Sunkiai suvokiamas atvejis įvyko Prancūzijoje. Branduolinį kurą naudojančios gamyklos chemikas 1972 metais atkreipė dėmesį į netipišką urano 235 ir urano 238 santykį rūdoje, patekusioje į gamyklą. Manyta, jog ji užteršta panaudoto kuro atliekomis. Bet analizės parodė, kad rudos radioaktyvumas yra aukštas.
Paaiškėjo, jog ta ruda atvežta iš Gabono Afrikoje. Praktiškai viso pasaulio rūdynuose U-235 izotopo koncentracija rūdoje yra apie 0,7 %, o Oklo rūdyne Afrikoje – apie 0,44 %. Daryta visokių prielaidų dėl tokio skirtumo: nuo priešistorinės civilizacijos palaidotų radioaktyviųjų atliekų iki sluoksnių, ušterštų ateivių kosminių laivų atliekomis, nuo tariamos atominio reaktoriaus veiklos iki branduolinio sprogimo priešistoriniais laikais. Mat panaši branduolinio kuro išdegimo reakcija vyksta atominėse elektrinėse.
Ilgai trukę kruopštūs tyrimai leidžia teigti, jog maždaug prieš 2 milijonus metų, proterozojuje, toje vietoje vyko branduolinės reakcijos. Tada imta ieškoti įvykių židinių ir paieškos davė vaisių. Dabar jau žinoma net 17 labai senų branduolinių reaktorių vietų, kitados buvusių Pietryčių Gabone. Devyni iš jų buvo įrengti visiškai išnaudotose urano radimo vietose. Tyrimai tebevyksta toliau.
Toje pačioje Pietų Afrikoje esanti „Understone“ šachta išgarsėjo ne techniniais pasiekimais, o 3 milijardų metų senumo suslėgtos uolienos sluoksniuose randamais nupoliruotais plieniniais šratais su viena ar trimis aplink įrėžtomis juostelėmis. Nemažas jų skaičius papildė muziejų ir privačias kolekcijas. Keturi tokie rutuliai yra Britų muziejuje. Juos tyręs prof. Piteris Kraufordas vertino taip:
„Dėl to, kad šratai ir elipsoidai yra dirbtinės kilmės, abejonių nekyla. Apie jų paskirtį tenka spėlioti. Bet muziejus nutarė juos demonstruoti lankytojams, vildamasis, kad atsiras specialistas, kurio profesinėje veikloje pasitaikė kas nors panašaus. Tokio specialisto, deja, kol kas nėra. Akivaizdu kita: kiekvienas rutulys, kiekvienas elipsoidas eksponuojamas plono stiklo inde su dugnu, dėl stabilumo turinčiu pagilėjimą, ir mechanine skale, atspindinčia jo buvimo vietą erdvėje.
Eksponatų, pabrėžiu, specialiai nestebėjome. Tik prižiūrėjome. Tačiau tos paprastos priemonės leidžia tvirtinti, kad kiekvienas mūsų artefaktas per 128 dienas apsisuka aplink savo ašį. Apie kitus šrato pavidalo eksponatus esančius netoliese to pasakyti negalima“.
Paslaptingos sferos kurios pačios sukasi ratu
Netoli minėtos šachtos yra dar viena įdomi ir keista vieta. Maždaug už 300 km – seniai apleistos deimantų kasyklos. Išklojus sienas druskos briketais, įrengta gydykla sergantiems astma ir kitomis kvėpavimo takų ligomis.
Įrengdami gydyklą ir norėdami nulyginti patalpų sieną, darbininkai gręžiojo ir gludino kiečiausias uolienas. Vietomis aptikdavo iki blizgesio nušlifuotų didelių plokštumų, kurių paviršius nuklotas pilkai balta minkšta medžiaga, panašia į stiklo vatą. Iš balionų išleistam suskystintam deguoniui netyčia patekus ant tos rauplėtos medžiagos, ji užsidegė ir išskyrė nepaprastą karštį. Bet niekas liepsnos neįžiebė! Užsukus baliono sklendę, ji iš karto užgesdavo, o medžiagos paviršius nepakeisdavo nei formos, nei spalvos.
Tą vatą nuskutus nuo patalpos sienų, po kurio laiko nežinia iš kur atsirasdavo naujas sluoksnis – „vatos“ atsargos po žeme neišsenkančios. Apie šį radinį 2007 metais pranešęs Pretorijos laikraštis „The Evening Star“ spėliojo apie tos keistos medžiagos kilmę: įvardijo tai neįmanoma pelėsių rūšimi ar net nežinoma ateivių dovana.
