Toronto (Kanada) psichikos tyrinėjimo draugija atliko labai neįprastą eksperimentą, kurio metu buvo bandoma sužinoti, ar galima sukurti dirbtinį vaiduoklį. Eksperimente dalyvavo grupė žmonių, kurie turėjo sugalvoti žmogų iš praeities. Po to reikėjo nustatyti ar eksperimento dalyviai sugebės su juo užmegzti kontaktą, gauti iš jo žinių ar stebėti kitus psichinius fenomenus. Eksperimentas buvo kruopščiai aprašomas, visa eiga užfiksuota vaizdo kamera. Rezultatas buvo tikrai netikėtas!
Šešių žmonių grupė, kuri buvo pavadinta Oveno grupe – pagal psichikos tyrinėjimo draugijos vadovo daktaro H.Oveno pavardę – atliko kruopštų medicininį ir psichologinį patikrinimą. Visi eksperimento dalyviai buvo sveiki, nė vienas neturėjo jokių psichikos nukrypimų. Šioje grupėje buvo daktaro Oveno žmona, užimanti vadovaujančias pareigas draugijoje. Visi eksperimento dalyviai pasižymėjo labai aukštu intelekto koeficientu. Grupėje buvo įvairių profesijų atstovai – pramoninis dizaineris, buhalteris, namų šeimininkė, apskaitininkas ir sociologiją studijuojantis studentas. Kaip stebėtojas eksperimente dalyvavo daktaras Džoelis Vitonas.
Pirmajame grupės darbo etape reikėjo sukurti išgalvotą personažą. Eksperimento dalyviai bendrai sukūrė trumpą žmogaus, kurį pavadino Pilypu Eilesfordu, biografiją. Štai ji: „Pilypas – XVII amžiuje gyvenęs anglų aristokratas. Jis buvo katalikas, monarchijos šalininkas, buvo susituokęs su Dorotėja, vieno iš savo kaimynų dukra. Kartą Pilypas dalyvavo čigonų taboro vaidinime miestelyje ir įsimylėjo jauną čigonę Margo. Savo mylimąją paslapčia apgyvendino netoliese Didingtono Menoro – savo šeimos dvaro – prižiūrėtojo namelyje už arklidžių. Tačiau paslaptis paaiškėjo, įsiutusi Pilypo žmona apkaltino Margo raganavimu. Pilypo reputacija buvo nepataisomai sugadinta, o didžioji turtų dalis buvo prarasta, nes nelaimingasis įsimylėjėlis pinigų pagalba tikėjosi išgelbėti Margo teisme nuo kaltinimo raganavimu. Tačiau jauna čigonė buvo pripažinta ragana ir sudeginta ant laužo. Pilypas labai pergyveno ir ištisas dienas vaikščiojo savo giminės pilies bokšto dantytomis sienomis. Taip tęsėsi kurį laiką, kol vieną rytą Pilypas buvo aptiktas mirštantis prie sienos papėdės, nukritęs iš didelio aukščio“.
Dvasia, ateik! Ir ji atėjo
Oveno grupė netgi nupiešė Pilypo portretą. Kai buvo aptartos biografijos detalės ir hipotetinio aristokrato išorė, kurią eksperimento dalyviai gerai įsiminė, prasidėjo antrasis etapas – kontaktas su fiktyviu vaiduokliu.
2007-ųjų m. rugsėjo mėnesį grupė pradėjo savo „pasisėdėjimus“, kaip jie patys tai vadino. Jie aptarinėjo Pilypą, jo gyvenimą, galvojo apie jį. Eksperimento dalyviai stengėsi vizualizuoti savo „kolektyvinę haliucinaciją“ – taip juokais vadino Pilypą, stengdamiesi kuo tiksliau jį įsivaizduoti. Tokie posėdžiai vyko visus metus, tačiau jokių rezultatų nebuvo.
Grupės nariai pagalvojo, kad jiems gali pasisekti pasiekti daugiau, jei jie sukurs spiritizmo seanso atmosferą. Jie pritemdė šviesas, aplinkui pakabino paveiksliukus su senovinių pilių vaizdais, kurie priminė Pilypo „giminės pilį“, ir tos epochos daiktų. Patys nariai susėdo aplink stalą, buvo ištarti tradiciniai tokiu atveju užkeikimai… Visa tai suveikė! Vieno tokio vakarinio seanso metu eksperimento dalyviai gavo pirmąją Pilypo žinią – pasigirdo aiškus beldimas į stalą. Greitai Pilypas ėmė atsakinėti į grupės narių klausimus – vienas bilstelėjimas reiškė „taip“, du – „ne“. Į klausimą, koks atvykusios dvasios vardas, buvo gautas atsakymas – Pilypas. Grupei pavyko išsiaiškinti jo gyvenimo smulkmenas. Atrodė, kad pasireiškė netgi kai kurios asmeninės charakterio savybės, išryškėjo simpatijos ir antipatijos, dvasia apie daugelį dalykų turėjo savo nuomonę. Pilypo dvasia netgi galėjo judinti stalą!
