1996 metais amerikietis daktaras Edvinas Raisa, vienas projekto „Apolonas“ dalyvių, išleido savo knygą „Prarastas kosmosas“. Joje autorius tvirtina, jog tiek JAV, tiek buvusios TSRS sudarytos Mėnulio tyrinėjimo programos nuo septintojo dešimtmečio vidurio sustabdytos, nes Mėnulis jau turi savo šeimininkus, kurie žmonių invazijos nepageidauja.
Daktaras Edvinas Raisa be užuolankų rašo, kad erdvėlaivio „Apolonas 17“ astronautai susidūrė su Mėnulio gyventojais, kurie juos privertė nešdintis. Maža to, planetos šeimininkai įrodė žiną, iš kur atkeliavo neprašyti svečiai.
Važinėdami „Roveriu“ Mėnulyje, astronautai pastebėjo nedidelį, gal kokių trijų jardų kupolo pavidalo statinį, iš kurio staiga pasipylė kažkokie į vėžius panašūs padarai. Jų buvo apie tuziną. Tos būtybės nemėgino atakuoti svečių transporto, tačiau, privažiavus arčiau, „Roveris“ atsisakė jiems paklusti, tiesiog „užgeso“. Situacija pasidarė įtempta. Ir tuo metu per artimąjį ryšį astronautai išgirdo kažką jiems sakant lotynų kalba. Kadangi nė vienas jų tos kalbos tiek nemokėjo, kad galėtų susikalbėti, žodžius perdavė į Hiustoną, iš kur greitai gavo vertimą. Astronautams buvo pasakyta, jog jie įsibrovė į svetimą teritoriją, todėl jiems reikia grįžti namo. Astronautų mėginimas susikalbėti buvo atmestas ir pakartotas įsakymas. Paskui „Roveris“ staiga pradėjo veikti, ir astronautai paskubomis nuvažiavo prie „Apolono“. Greitai jiems iš Hiustono atėjo įsakymas jokių neužfiksuotų žinių apie tai, ką matė, neperdavinėti.
Žinia apie Mėnulyje esančią civilizaciją tuoj pat buvo paskelbta valstybės paslaptimi. Buvo nuspręsta, jog tokios žinios paviešinimas gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Naujiena, kad visai šalia yra kažkokia paslaptingų galių turinti civilizacija, kuri žino, iš kur pas ją atvyksta nekviesti svečiai (tai paliudijo lotynų kalba), gali sukelti didelę paniką, baimę, žmonės gali pasijusti nevisaverčiai, nesaugūs, gali sugriūti nustatyta valstybių tvarka.
Į Žemę kosmonautai grįžo laimingai. Tačiau liko klausimas: ką daryti toliau? Su kuo jie iš tikrųjų susitiko Mėnulyje? Su tikrais jo gyventojais, su ateiviais iš kitų planetų ar pasaulių? O gal su užsimaskavusiais rusais, kurie gal jau ten įkūrė slaptą automatų koloniją? Tyrinėjant perduotą lotynišką kalbą, buvo nustatyta, jog ji sklido ne iš žmogaus gerklės, o iš mašinos.
NASA nusprendė nesustoti. Buvo skubiai parengtas žvalgybos aparatas „Lunar Skaut“ ir slapta pasiųstas į Mėnulį 1973 metų pavasarį. Jis nusileido arti tos vietos, kur buvo nutūpęs „Apolonas 17“, ir nukeliavo į jau žinomą vietą, kur astronautai buvo susidūrę su nežinomomis būtybėmis. Sekimo aparatūra stebėjo aplinką. Tačiau priartėti prie „gyvenamosios vietos“ jam irgi nepavyko – pakeliui ryšys su aparatu nutrūko. Orbitos modulis perdavė į Žemę koduotą signalą: „Išsilaipinti Mėnulyje draudžiama. Jėgos įrodymas įvyks 15.00 GMT“ – ir nurodytos vieno nacionalinio parko koordinatės.
