Garsusis posakis „Kartagina turi būti sunaikinta“ („Delenda est Carthago“) žinoma visiems žmonėms, kurie domisi senovės istorija. Ši frazė priklauso Romos karo vadui ir politikui Katonui, kuris ja užbaigdavo visas savo kalbas senate. Senojo Kartaginos miesto, kuris kažkada egzistavo Afrikos šiaurinėje pakrantėje, mįslės ir paslaptys seniai neduoda ramybės ne tik mokslininkams ir keliautojams, bet ir istorijos mėgėjams.
Senovės romantika, pūnų karai, antikos turtai ir prabanga… Visa tai mus verčia dar ir dar kartą pažvelgti į Kartaginos istoriją, juo labiau, kad tai buvo vienas iš didingiausių senovės miestų, kuriame gyveno beveik milijonas gyventojų ir kuris vos nesunaikino Romos imperijos.
Miestas prie jūros
Senosios Kartaginos griuvėsiai guli Tuniso apylinkėse. Tik dabar gana sunku šiuos griuvėsius aptikti – per daugelį amžių akmenis beveik visiškai palaidojo smėlis. Tačiau kažkada šioje vietoje tiesiog virė gyvenimas.
Antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą kartaginiečių protėviai finikiečiai buvo užėmę tik siaurą rytinės Viduržemio jūros dalies ruožą. Jų tarpe buvo nemažai patyrusių jūrininkų ir sėkmingų pirklių, kurie supirkinėjo auksą ir sidabrą, geležį, alavą, šviną, prekiavo garsiuoju Libano kedru, kvepalais, prieskoniais, brangia purpurine pudra.
Keliaudami į vakarus palei Afrikos pajūrį, taip pat į Siciliją, Sardiniją, pietų Ispaniją, finikiečiai įkurdavo savo prekybinius miestus. Manoma, kad Kartagina buvo įkurta 814-ais m. pr.m.e., t.y. 60 metų iki pagrindinio priešininko -Romos – įkūrimo. Miestas buvo įkurtas Tuniso įlankos sąsiauryje, su žemynu jį jungė 5 km ilgio sąsmauka, šalia kurios buvo pastatyta triguba siena su aukštais
bokštais. 8 m pločio sienose buvo įrengtos kareivinės, ginklų sandėliai, arklidės ir patalpos drambliams. Pietrytiniame įlankos krante buvo įrengtos dvi prieplaukos, kurias tarpusavyje jungė kanalas. Viena prieplauka buvo skirta prekybiniams laivams, kita – kariniams.
Miesto centre ant kalvos buvo pastatytas kremlius – Birsa. Žemiau šurmuliavo senamiestis su turgumi ir daugiaaukščiais namais, o šiaurinėje dalyje buvo įkurta Magara – užmiesčio rajonas su prabangiomis vilomis, vandentiekiu ir nekropoliu.
Savo prekybos monopoliją Kartagina palaikė didelio karinio laivyno ir galingos samdomų karių armijos pagalba. Apie 480-sius metus pr.m.e. jūrų keliautojas Himilkonas buvo pasiųstas ištirti kitų šalių prekybines galimybes. Jis pasiekė Britų salas, turtingas alavo, ir išsilaipino Kornvalyje.
Aktyviai įsisavindami vakarinę Afrikos pakrantę kartaginiečiai pasiekė dabartinės Liberijos teritoriją. Graikų istorikas Apianas taip rašė apie kartaginiečius: „Savo karine galia jie prilygo graikams, o turtais nusileido tik persams“. Nors finikiečiai buvo išsibarstę aplink visą Viduržemio jūrą, juos vienijo tikėjimas. Iš savo protėvių kartaginiečiai paveldėjo kaaniečių religiją, kurioje pagrindiniai dievai buvo Baalas Hamonas ir Tanita (Astartė).
Pergalės ir pralaimėjimai
Siekiant savo įtakos sferose išlaikyti jūrų kelius, kartaginiečiams pirmiausia teko susidurti su graikais. VI amžiaus pr.m.e. viduryje tarp jų kilo karas. Apie 535-uosius m. pr.m.e. kartaginiečiai su etruskų pagalba išvijo graikus iš Korsikos ir ėmė kontroliuoti Sardiniją. Atkakli kova už strateginį Viduržemio jūros centrą – Sicilijos salą – truko dar daug metų.
Susidūrimas Sicilijoje 264-ais m. pr.m.e. leido Romai pradėti karą prieš Kartaginą, kuri buvo pavadinta Pirmuoju Pūnų karu. Šis karas, kurio metu vyko patys didžiausi senovėje jūros mūšiai, truko beveik 20 metų. Galiausiai kartaginiečiams, patyrusiems pralaimėjimą, teko atiduoti Siciliją. Korsika ir Sardinija taip pat perėjo Romos žinion.
Siekiant kompensuoti praradimus, kartaginiečių generolas Hamilkaras Barka plėsti imperijos pasisuko į Ispaniją, taip tikėdamasis atkurti šalies galią. Pietrytinėje Ispanijos pakrantėje buvo įkurta „Naujoji Kartagina“ Kartachena. Per keletą metų Ispanijos kasyklų turtai iš naujo pripildė Kartaginos iždą. Ši ekspansija neišvengiamai vedė prie konflikto su Roma ir 218-ais m. pr.m.e. vėl kilo karas – Antrasis Pūnų karas.