Televizijos neapgausi!
Tai, kad Pilypas buvo vis tik fikcija, kolektyvinės kūrybos rezultatas, rodė tam tikras jo „ribotumas“. Nežiūrint į tai, kad dvasia tiksliai atsakinėjo apie Pilypo gyvenamojo laikotarpio įvykius ir žmones, tačiau Oveno grupės nariai nesužinojo jokios naujos informacijos. Galima teigti, kad Pilypo atsakymai, tikriausiai, ateidavo iš eksperimento dalyvių pasąmonės. Nors keletas grupės narių teigė, kad girdėjo šnabždesius, kai buvo atsakinėjama į klausimus, tačiau į magnetofono juostą nepavyko įrašyti jokių pašalinių garsų.
Po kiekvieno tokio seanso dirbtinės dvasios galia vis augo. Grupės narių prašymu Pilypas užgesindavo šviesą ir vėl ją įjungdavo. Eksperimento dalyviai pastebėjo, kad stalas, kuris visada būdavo įvykių epicentre, tarsi įsigerdavo kažkokios keistos energijos ir atgydavo, kai grupės nariai imdavo bendrauti su Pilypu. Keletą kartų virš stalo centro buvo pasirodęs rūkas. Kartais stalas tiesiog mesdavosi prie tų grupės narių, kurie dėl vienos ar kitos priežasties pavėluodavo į seansą, ir netgi stengdavosi juos „užblokuoti“ kambario kampe.
Eksperimento kulminacija tapo parodomasis seansas, kurį per televiziją stebėjo 50 pašalinių žmonių, visiškai nesusijusių su eksperimentu. Pilypas visiškai pateisino į jį dedamas viltis. Seanso liudininkai pamatė ne tik įjungiamą ir išjungiamą šviesą, stalo judėjimą, bet ir jo… levitaciją. Tai matė ne tik seanso žiūrovai, bet ir buvo užfiksuota televizijos kamerų objektyvais.
Pilypo pasekėjai
Atliktas eksperimentas su netikru vaiduokliu Oveno grupei ne tik davė kur kas daugiau, nei buvo tikėtasi, tačiau, deja, nepavyko pasiekti Pilypo atvaizdo materializacijos. Buvo nuspręsta atlikti kitą eksperimentą, kuriame dalyvavo kiti dalyviai ir nauji pramanyti personažai. Po penkerių savaičių kitai grupei pavyko užmegzti ryšį su kažkada seniau gyvenusia šnipe Lilit. Analogiški veiksmai „atgaivino“ viduramžių alchemiko Sebastiano ir netgi gyventojo iš ateities Akselio dvasias. Visi jie buvo visiškai prasimanyti personažai, tačiau palaikė kontaktus su juos išsigalvojusiais eksperimento dalyviais ir stumdė daiktus.
Neseniai grupė entuziastų iš Australijos nusprendė pakartoti kanadiečių bandymus. Šeši eksperimento dalyviai sugalvojo neegzistavusį personažą – 14-metę australų mergaitę Skipę Kartman. Grupės nariai pasakojo, kad Skipė su jais bendravo, judindama stalą ir skleisdama įvairius garsus.
Kokias galima padaryti išvadas po šių eksperimentų? Priešingai tiems, kurie įsitikinę, kad vaiduokliai – tai tik mūsų vaizduotės įsikūnijimas ar nesąmoninga reakcija į kokį nors išorinį, visiškai įprastą dirgiklį, yra ir kitoks požiūris. Kai kurie parapsichologai teigia, kad Pilypas, nors ir buvo išgalvotas, tačiau Oveno grupė turėjo kontaktų su paslaptingu dvasių pasauliu – kokia nors „mėgstanti pajuokauti“ dvasia pasinaudojo spiritizmo seansais tam, kad užmegztų kontaktą su žmonėmis, nors ir svetimu vardu.
Kad ir kaip ten buvo, eksperimentai parodė, kad paranormalūs fenomenai yra visai realūs. Deja, kaip ir dauguma tokių eksperimentų, po savęs paliko dar daugiau klausimų, nei gavo atsakymų.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai
taigi cia belekokia kita dvasia galejo ateiti ir apsimesti tuo Pilypu, nes aplamai labai sunku issikviesti dvasia, kuria nori, dazniausiai ateina kita ir meluoja. Minus 5 balai tokiai nesamonei 🙂
Visų kviečiamų davsių vardu visada kalba šėtonas.
Viskas čia normaliai. Įdomus eksperimentas.