Nurodyto laiko visi laukė su didžiausiu nerimu. Kas bus? Gaisras? Sprogimas? Audra? O atsitiko visai kas kita: keturių hektarų parko plote medžiai pirma neteko smulkių šakų, paskui stambių, liko stovėti pliki medžių stuobriai… Ekspertai nusprendė, jog žmonės tapo gravitacinio ginklo panaudojimo liudininkais. Teko pripažinti Mėnulyje esančios civilizacijos nežemišką kilmę ir tai, kad ji Žemei gali kelti didelę grėsmę.
Įvairių mokslo sričių analitikai pradėjo sudarinėti tarpplanetinio konflikto situacijos scenarijų. Visi priėjo prie vieningos nuomonės, jog reikia stengtis tokio konflikto išvengti. Tos paslaptingos civilizacijos elgesys leidžia spręsti, jog ji yra uždara, nesistengianti bendrauti ir pasiryžusi ginti savo teritoriją. Kiek ji išsivysčiusi – sunku pasakyti, tačiau jų pademonstruoti sugebėjimai Žemės gyventojus įspėja elgtis labai atsargiai, nedaryti jokių provokacinių veiksmų.
Ir amerikiečiai paliko Mėnulį! Žinoma, reikėjo pasaulio visuomenei paaiškinti priežastis. Todėl buvo pasakyta, jog Mėnulis nekelia jokio susidomėjimo, tad tuščiai švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus neverta. Tačiau tuo pačiu metu buvo užmegzti kontaktai su rusais. Paaiškėjo, kad jie irgi Mėnulyje susidūrė su ten esančios civilizacijos atstovais, kurie ir juos pasiuntė namo.
Jis buvo kosminio aparato „Lunochod 2“ vairuotojas. Štai ką jis pasakoja: „Mes susidūrėme su kažkuo visiškai netikėtu, nesuprantamu. Nors, kai dabar galvoju, man atrodo, kad to projekto vadovai seniai spėjo Mėnulį esant apgyvendintą. Antraip kam būtų reikėję ant „Lunochodo“ įtaisyti du kulkosvaidžius? Mes, vairuotojai, to nesupratome, o klausinėti nederėjo.
Aš vairavau „traktorių“ (taip mes tarpusavyje vadinome „Lunochodą“), šalia buvo porininkas. Jis pirmas ir atkreipė dėmesį į keistą darinį. Kur ir kaip važiuoti, sprendėme ne mes, o mokslininkai. Jie pasikalbėjo ir nusprendė, kad reikia prie to objekto privažiuoti arčiau. „Traktoriaus“ vairavimas – reikalas nepaprastas: sumažėjusi trauka, o svarbiausia – trijų sekundžių signalo pertrauka vertė viską daryti nepaprastai atsargiai. Įstrigsi – pastūmėti nebus kam. Ir nesuremontuosi. Todėl tuos penkiasdešimt metrų, kurie mus skyrė nuo objekto, įveikėme daugiau nei per valandą, nors kelias buvo stebėtinai lygus.
Kas penkias minutes sustodavome ir žiūrėdavome į objektą. Mūsų spėlionės palaipsniui virto įsitikinimu – prieš mus buvo dirbtinis statinys! Labiausiai jis priminė eskimų sniego namelį – kokių dviejų metrų skersmens pusiau sferinis kupolas!
Likus iki jo dešimčiai metrų „traktorius“ sustojo, ir mokslininkai pradėjo karštai ginčytis, ką daryti toliau. Nusprendė pranešti projekto vadovams. Iš viršaus gavome įsakymą, laukti ir nieko nedaryti. Mes ir laukėme, kol atvyks vadovybė. Po kelių minučių ekrane vaizdas pasikeitė: kupole tarytum atsidarė, o toliau nuslinko į šoną durys. Iš kupolo išėjo į vabzdį panaši būtybė, o galbūt – robotas. Jis priėjo prie „Lunochodo“ ir ryšys nutrūko.
Juostą, kurioje buvo užfiksuotas tas padaras, suko kelias dešimtis kartų. Aš įsiminiau visas smulkmenas. Greičiau ten buvo ne vabzdys, o kažkoks į vėžį panašus padaras, maždaug metro dydžio. Mums, žinoma, buvo priminta apie asmeninį parašą – mes neturėjome teisės salėje pasakoti apie tai, ką matėme, ničnieko, net projekto nariams, pavyzdžiui, pamainos vairuotojams, jau nekalbant apie savo namiškius ar pašalinius žmones.
Išjudinti „traktorių“ mėginome kelias paras. Ketvirtą dieną buvo gautas gana keistas signalas. Tai buvo ne „paveikslėlis“ ir ne telemetriniai duomenys.
Signalo šifravimu užsiėmė įvairiausi padaliniai. Kiek girdėjome, iššifravo specialiųjų tarnybų šifruotojai. Pasirodė, jog tik reikėjo suprasti, kad signalą reikia šifruoti pagal vieną lotyniško alfabeto kodą. Tai nustačius, viskas atsistojo į savo vietas: perskaitėm siųstą tekstą, pateiktą senąja lotynų kalba. Mes buvome paskelbti nepageidaujamais asmenimis „persona non grata“, Mėnulis – suverenia „dangaus gyventojų“ teritorija. Bet koks nesankcionuotas išsilaipinimas Mėnulio paviršiuje bus laikomas agresijos aktu.
Suprantama, jog tuo buvo sunku patikėti: pranešimas Žemės kalba! Ir dar tokia sena, jau mirusia! Buvo nutarta, jog čia kažkieno kvailas pokštas, suvaidinant, jog tai atėjo iš Mėnulio. Aišku, patikėti tokio mistifikatoriaus buvimu irgi buvo sunku, tačiau dar sunkiau sutikti, jog ten, Mėnulyje, kažkoks vėžių giminės padaras aiškinasi su Žemės gyventojais santykius klasikine senąja lotynų kalba. Patikrinus visas grandis, jokio kvailo pokštininko nustatyti nepavyko.
Paskui buvo pradėta skubiai ruošti naują „Lunochodų“ seriją, jie jau buvo ne „traktoriai“, o greičiau „tankai“. Ant jų jau stovėjo ne kulkosvaidžiai, o kur kas galingesni ginklai. Jie iki šiol laikomi paslaptyje, todėl apie juos nekalbėsiu. Ir korpusas toks, kad jo lengvai neįveiksi. Mes juos išbandėme poligone, „įveikdami galimą priešą“ iš skirtingų nuotolių. Kruopščiai, įtemptai ruošėmės trejus metus. Konstruktoriai „tankus“ užbaigė, kol galų gale jie jau iš mašinų tapo karo dievais. Valstybiniame priėmime buvo patvirtinti iš jų keturi vienetai. Ruošėmės, bet širdyje buvo neramu.
Tačiau septyniasdešimt šeštaisiais projekto plėtra staiga buvo nutraukta. Mums leido suprasti, kad nei dabar, nei ateityje panašaus darbo nebus. Galiausiai, pareikalavę paskutinio parašo, mus paleido „į visas keturias puses“. Aš iškarti įsidarbinau taksi parke. Gaila? Žinoma. Bet, antra vertus, jau geriau taip. Be karų!“ – baigė pasakojimą Andrejus, buvęs „Lunochodo 2“ vairuotojas.
Nors šiandieninės JAV technologinis ir ekonominis išsivystymas leidžia kurti kur kas stambesnius aparatus, kalbėti apie Mėnulio kolonizaciją šalies valdžia atsisako ir nebetęsia Mėnulio eksperimentų. Kaip JAV vadovai, taupymo sumetimais, tačiau tokiu aiškinimu sunku patikėti. Knygos „Prarastas kosmosas“ autorius Edvinas Raisa – geros reputacijos, į mistiką nelinkęs žmogus. Jis rašė tiesą, kurią patvirtino ne tik JAV, bet ir Rusijos Mėnulio tyrinėjimo projekto nariai.
