viskas, ką aš galiu pasiūlyti, tai yra hipotetiniai apvalūs „kosminiai laivai“, galį naudoti radarų tipo skanerius, o jų spinduliai pasidaro mums matomi, kai jie sukelia vienaląsčių būtybių masės švytėjimą, kurių gausu šiltose jūrose.“

Komentuok su Facebook paskyra: