Užfiksuota gyvybė Marse

1976 m. rugsėjo pradžioje erdvėlaivio Viking-2 nuleidžiamasis aparatas pasiekė planetos paviršių. Beveik du trečdaliai jo įrankių buvo paruošti baltyminių medžiagų ar gyvybės paieškoms. Skrydžio metu nebuvo jokių sutrikimų, tačiau nusileidus prasidėjo keistenybės: tai vėluoja ryšys, tai neryškus siunčiamas vaizdas. Bet kontroliniai prietaisai visą laiką rodė įrenginius normaliai veikiant, tad nebuvo reikalo jungti rezervinę įrangą.

Kai visuomenė pamiršo šį Vikingą, įvyko tai, apie ką jau daug metų ginčijasi biologai ir astrofizikai, vabzdžių bei televizijos specialistai. Eilinio naktinio ryšio seanso metu valdymo centro operatorius staiga monitoriuje pamatė… baisią fizionomiją. Išsigandęs pagalvojo, jog sapnuoja. Bet tai buvo tikra skruzdėlės galva. Štai nuotrupos iš skelbtos medžiagos.

Centras. NASA. Slaptai. Skruzdėlės vaizdas buvo 10 s. Ryšys nutrūko.“
NASA atsisakė komentuoti ir skelbti visą medžiagą.
Centras. Sistemoje aptiktas gedimas. Neveikia temperatūros detektorius. Paskui pradėjo veikti. Teleekranas užtamsintas. Tai reiškia, jog stotyje yra gyvas padaras.“
NASA išreiškė nepasitikėjimą operatoriumi ir liepė jį pakeisti.
„Centras. Skruzdėlė vėl pasirodė ekrane. Ją pavyko nufotografuoti.“

Daug kalbų sukėlusi sėdinčios moters nuotrauka užfiksuota Marse

NASA kruopščiai išanalizavo situaciją ir nutarė, jog skruzdėlė atvežta iš Žemės. Ji apkaltino stotį, kurią gamino ir sterilizavo Martin Marietta kompanija. Ši kategoriškai paneigė kaltinimus ir pareiškė, jog NASA su ja nori suvesti sąskaitas, o sterilizacija kaip visada buvusi atlikta idealiai. Be to, kompanija pareiškė, kad joks gyvūnas negalėtų gyvas atlaikyti kelių mėnesių skrydžio kosmose ne specialioje kabinoje.

„Centras. Signalas įjungti stoties įrenginius neveikia.“
NASA paskelbė nutraukianti stoties programą, nes išsieikvojo resursai. Apie įvykius uždraudė ką nors skelbti. Tačiau po dviejų mėnesių kaip niekur nieko stotis pati atnaujino ryšį, o operatoriai ekrane vėl pamatė… skruzdėlę.

Bet visa ši informacija, nutekėjusi iš Centro, tiek prieštaringa, jog ja sunku patikėti. NASA slepia skruzdėlės nuotrauką, jos išvaizdą, dydį. Juk specialistams pagal jos išvaizdą ir dydį nesunku nustatyti, ar ji žemiška. Kita vertus, kokia skruzdėlytė iš Žemės galėtų užtemdyti kameros ekraną ar reguliuoti aparatūros darbą?

Kita taip pat nesuvokiama istorija nutiko 2004 m. sausio mėnesį, kai NASA erdvėlaiviai į Marso paviršių nuleido du savaeigius robotus – Spirit ir Opportunity. Pastarasis, nusileidęs Meridiane Planum vietovėje, netrukus aptiko didelį akmenį, panašų į geležies gabalą, paveiktą korozijos. Specialistai nutarė, jog tai kamuolio dydžio meteoritas. 0 po kelių dienų marsaeigis nufotografavo vos apie 5 cm dydžio objektą su ilgomis ausimis, panašų į gelsvą triušį.

Pradžioje niekas neatkreipė dėmesio į tokį mažylį, bet kai paaiškėjo, kad jis juda,- pasidarė įdomu. „Triušio“ nuotrauka pateko į žiniasklaidą, ir iš karto vėl pasklido priekaištai NASA, jog ji slepia informaciją.

1993 metų rugpjūčio 23 dieną, pereidamas į žemą orbitą, nustojo veikęs pats „protingiausias“, sudėtingiausias ir brangiausias Mars Observer erdvėlaivis. Po gausybės analizių nepriklausomi ekspertai pateikė du variantus: arba dirbo nekvalifikuota skrydžio vadovavimo komanda, arba įsikišo kažkas dirbtinis, ne žemiškos kilmės, esantis Marse ar prie jo.

Marso triušis

Tačiau yra žinoma, jog kurį laiką Mars Observer, skriedamas aplink Marsą, siuntė informaciją, be to, žinant erdvėlaivio galimybes iš orbitos identifikuoti net 3 metrų dydžio detales planetos paviršiuje, atsirado įtarimų, jog jis ėmė fiksuoti netikėtus dalykus. Ir nenorėdama skelbti naujos informacijos, NASA vadovybė nutarė pranešti apie nutrukusį ryšį. Tokios praktikos būta perduodant informaciją apie Mėnulį ar nukritusius NSO.

O greičiausiai atsiųstų iš Mars Observer nuotraukų analizė tebesitęsia. Todėl šiandien, praėjus 21 metų po stoties „dingimo“, dienos šviesą išvydusi informacija atrodo sunkiai įtikėtina ar net mistinė. Kai kuriose nuotraukose užfiksuoti stebėtinų dydžių objektai, be galo panašūs į vėžlius. Atlikta kompiuterinė palyginamoji analizė rodo jų anatominį panašumą su Žemės analogais: akių specifinis išsidėstymas, kvėpavimo angos, letenų įlinkimai ir netgi apsauginio kiauto mozaikos sutapimai.

Kaip pasakoja NASA stereoskopinio skaitmeninio fotografavimo ekspertas Rudis Smolinas, tokie pat vaizdai buvo gauti ir 1997 m. iš marsaeigio. Tada nustojo veikęs amžinu laikytas atominis maitinimo šaltinis, išėjo iš rikiuotės kita įranga, trumpai veikė fotokameros ir radijo siųstuvas. Bet Žemę suspėjo pasiekti visiškai iš arti darytos vėžlių nuotraukos. Tai buvo maži vėžliukai. Jie kaip du vandens lašai panašūs į milžiniškus vėžlius, nufilmuotus 1993 metais. Tie vėžliai savo išvaizda labiausiai atitinka miškus stepinius vėžlius. Tai ne skruzdėlės, tad netyčia patekti į erdvėlaivį dar Žemėje negalėjo. O mums tenka tik apgailestauti, jog tenkinamės tik „senienomis“, kai NASA jau analizuoja naują neįtikėtiną informaciją iš Marso.

Tikėtina, jog po Marso atmosferos sunykimo ten dar liko kažkokia gyvybė ir ji prisitaikė prie pasikeitusių sąlygų arba ją atgabeno ten įsikūrę ateiviai. Juk sakoma: laisva vieta ilgai tuščia nebūna.

Po viso šito reikia priminti Artūro Klarko prognozių, skirtų XXI fimžiui, vieną detalę: 2021 metais pirmasis žmogus išsilaipins Marse, kur jo laukia nemalonūs siurprizai.

Komentuok su Facebook paskyra: