Sibire, tarp Žemutinės Tunguskos ir Viliujaus upių esančiame plokščiakalnyje, tyvuliuoja nemažas Kežmos ežeras. Vietiniai evenkai ir jakutai nuo seno vengia jo pakrančių. Jie niekada nebuvo prie jo įsikūrę, o ir medžiodami ar žvejodami lenkia ežerą gal per 50 kilometrų. Jų įsitikinimu, viskas, ką sumedžiotų ar sužvejotų, priklausytų Kežmos dvasioms, kurios ten skraido „ugniniais ąsočiais“.
Dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai apie NSO beveik niekas nekalbėjo, etnografas Bražnikovas, tyrinėjęs mažas Sibiro tauteles, vienos ekspedicijos metu buvo prie to ežero priartėjęs ir stebėjo keisto objekto pasirodymą. „Tai buvo labai įsimintinas reginys. Palydovai evenkai, pametę elnių kinkinius ir išsisklaidę, puolė į taigą, gelbėdamiesi nuo „domonų“, su griaudėjimu kilusių iš vandens į dangų“,- rašo Bražnikovas savo prisiminimuose.
Dabar, kai Rusijoje pusvelčiui galima nusipirkti išslaptintų archyvų kopijų, prabyla tų „slaptų“ įvykių dalyviai. XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje lakūnas bandytojau dabar atsargos pulkininkas Semionas Fursovas, bandydamas naują reaktyvinį naikintuvą, kartą skrido virš Viliujaus taigos. Staiga užgesus varikliui, lakūnas nutarė bandyti nuplaniruoti ant plokščiakalnio, esančio prie Kežmos ežero. Bet vairas užsikirto ir lėktuvas su trenksmu šliūkštelėjo į ežerą. S. Fursovas kuriam laikui prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo ir apsidairė, lėktuvas gulėjo ežero dugne, aplink siūbavo dumbliai ir sėdo nuo dugno pakeltas dumblas.
Slėgio užspausto kabinos gaubto jam nepavyko atidaryti, radijo ryšys neveikė, kvėpuoti darėsi vis sunkiau, nes deguonies atsargos baigėsi. Prabėgo gal pora valandų galvojant, kaip išsigelbėti, kai S. Fursovas pamatė iš tolo artėjančias šviesas. Jis apsidžiaugė, galvodamas, kad gelbėtojams pavyko jį surasti. Tačiau, kai šviesos priartėjo, jis pastebėjo kelis kartus už lėktuvą didesnį diską su šviečiančiais iliuminatoriais. Pastebėjęs šviesų atspindį, jis pamatė tokį pat diską ir prie kito lėktuvo šono. Ausinėse ėmė švilpti, lėktuvas susiūbavo ir sutraškėjo. Tarsi plūdė lėktuvas ėmė kilti į viršų.
Per kelias akimirkas jis buvo išstumtas į pakrantės seklumą. Gal už poros šimtų metrų lakūnas pamatė ore „kabančius“ du diskus. Netikėtai į smulkiausius trupinėlius subyrėjo kabinos stiklas ir lakūnas galėjo godžiai įkvėpti oro. Tuo pat metu vienas diskas „šovė“ į dangų, o kitas, sukeldamas aukštus purslus, nėrė į ežerą. Atsiradusiam kariniame dalinyje lakūnui vadovybė apie įvykį įsakmiai liepė tylėti. Jis ir tylėjo beveik penkiasdešimt metų.
Matome, kad NSO vargšą lakūną išgelbėjo vandenyje. Kaip jie jį galėjo surasti? Ufologams peršasi mintis, kad ateiviai savo bazes yra įkūrę po vandeniu.
Nebraskos valstijoje (JAV) patruliavęs Ašlando policininkas Herbertas Širmeris 1967 metų gruodžio 3 dieną susitiko su nusileidusio NSO vadu. Po kurio laiko gilios hipnozės seanso metu policininkas papasakojo daug įdomių to pokalbio detalių. Be kita ko, NSO vadas sakė, jog dauguma NSO bazių yra po vandeniu didžiausiose gelmėse prie Floridos, Argentinos ir priepoliarinėse vietose.
Tais pačiais 1967 metais du vienuolikmečiai buvo patekę į ateivių rankas. Po kelių metų vienas jų, Kalifornijos gyventojas Polis Nelsonas, hipnozės seanso metu papasakojo, kaip kartu su draugu ateivių buvo pristatyti į jų povandeninę bazę, kur jiems buvo atliekami medicininiai tyrimai ir nesuprantami psichologiniai testai. Po to jie buvo grąžinti į namus.
Jų bazės yra po vandenynais, ir didžiaisiais miestais.>RSA< cod815ax4x
is kur toks uztikrintumas? 😀
Hardas pasakė.>RSA<cod914ax3x
norit tikekit norit ne, bet as tai tikrai netikiu tai kas cia parasyta. seip idomu paskaitineti tokias raslevas. kol pats nepamatysiu tol niekas neitikins manes
Dažniau pasižvalgyk į dangų ir pamatysi.>RSA<cod1013ax2x
ir ka ten pamatysi? zvaigzdes kai kurias judancia(ar kas ten per velnias)
😀 prikolinat pacanai 😀