Ar pavyks kada nors sužinoti, kas jie, tie Mėnulio gyventojai, taip atkakliai giną savo teritoriją, bendraują su mumis senąja lotynų kalba? Gal jie kontaktavo su Romos imperija? Gal jie gali apsilankyti Žemėje? Gal Romos, o anksčiau senovės graikų mitologija apie dieviškąjį panteoną, turi realių įvykių pagrindą? Gal tai tikrai kokia anticivilizacija, kurios agentai ir šiandien yra tarp mūsų. Tuomet kyla du svarbūs klausimai.
Pirma: ar šiandieninė žmonių civilizacija Žemėje tikrai yra nesaugi? Tai kodėl mes visu balsu įvairiausiais būdais kasdien perdavinėjame signalus apie savo buvimą visai Visatai? Juk vėliau ar anksčiau tie mūsų duomenys gali pasiekti ir grobuonis! Kaip mes nuo jų apsiginsime?
Antra: jeigu Mėnulyje esanti civilizacija nenori turėti su mumis jokių kontaktų, tai ar kitose planetose nėra ko nors panašaus? Ar susitiksime su jomis, atkakliai verždamiesi į kitas planetas? Štai nusileidę aparatai Marse kol kas jokios civilizacijos neužfiksavo. Tačiau kaip Žemėje, taip ir kitoje planetoje nėra kontroliuojamas kiekvienas paviršiaus metras. Todėl ir sklando mintis: ar tikrai tie JAV siunčiami aparatai į Marsą kažkaip sugedo? O gal jie pataikė nusileisti apgyventoje zonoje ir buvo atakuoti? Sunaikinti?
Kaip sunku žmonijai suvokti Visatos paslaptis! Juolab kad tie, kurie turi galimybių bent kiek jas atskleisti, slepia tai, kas svarbiausia!.. O mes tikimės atvirumo, gerų kontaktų su kitomis civilizacijomis! Juk visų pirma tarpusavio sutarimo reikėtų savoje planetoje.
Dienraštis „Klaipėda“
Atsiuntė: Arnas
bus kaip žmonėms kištis visur.
niekas ten negyvena. netikiu
nesamone, sapaliojimai
Gal kažkiek ir yra tiesos
O kodėl gi ne? Juk negalit paneigti, kad kitoje menulio pusėje, kurios mes nematome, nėra jokios gyvybės pėdsakų. Gal po menulio pluta yra kokių nors medžiagų, dujų (pvz deguonies), vandens ar kažko panašaus, ir ten kas nors gyvena? O gal tai jau seniai žinoma, bet slepiama nuo mūsų? Kas ten žino?
Pritariu tau ,Dsend. Tikrai,kas zino? Gal ten ir yra truputis givybes.
kosmose yra dar ne attirtų vietų… ten gali, bet kas but… iškur žinome, kad kiti gyventojai bus geri ar blogi mums, pežengesni ar tokie patys… mes tesiog bijome nežinomybes… Bet tikrai tau pritariu!!!! :3
Kokia dar lotynu kalba? Nesamones
Netikiu. Nors kas čia žino? Gal ten kas ir yra. Kodėl mes vieninteliai turim egzistuot? Bet kokiu atveju paskaityt buvo įdomu 😀
Ką jūs nusišnekat, čia tikrai taip buvo. Čia ne išsigalvojimai.
uzkniso skaityt:D bet verta ir idomu
Pritariu. :DD .