Kartaginiečių armijai vadovavo Hanibalas – Hamilkaro Barkos sūnus. Jis nusprendė karo veiksmus perkelti tiesiogiai į Apeninų pusiasalį ir atliko savo garsųjį žygį per Alpes – su armija, kurios gretose buvo apie 40 kovinių dramblių. Mokslininkai iki šiol negali paaiškinti, kaip Hanibalui pavyko šis persikėlimas. Netikėtai užklupti romėnai pralaimėjo vieną mūšį po kito. 216-ųjų m. pr.m.e. rugpjūčio 2 d. Kanų mūšyje Hanibalo kariuomenė sutriuškino dvigubai gausesnes romėnų pajėgas, išžudydama beveik 70000 priešo kareivių, o pati neteko tik 6000 karių.
Atrodė, kad Romos dienos jau suskaitytos. Bet romėnai pasiduoti nesirengė ir kitus 13 metų vargino kartaginiečius sekinamuoju karu. Romėnams pasiuntus savo kariuomenę į Afriką, Kartaginą paliko jos sąjungininkai ir ji patyrė pralaimėjimą Ispanijoje bei Sicilijoje. Hanibalą teko atšaukti. 202-ais m. pr.m.e. romėnų karvedys Spicionas Afrikietis sumušė Hanibalo armiją prie Zamos, apie 100 km į pietvakarius nuo Kartaginos.
Antrasis Pūnų karas Kartaginai baigėsi pralaimėjimu, ji buvo priversta visą laivyną perleisti priešininkui ir sumokėti didžiulę kontribuciją. Tačiau sudaryta taikos sutartis leido Kartaginai atsitiesti. Kontribucija buvo išmokėta greičiau nei per 50 sutartyje numatytų metų. Toks miesto gyvybingumas kėlė didelį nerimą jo priešams.
„Kartagina turi būti sunaikinta“
150-ais m. pr.m.e. romėnai apkaltino kartaginiečius taikos sutarties pažeidimu ir trečią kartą paskelbė jiems karą. Tai buvo Trečiasis Pūnų karas, kuris turėjo visiškai sunaikinti Kartaginą. Trejus metus romėnai laikė apgulę 30 km ilgio miesto įtvirtinimus, dalis kurių buvo daugiau nei 12 m aukščio. 146-ais m. pr.m.e. įtvirtinimus romėnams pavyko pralaužti. Romėnai, žingsniuodami siauromis gatvelėmis ir iš visų pusių apšaudomi, grūmėsi vyras prieš vyrą. Archeologai surado to žiauraus senovės mūšio patvirtinimą – žmonių kaulus po akmens plokštėmis.
Dalis gyventojų užsidarė Ešmano šventykloje ir ją padegė. Po 6 dienas trukusių kautynių gatvėse apie 50 tūkstančių bado iškankintų Kartaginos gynėjų pasidavė priešo malonei. Vieni buvo nužudyti, kiti parduoti į vergiją. Miestas buvo sugriautas iki pamatų. Jo teritorija suarta ir užberta druska, kad net žolė neaugtų. Kartaginoje buvo sunaikinta daugybė meno paminklų, rankraščių, architektūrinių statinių.
Praėjo geras šimtmetis, miestas vėl ėmė atgimti, tačiau šį kartą jau pačių romėnų iniciatyva. Julijus Cezaris nusprendė įkurti „Julijaus Kartaginos koloniją“. Ji buvo įkurta jau po Cezario mirties, valdant Oktavianui Augustui. Romos inžinieriai nustūmė apie 100 tūkstančių kubinių metrų žemių, Birsos kalvą sulygino su žemės paviršiumi ir taip visiškai sunaikino praeities pėdsakus. Šioje vietoje buvo pradėtos statyti romėnų šventovės ir visuomeniniai pastatai. Buvo pastatytas cirkas, kuriame tilpo 60 tūkstančių žiūrovų, teatras, amfiteatras, didžiulės termos (pirtys) ir 132-jų km ilgio akvedukas. Romos laikais mieste gyveno apie 300 tūkstančių gyventojų.
Niekas neišnyksta be pėdsakų…
Pirmaisiais mūsų eros metais buvo gerai žinomos kartaginiečių retorikos, gramatikos ir filosofijos mokyklos. Afrikos Roma vadinama Kartagina savo turtais ir išsilavinimo lygiu varžėsi su Aleksandrija. Tačiau 439-ais metais miestą užgrobė ir apiplėšė vandalai. Apie 100 metų Kartagina buvo jų karalystės sostinė. 533-iais metais Kartaginą užėmė Bizantijos karvedys Velizarijus, miestas tapo Konstantinopolio vietininko rezidencija ir gavo naują vardą – Justinijana.
VII amžiaus pabaigoje musulmonai arabai labai greitai užkariavo beveik visą Šiaurės Afriką. Didis miestas su garbinga istorija vėl buvo nušluotas nuo Žemės paviršiaus ir daugiau nebeatgimė. Derlingos žemės pavirto dykuma, prieplaukos, kuriose dar neseniai stovėjo laivai, buvo užneštos dumblu. Miesto marmuras ir granitas buvo panaudoti Tuniso statybai. Iš Kartaginos atgabenti akmenys ir dabar guli Genujos ir Pizos bažnyčių pamatuose. Pasakojama, kad plokštės buvo panaudotos ir Kenterberio (Anglija) katedros statybai. Iš tiesų, viskas praeina, tačiau neišnyksta be pėdsakų.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai