Jis buvo to laikmečio pasididžiavimas, demonstravo naujausią techniką ir nepalaužiamą konstruktorių tikėjimą, kad jis niekada nepaskęs. Ir vis tik katastrofa buvo numatyta dar prieš „Titanikui“ apleidžiant laivų statyklą. Rodos, niekas negalėjo sustabdyti katastrofos, įvykusios per pirmąją vandenyno milžino kelionę. 1912 m. balandžio 14 d. prie Niūfaundlendo salos puikusis laivas atsitrenkė į ledkalnį ir prakiuro. Aklas tikėjimas laivo nepažeidžiamumu ir kapitono nemokšiškumas sutrukdė iš karto po įvykio duoti nelaimės signalą SOS, užuot signalizavus
CQD – „come quickly, danger“ (skubiai atvykit, pavojus).
Nelaimė įvyko 23.40 vai., o 2 vai. nakties jūra nugalėjo gigantą. Paliekant laivą kilo chaosas ir panika, trūko gelbėjimo valčių, todėl iš 2207 žmonių, buvusių laive, išsigelbėjo tik 705. Reikia pasakyti, kad daugelis nujautė laivo katastrofą. Daug keleivių, užsisakiusių laive vietas, atsisakė kelionės, nes kelias naktis sapnavo košmarus, esą jie plūduriuoja lediniame Atlanto vandenyje. Žymų Londono leidėją ir publicistą Viljamą T. Stedą taip pat persekiojo nuojauta. Net 20 m.! 1892 m. V.Stedas išleido savo tumpas istorijas, viena jų tiksliai atpasakoja būsimą „Titaniko“ žūtį.
Likimo ironija, tačiau V.T. Stedas buvo vienas iš „Titaniko“ keleivių ir žuvo ledinėse bangose. Nepaprasto pasisekimo susilaukė amerikiečių rašytojo Morgano Robertsono romanas „Futility“ („Tuštuma“ – red.), pasirodęs 1898 m.
Aprašyta istorija bauginančiai sutampa su „Titaniko“ katastrofa. M. Robertsono kūrinyje pasakojama apie laivą „Titanas“, kuris vieną balandžio naktį susidūrė su ledkalniu ir paskendo, nors jo savininkas buvo įsitikinęs laivo nepažeidžiamumu. Romano laive buvo 24 gelbėjimo valtys, „Titanike“ – 20. Stulbinančiai tiksliai sutampa ir kiti duomenys: M. Robertsono „Titano“ ilgis 800 pėdų, „Titaniko“ – 828.5 pėdų. Abu laivai turėjo daugiau nei tris sraigtus, skyrėsi tik keleivių skaičius. Romane plaukė 3000 keleivių, o tikrovėje „tik“ 2207. Abiems laivams tai buvo pirmoji kelionė, jie išplaukė balandžio pradžioje iš Anglijos Sautamptono uosto.
M. Robertsono vizijos, nors ir pavėluotai, buvo įvertintos. Po 100 metų, 1998 m., pagal knygą „Futility“ pastatytas didžiulį pelną atnešęs kino filmas „Titanikas“.
1912 m. balandžio 14 d. laivo katastrofa neliko užmarštyje. Prisiminimas apie ją po 23 metų išgelbėjo kitą laivą, kuris pateko į panašią padėtį. 1935 m. balandžio 14 d. jūreivis Viljamas Ryvas stovėjo krovininio laivo pirmagalyje. Laivas plaukė iš Anglijos į Kanadą. V. Ryvas žinojo apie lemtingą datą ir, nors jūra buvo rami, smarkiai jaudinosi. Jį sukaustė vis stiprėjanti bloga nuojauta. Žvilgsnis skverbėsi į tolį, bet prieš akis buvo tik tiršta tamsa. Jūreivis ilgai nesiryžo duoti pavojaus signalo, nes bijojo apsijuokti. Pagaliau neišlaikęs įtampos paspaudė sirenos mygtuką, budintis karininkas tuoj pat davė komandą „visu greičiu atgal“. Pačiu laiku! Už kelių metrų nakties tamsoje dunksojo didžiulis ledkalnis. Mažasis krovininis laivas, išvengęs „Titaniko“ likimo, vadinosi „Titanian“.
….
nu jo pavadino vos ne taip pat . taigi toks pat likimas galejo nutikti
Noretusi placiau,
Kai ziauru, as maciau ta filma titanikas ir man jis buvo labi liudnas, o seip man ydomu butu ta knyga paskaityt kaiskai sudomino
Toks jausmas, tarsi visi laivai, pavadinti panasiu i ,,Titanikas“ pavadinima yra vos ne prakeikti.