Man atrodo,kad tikrai kazkada gal ir buvo givybe menulija. O gal ir dabar yra? Nezinau,bet skaityti labai labai buvo idomu 🙂
Marija, gal pirmiau išmok rašyti,paskui komentuok.
kodel rusu, ar merkieciu vyriausybes turetu apie tai pasakoti? jei gavo signala ir suvoke turincio reikalu su aukstesniaja civilacija. Na o zmogaus protas zemiskas, tai kazkas anapus logikos. Tikiu, kad taip galejo buti. Ir pasakysiu kuo netikiu – ogi tuo, kad menulis nerupi NASAI, ir jo tyrinejimai nebeaktualus
aisku kad ira givybe
As jau seniai vengiu ziureti i Menuli,ypac kai yra pilnatis,nes visada jauciu,kad is jo kazkas mane stebi.Ypac tai sustiprejo po vieno mistinio ivykio Kaukazo kalnuose,kai ejau vakare Senuoju gruzinu karo keliu link Tbilisio.Jau buvo suteme,buvo pilnatis. As netiketai paziurejau i dangu ir pamaciau,kad yra danguje kabo du didziuliai menuliai,ne vienas.As nustebes ziurejau gal koki desimt minuciu,kai staiga menulis is kaires pradejo plestis ir tapo permatomas,kaip rukas.Jis pletesi labai taisyklingu apskritimu,kol pasieke zeme.Detis nebuvo kur,todel jauciau,kad patekau i ta permatoma ruka.Siap ne taip paskubomis su pakeleivingomis masinomis pasiekiau Tbilisi.Niekam apie tai ilgai nepasakojau.Neatsimenu kada tai ivyko,net neuzsirasiau.Gal 1986-1987m.
Gal tu neberūkyk pigią žolę…
Netikiu nes nera jokiu tvirtu faktu.Nei apie ta parka nei apie kontakta su „veziais“.Pasakos.
Sutinku, nėra jokių įrodymu. Tegu nuotrauką to parko parodo ar kažkokiu kitokių įrodymų.
man tai nėra pasaka, nes tas faktas, kad ir amerikiečiai ir rusai vienu laiku nutraukė savo skrydžius į mėnulį, apie šį faktą aš girdžiu ne vien iš šito rašinio, aišku, kad vienu metu nutraukti skrydžius privertė rimtos priežąstys, kurių mes tikrai nežinom. O ir apie „vėžius“ girdžiu ne vien iš šio straipsnio. Todėl tikiu, kad ir su Marsu gali būti panašiai. Man juokingas įsitykinimas, kad „vežiams“ reikalingas oras ar vanduo? Juk tai ne žmogus, o ne žemiška civilizacija, o kodėl tikima, kad tik oras ir vanduo duoda gyvybę… Apskritai, ką mes žinom apie nežemišką gyvybę? Oras ir vanduo – juokinga…
protingai mastai brolau
Taigi, visada ziuredami tuos vaizdus ieskom kazko kas cia zemej. Naturalu kad zemes pavidalo planetoj su tokiu kiekiu vandens ir deguonies ore santykiu gal ir taip – vel gi kokia gamtos isdaiga – visur tokie patys gyvi organizmai. Taip ,mano manymu nebus ir nera. Jeigu Marse yra tas, kas rodoma nuotraukose, manau didelis sansas kad mes ziurim I kaimynus… ar jie ziuri I mus 🙂
As gyvenu menuly 😀
tiems kurie netiki ir rekia jog tai nesamones….
pagalvokit kodel tiek rusai tiek amerika nekisa nosies i menuli, arciausiai zemes esanti kosmini kuna? man regis jie tikrai ten kazka rado kas juos atbaide. gal ir nebutent buvo taip kaip cia rasoma bet ten kazkas tikrai yra. manau jei menulis butu tuscias tai zemieciai butu potruputi kolonizave menuli nemanot?
kokie geri kontaktai. mes esame zemes parazitai juk patys naikiname visokius parazitus, o ir patys su savimi kariaujame, esame gobšūs, viską norime užgrobti sunaikinti ir pan. Nežemiškos civilizacijos akivaizdu yra zymiai labiau išsivysciusios dvasiska ir technologiskai ir jos tikrai nenori uzsiveisti tokiu parazitu kaip mes. nes ka mes surade ta civiliazavija darytume? ogi bandutume ja okupuoti, atimti techbnologijas, ja nugaleti ir tapti virsiausi. 100 proc. taiop butu. todel jie ir slepiasi nuo musu ir ginasi. mes dar nesubrendome dvasiskai tam
atsiminkite, kad ta gyvybe gali buti ir kitokia nei mes matome. o galbut musu regejimas net neleidzia jos pamatyti. mes visda isivaizduojame kad ta gyvybe bus tokia patui kaip mes. deja…. mes matome trimati vaizda, o galbut yra zymiai daugiau ir to daugiau nematome.
kad menulyje kazkas yra cia gfaktas. kodel ji tarsi pamirso. kai yra arciausiai. o visuomenei placiajai vistiek visko nesakys. todel oi kiek mes daug ko nezinome
o kas zino visata didele tai kad mes joje vienintele givybes forma tikimybe nepaprastai maza o kodel ne ? visko gali buti
Pirmiausia reiktų pradėti nuo to, ar amerikiečiai išvis buvo išsilaipinę!? nes pilna mokslinių faktų, ir užslaptintos informacijos, kad Išsilaipinimas mėnululyje tėra prigązdintų tylėti režisierių darbas- Sukurtas filmas. Kodėl ilgai buvo slepiama filmuota medziaga ir visa informacija yra dingusi.? Vienas iš realiu klausimu: kaip gali vėliava plazdėti, jei mėnulyje nėra atmosferos? Zinoma amerikiečiai sugalvojo daugybe pateisinimų, bet vistiek labai daug neaiškumų ir begalė žmonių buvo prigrąsinti tylėti. Tai neįtikėtina.
Megiama tema. Atrandu vis nauju ir nauju faktu. bet pradesiu nuo to, kad originalaus filmo, parodancio kaip amerikieciai nusileido – istorinio filmo, kuris iamzino zmonijos viena svarbiausiu issivystymo etapu, NERA. jis „pamestas“, kaip ir 500 kg menulio uplienos. Taigi lieka tik keli faktai kuriais remiasi tiketojai kad zmogus buvo menulyje. 1. Rusai, kurie seke ir tylejo, o po to pripazino kad nusileista buvo. 2. Palikti menulyje „daiktai“. 3. Nuotraukos ir filmai, 4. Irodymai, kad radiacija Van Aleno „burbule“ tokia maziuke kad ji net ir nepastebeta.
Taigi. Pradesim nuo pradziu:
1. Rusai ir amerikieciai niekada nebuvo priesai. Paziurekit kosmines internacionaqlines stoies keleiviu sarasa. Ten visada rusai ir amerikieciai, gal kada ir kiti. Tai ka mus vercia tiketi, kad tos salys pasiruosusios kariauti? – nesamone. Labai patogus propogandinis, politinis ir dar koks norit triukas. Puikus to meto irodymas – Gagarinas nebuvo pakiles I kosmosa. Irodymu nera! Raketa kilo, gal ir skrido, bet zymieji nufilmuoti kadrai skrendant – niekas kitas kaip klastote. „Kosmonauto“ ir atskirai capsules nusileidima parasiutais stebejo apylinkiu gyventojai. I kosmosa nuskrido pirmi veliau amerikieciai. Dabar paziurim ka sako amerikieciai – Pirmas zmogus Gagarinas. Kuo tikit? – Abiem. O kas sako tiesa? – nei vienas. Zymusis skolos atmokejimas – menulio misija – Ka sako rusai? Ka sako amerikieciai? kuo tikit – Abiem. O kas sako tiesa? – nei vienas. Visi klausit kam meluoti? O jus zinot kiek pinigu buvo surinkta projektam? Tokis ispudis kad pinigu labai reikejo. Taigi man pirmas argumentas – neitikina. Rusai irgi melavo. Kodel as jais turiu tiketi. Signalai „is menulio“ ejo retransliuoti – ne tiesioginis eteris kaip mes tikinami. Tiesioginis eteris is kosmoso bet ne is menulio.
