Labai seniai ši vietovė Anatolijos provincijoje buvo aktyvios vulkaninės veiklos zonoje. Ugnimi spjaudantys ugnikalniai Gioremės slėnį, užimantį didžiąją dalį Kapadokijos, užpildavo storu lavos sluoksniu. Einant amžiams lietus ir vėjas tarsi suraižė sustingusį lavos „ežerą“ ir taip sukūrė paslaptingą labirintą iš kanjonų, įrėmintų akmeniniame „miške“, susidariusio iš 50 m aukščio stulpų, bokštų, piramidžių ir kitokių darinių…
Prieš kelis tūkstančius metų čia atvykę pirmieji gyventojai greitai pastebėjo, kad keistos formos akmenis nesunku apdoroti, juose galima iškalti urvus ir taip lavos bokštus paversti gyvenamaisiais būstais ar kitos paskirties statiniais, tarp jų nutiesti daugybę praėjimų. Ypač greitai lavos gyvenvietė Gioremės slėnyje ėmė plėstis po krikščionybės atsiradimo. Į šias vietas plūdo atsiskyrėliai ir vienuoliai iš visos rytinės Romos imperijos dalies. Šie keliautojai manė, kad tai yra ideali vieta tiems, kas nori vienumos, kad galėtų geriau tarnauti Dievui. Olos sausos ir patogios, jose vasarą vėsu, o žiemą šilta. Apačioje, slėnyje yra vandens, auga vaisius duodantys medžiai, o ir vietiniai gyventojai buvo draugiškai nusiteikę taikių barzdotų asketų atžvilgiu.
IV-ame amžiuje čia atsirado pirmieji vienuolynai, kurių vis daugėjo. Kai kurios bažnyčios būdavo įkuriamos „tipinėse“ patalpose, kitos sudarė ištisus statinius su skliautais ir kupolais.
Atsiskyrėlių idilija truko 2 amžius: Vl-ame amžiuje į šiuos kraštus įsiveržė persai, kurie išvaikė daugelį krikščionių bendrijų. Po to šiuos kraštus užkariavo arabai… Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kitatikių persekiojimas beveik nepalietė olose įsikūrusių vienuolynų. Užkariautojai nesistengė įtvirtinti savo valdžią požemiuose, kur netgi ir dieną buvo galima greitai paklysti.
Dar daugiau, iš įvairių Anatolijos miestų į lavos masyvuose esančius vienuolynus bėgo persekiojami krikščionys, kurie urvuose rasdavo prieglobstį. Pagal kai kuriuos duomenis I-ojo tūkstantmečio pabaigoje Gioremės slėnyje gyveno apie 30 tūkstančių „bėglių“.
Kiekvienas lavos stulpas tapdavo gyvenamąja vieta kelioms šeimoms. Juose būdavo iškertami nauji aukštai, urvai būdavo sujungiami laiptais, perėjimais, tuneliais, tilteliais. Kapadokijos pietuose ir šiandien dar galima pamatyti gyvenviečių, pastatytų graikų krikščionių po musulmonų antplūdžio. Čia yra tikrų dangoraižių, kuriuose yra net 20 aukštų. Sienose iškalti laiptai kyla dešimtis metrų tamsiomis šachtomis. Iš išorės nepatyrusi akis nemato nieko kito, tik keletą mažų langelių ir siaurų durų, juoduojančių ant uolų. Už jų paslėptas paslaptingas vienuolių ir atsiskyrėlių pasaulis mokėjo saugoti savo paslaptis nuo pašalinių asmenų…
Einant metams vietinės krikščionių bendrijos išsiskaidė į atskiras sektas,kurios stengėsi viena kitą aplenkti savo maldos namų puošyba. Kuklios asketų bažnyčios ėmė plėstis, virto didelėmis šventyklomis su kolonomis ir freskomis. Taip pat buvo statomi bizantiško stiliaus gana dideli pastatai su kupolais.
Iki šių dienų išlikę piešiniai ant sienų yra vieni iš seniausių ir nuostabiausių romėnų imperijos laikų meno pavyzdžių. Ypač garsios yra Tamsiosios bažnyčios (Karanlik Kilise) freskos. Juos nupieštos ryškiomis spalvomis, šviesių tonų. Nepaprastai ramus elegantiškas jaunuolis su lazdele ir vėjyje besiplaikstančiu apsiaustu – tai Jurgis Nugalėtojas, kuris, tarsi žaisdama, kovoja su drakonu, tiesa, iš pažiūros visai nebaisiu.
Pati bažnyčia, pastatyta XI-ame amžiuje, yra pristatyta prie požeminio vienuolyno valgyklos (refektoriumo). Gyvenamosios patalpos buvo išdėstytos šešiuose lygiuose: viduryje buvo koplyčia, viršuje – celės, apačioje – virtuvė ir refektoriumas.
Ankstesniais laikais ant sienų daryti piešiniai dažniausiai vaizduoja įvairius ornamentus, dažniausiai tai būna paprastos geometrinės figūros. Tokie vaizdai – VIII-IX amžiuose vykusių religinių ginčų palikimas. Tuo metų Rytų Bažnyčia nuožmiai polemizavo su ikonoklastais, kurie manė, kad šventuosius, tarp jų ir patį Dievą, negalima vaizduoti panašiai, kaip ir paprastus mirtinguosius.
Vienuolių gyvenimo Kapadokijoje saulėlydis prasidėjo po to, kai žlugo Bizantijos imperija. Naujų gyventojų nebebuvo, o senieji palaipsniui išsiskirstė. Beje, krikščionių bendruomenės čia egzistavo dar keletą amžių, o paskutinieji krikščionys Gioremės slėnį paliko tik XX-o amžiaus pradžioje.
Šiandien šiose vietose gyvena turkų valstiečiai. Naujų olų niekas nebekerta, tačiau turtingesnės šeimos praplatina langus ir duris, pritaiko prie savo gyvenamųjų namų. Užpakalinėje pastato dalyje esančios patalpos, į kurias niekada nepatenka šviesa, naudojamos vietoje sandėliukų. Kai kuriuose urvuose įsikūrė nedideli viešbučiai, kavinės, parduotuvės… Tačiau dauguma požeminių patalpų yra tuščios, tiksliau pasakius, jose gyvena daugybė balandžių. Valstiečiai šių paukščių mėšlu tręšia laukus.