Dabartiniu metu daugelis specialistų sutinka su nuomone, kad poltergeistą sukelia anapusinio pasaulio būtybės, dėl kažkokių, mums dar nežinomų aplinkybių, atsidūrusios mūsų fiziniame pasaulyje. Nėra jokios abejonės, kad šios būtybės yra protingos. Su jomis galima užmegzti kontaktą beldimu, raštu ir netgi tiesiogiai kalbant.
Pirmasis garsinio poltergeisto atvejis Rusijoje – dokumentais patvirtintas įvykis, nutikęs XVII amžiuje Maskvoje prieglaudoje, įsikūrusioje prie Ivano vienuolyno. Istorikas ir etnografas S.Maksimovas rašo: „Moterų prieglaudoje atsirado demonas, kuris nedavė ramybės nei dienomis, nei naktimis – tampydavo gulinčius žmones, nutraukdavo jų antklodes, belsdavosi kampuose ir rėkavo, kalbėjo visokias nešvankybes. Kovoti su nekviestu svečiu ėmė šventikas Ilarionas, atvykęs iš Suzdalės. Jis bandė nematomą būtybę įveikti maldomis.
Vos tik jis pradėdavo vakarines maldas, balsas imdavo rėkti: „Tu atėjai mane išvaryti? Tuoj su tavimi susidorosiu!“ Tačiau šventikas Ilarionas buvo tokio ramaus charakterio, kad net pats priešininkas jį pagyrė: „Šis vienuolis gyvena santarvėje su Dievu“. Nelygios kovos pabaigoje balsas prisipažino, kad jis anksčiau turėjo kūną, buvo kilęs iš kunigaikščių giminės, tačiau mama jį pasiuntė velniop. Jis iš prieglaudos išeiti negali, nes ne savo valia čionai pateko.“ Nežiūrint į šį pareiškimą, nematomasis po kelių dienų nustojo kalbėti su šventiku Ilarionu ir kažkur išnyko.
Ir XX amžiuje yra nutikę panašių įvykių. Vieną jų, įvykusį 9-o dešimtmečio pradžioje Kemerove, aprašo tyrinėtojai V.Salnikovas ir G.Tokarenko. Jie rašo: „Vieną dieną vyras išvyko į kaimą pas tėvus ir turėjo grįžti vakariniu autobusu. Žmona buvo namuose, vaikai jau miegojo. Netikėtai ji išgirdo vyro balsą: „Liuba, aš lieku kaime. Vakarinis autobusas atšauktas, nieko nebijok, grįšiu rytoj ryte“. Balsas skambėjo taip, tarsi vyras buvo visiškai šalia. Moteris balsu atsakė: „O ko man bijoti?“. Bute be jos ir miegančių vaikų daugiau nieko nebuvo“.
Tačiau to vakaro įvykiai taip nesibaigė. Pas moterį atvyko vyro sesuo, kuri liko nakvoti bute. Ji jau gulėjo lovoje, skaitė žurnalą, o šeimininkė sėdėjo prie stalo ir rašė laišką. Netikėtai ji virš savęs išgirdo kažkieno duslų kvėpavimą. Po to abi moterys išgirdo kačiuko kniaukimą prieškambaryje, šeimininkė nuėjo pažiūrėti, tačiau ten jokio kačiuko nebuvo. Kai grįžo į miegamąjį, šeimininkė pasakė, kad net savuose namuose nebėra ramybės. Tuo metu vyro balsas pasakė: „Baik kalbėti, kvaile!“
Apie panašų incidentą pasakojama D.Mičelo ir R.Rikardo knygoje „Stebuklų knygos fenomenai“, tik šiuo atveju nematomas keikūnas aplinkinių dėka stojo į „doros kelią“.
1889-ais metais Kanadoje Degų šeimos namuose prasidėjo savaiminiai užsidegimai ir daiktų judėjimas, po to apsireiškė ir nematomas sutvėrimas, kuris baisiai keikėsi. Vėliau žurnale „Lite“ buvo išspausdintas policijos inspektoriaus Persio Vudkoko, apsilankiusio Degų namuose, pasakojimas. Keletą valandų truko Vudkoko ir pono Dego derybos su anapusinio pasaulio atstovu. Paaiškėjo, kad padegimai ir daiktų stumdymas nematomai būtybei – tai tik žaidimas. Dvasia prisipažino, kad tai ji kelia sumaištį, ir netgi už tai atsiprašė. Nematomas balsas vyrams pažadėjo, kad artimiausią savaitgalį paliks namus.
Sekmadienį atėjo laikas giedoti tradicines giesmes. Visi dainuojantys išgirdo, kad kartu su jais dainuoja kažkas svetimas. Nematomos būtybės skleidžiamas balsas buvo „puikus ir švarus, tarsi fleitos skleidžiamas garsas“. O pirmadienį Degų vaikai vienas po kito pradėjo pasakoti apie kažkokį puikiai apsirengusį malonaus veido poną, kuris juos visus apkabino, atsisveikino ir išskrido.