2. Daiktus paliko? Ne viena automatine nusileidimo stotis buvo menulyje, paliko jums ta retransliuotoja, o visa kita – is kur mes zinom? is nuotrauku :-))))). Jei koks gudrocius sako kad per teleskopa kiekvienas galite pamatyti – melas – HUBBLE teleskopas kosmose negali matyti tu daiktu. del paprasto dalyko. Jo rezolucija yra per maza 0.1 (praktiskai, teoriskai geresne) Arcsekundes. Kad pamatyti 4 m objekta menulyje reikia 0.001 Arcsekundes tikslumo prietaiso.
3. Nuotraukos ir filmai. Na cia as leidziu jums patiems pafantazuoti. Nekalbant apie: apsvietima, seselius, dulkes, „nesvaruma“, kameru ant krutiniu filmavima is virsaus, virveliu priristu prie kosmonautu, kad juos kilnotu, garsu girdimu per „tiesiogine menulio transliacija“, zodziu as maciau 2 valandu 2 daliu filma apie visus zmonijai pateiktus irodymus kad menulyje apsilankyta. You tube tikrai rasit. geriau nepasakysi.
4. Van Alen Belt. Radiaciniai laukai kurie – nekenksmingi. Well siandien gal ir galim tai irodyti, gal ir ne. Bet 58 metais kai jie buvo atrasti, apie juos nedaug zinota. Paleistas I kosmosa (250km 2550km) nuo zemes atstumu zondas geriausiu atveju galejo tik juos uzkabionti. Beje priminsiu kad pats „zondas buvo 4.5 kg (kuriu 2/3 sudare varikliai ir kuras) dydzio ir jame buvo 26 tranzistoriai – pirma karta panaudoti kosminiam tyrinejimui. Ka jie galejo issiaiskinti su tokiu prietaisu? jis nukrito 1978m taiga jie turejo primityvu radiacini matuokli. Pagal tuos matavimus jie negalejo asakyti nieko isskyrus – radijacija yra. Siandien daug svaiciojama apie zinias bet 2013m buvo issiaiskinta kad yra dar 3 dirzas, kurio nemate. Ka dar issiaiskins – sunku pasakyti.
Kaip visada daug klausimu ir speliojimu, o su atsakymais faktiskai 0. Is mokime vistik buti kantrus. Kodel? Kaip kantriai ir isdidziai tyli NASA. O tai jau faktiskai yra vienas is atsakymu i daug klausimu ir speliojimu. Cerera jau ne uz kalnu. Kantrybes;)
Vel gi apie ta tylejima. Cia paskutiniu metu daug kalbu ir per dokumentika ir nete, kad jei zmones suzinotu tiesa, tai kiltu panika ir smuktu ekonomika. Kokia nesamone. Tai dabar meluokim vieni kitiem, tada ekonomika nesmuks ir panika neklils? Ar tai viesas leidimas institucijoms kaip nasa meluoti zmonem? Man greiciau arodo, kad tiesa nepasakoma ne del to. Nesakoma del to, ka zmones su tais ateiviais isdirbinejo ar iki siol isdirbineja. Man atrodo kad institucijos jau bijo prisipazinti pasauliui kaip toli jos nuejo uz zmoniskumo ribu. O kad pasakys tiesa apie ateivius? na ir kas? Priimsim kaip tiesa. Ar mano seima del to valgyt atsisakys ar man dirbt nereikes? Ne. Eis kaip buvo. Tik zinosi tiesa. Bet kaip sakiau cia ko gero yra daug blogesnis vaizdelis. Matyt sprendimai buvo priimti zmoniu rases vardu nepasitarus su zmonemis. Ir tai gasdina ne mus, bet tas institucijas kurios tuos sprendimus prieme. Uz tai tyli.