1963 metais buvo paleistas pirmasis projekto „Gemini“ kosminis laivas, kurį pilotavo Čarlzas Ginsonas (Apie tai jau rašėme straipsnyje „Paslaptingi nutikimai kosmose„). Startas pavyko sėkmingai, po numatyto laiko laivas pakilo į reikiamą orbitą, tačiau po ketvirčio valandos ryšys su laivu dingu, ir atrodė, visiems laikams, nes laivas išnyko ir iš radarų ekranų. Informacija apie pradingus į kosminį laivą buvo paskelbta slapta…
Tačiau 1991 metų kovo pabaigoje, praėjus beveik 30 metų nuo tos dienos, kai nežinomos jėgos pradangino astronautą, jis vėl staiga pasirodė. Tiksliau, pradžioje iš dingusio „Gemini“ laivo buvo pasiųsta radiograma, o vėliau patį aparatą iš vandenyno iškėlė amerikiečių gelbėtojai.
Buvo visiškai nesuprantama, kaip astronautas galėjo išgyventi visus tuos metus. Juk laive maisto atsargų buvo daugiausia pusei metų, o vandens dar mažiau. Beje, oficialios versijos apie šį atsitikimą nėra pateikta, tiksliau tai yra paslaptis, saugoma už septynių užraktų. O pats astronauto vardas ir jo laivo skridimo data išnyko iš oficialių sąrašų, tarsi jo niekada ir nebuvo…
Žinoma tiek, kad sugrįžęs C.Ginsonas buvo laikomas griežčiausio karantino sąlygomis. Taip pat detaliai ištirtas ir laivas „Gemini“. Buvo organizuota komisija, kurioje dirbo įvairaus profilio specialistai – psichologai, parapsichologai, fizikai, inžinieriai, gydytojai ir kt. Ši komisija turėjo pabandyti paaiškinti tokį neįprastą įvykį…
Išgirdęs tiesioginį klausimą, kur buvo visus tuos metus ir su kuo turėjo kontaktų, Ginsonas pastebimai pradėjo nervintis ir isterišku drebančiu balsu sušuko: „Niekada daugiau neužduokite šio klausimo!.. Jūs turite suprasti, kad tai yra mūsų priešai!..“
Tai kur pabuvojo amerikiečių astronautas? Priešingai, nei skelbiama masinės informacijos priemonėse, tai toli gražu ne rojus. Rojaus juk nesibaiminama, ten nėra priešų. Reikia manyti, kad tai kitoks matavimas su kitokia laiko eiga, tačiau visa tai taip mūsų supratimui, kad apie visa tai galima kalbėti kaip apie skaistyklą…
Apie tai kalbama Tibeto Mirusiųjų knygoje, kuri yra tarsi nurodymų kodeksas, žmogui pereinant iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų. Budizmo išpažintojai šią knygą skaito prie numirėlio. Manoma, kad mirusysis praeina keletą stadijų, priklausančių nuo savo karmos kokybės – žemiškojo egzistavimo metu atliktų gerų ir blogų darbų suma duoda skirtingus rezultatus. Mirusysis gali patekti į transcendentinę nirvanos būseną, kuri panaši į krikščionių rojų, įsikūnyti į naujai gimusį žmogų ar patekti į naraką (kažkas panašaus į pragarą), kur kančiomis turės ištaisyti blogą karmą, kad vėliau galėtų gimti naujame įsikūnijime.
Pagal budizmą, miręs žmogus dar iki to laiko, kol pasiekia pragaro dugną, vienoje iš apsivalymo stadijų susitinka su taip vadinamais „keršto dievais“, kurie yra jo žemiškojo egzistavimo iliuzija ir atspindi jo įvairius darbus ir mintis, kurios jį visaip kankina…
Panašius įspūdžius pergyvena žmonės, kuriems reanimacijos metodų pažangos dėka pavyko grįžti iš anapus. Perėjimo iš fizinio pasaulio į anapusinį pasaulį metu žmogus sutinka ne tik geras ir šviesias būtybes, tačiau ir bekūnes būtybes su mizantropiniu ar sadistišku charakteriu.
Apie tai rašė žinomas amerikiečių kardiologas, medicinos mokslų daktaras Moricas Rolingsas, kuris ne kartą girdėjo apie matytą pragarą iš sugrąžintų į gyvenimą pacientų. Pagal mokslininką, mirusysis į kaitą pasaulį pasiima su savimi visas klaidas ir nuodėmes, kurios paskui prieš jį atgyja šlykščių pragaro būtybių pavidalu.
pragaras edzistuoja, bet ne danguje, o po zeme.Man teko matyti, Dievo isakimu man buvo paruodyta, jo tarnu ar kas jis ten buvo nezinau, bet tai buvo vyras. liepe paruodyti , kad egzistuoja ir pragaras, rojus ir skaistykla. visa tai as maciau. po to Dievas, liepe man tai pasakyti zmonem ,kad norint isvengti nelaimiu turime daugiau melstis ir juo tiketi
turi gera vaizduote 😉
O kodel nieks ne paklausia jo kas jis mate pragare ar rojuje,geriau jo paklaustumet ir jam geriau butu papasakoti,kad taip zmones zinotu kas ju laukia….
A kas busi gal apastalas 😀