Ekstrasensorinis suvokimas (ESS) ir psichokinezė (PK) — dvi jėgos, kurios valdo visas save kontroliuoti gebančio žmogaus paslaptis. ESS yra gebėjimas jausti ar suprasti tokius dalykus, kurie nepriklauso penkiems įprastiniams pojūčiams, o psichokinezė yra prigimtinis gebėjimas daryti fizinį poveikį objektams prie jų neprisiliečiant. Abu šie gebėjimai vadinami psichinėmis galiomis arba psi faktoriumi. Dauguma tyrinėtojų įsitikinę, kad šios galios slypi kiekviename mūsų. Yra ir tokių mokslininkų, kurie nelaiko to niekuo daugiau kaip niekada nepatvirtintais ar laboratorinėmis sąlygomis nepatikrintais niekais, klastotėmis arba magų triukais.
Ekstrasensorinio suvokimo reiškinys žinomas jau ne vieną šimtmetį. Jis paprastai apgaubiamas telepatijos ir aiškiaregystės širma, tačiau jo egzistavimas vis dėlto nėra iš piršto laužtas. Antai instinktų ir pojūčių, kurių neįmanoma paaiškinti penkiais visiems žinomais receptoriais, turi ir gyvūnai. Pavyzdžiui, dresuoti šunys gali nujausti artėjantį epilepsijos priepuolį ir įspėti nelaimingąjį, kad šis spėtų išgerti vaistų ir imtųsi atsargumo priemonių. Tie, kurie mano, kad ekstrasensorinis suvokimas būdingas ir žmogui, teigia, kad be įprastinių instinktų mes turime ir šį, tačiau dėl šiuolaikinio patogaus gyvenimo šis suvokimas yra sumenkęs ir nenaudojamas.
Pirmuosius eksperimentus, kurių tikslas — moksliškai ištirti ekstrasensorinio suvokimo reiškinį, atliko Džozefas Banksas Rainas XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Dž. Rainas buvo Darhamo Djuko universiteto, JAV, mokslininkas. Jis sukūrė vadinamąją archetipinę ESS bandymų sistemą, kurios pagrindas — kortų spėjimas. Savo eksperimento dalyvių jis prašydavo atspėti, kurią iš penkių galimų kortų — su kvadratu, žvaigžde, apskritimu, kryžiumi, ar trimis banguotomis linijomis — jis laiko rankoje. Iš viso malkoje būdavo 25 kortos. Eksperimento dalyvio sėkmė, palyginti su statistine tikimybe, leido spręsti, ar šis turi kokį nors nežinomą pojūtį ar ne.
Rainas padarė išvadą, kad ekstrasensorinis suvokimas esąs neišgalvotas, tikras reiškinys, kuris priklauso nuo paties eksperimento dalyvio. Jis pastebėjo, kad geresnius rezultatus parodo atsipalaidavę ir patogiai įsitaisę žmonės. Tie eksperimento dalyviai, kurie būdavo pavargę, išsigandę ar neigiamai nusiteikę ekstrasensorinio suvokimo galimybės atžvilgiu, parodydavo blogesnius negu paprasta statistinė tikimybė rezultatus.
Didelės įtakos ekstrasensoriniam suvokimui turi individo charakteris ir jo aplinka. Manoma, kad stresinės aplinkybės ypač skatina instinktyvių pojūčių paaštrėjimą. Sakoma, kad aiškiaregiams būdinga natūrali darna su savo vidinėmis galiomis ir kad jie suvokia nepaaiškinamus pojūčius taip pat paprastai, kaip normalūs žmonės — penkis įprastinius.
Tokie aiškiaregiai susilaukia aršiausio skeptiškai nusiteikusių mokslininkų priešiškumo. Dauguma psi egzistavimą neigiančių tyrinėtojų nurodo daugybę istorijoje buvusių atvejų, kai paaiškėdavo, kad vadinamieji aiškiaregiai tėra viso labo šarlatanai, apgavikai ar iliuzionistai. Taip pat jie reiškia abejones dėl kiekvieno viešo eksperimento, kuriuo siekiama patvirtinti ekstrasensorinio suvokimo egzistavimą. Savo abejones jie grindžia tuo, kad sėkmingų eksperimentų paprastai nepavyksta pakartoti.
Yra mokslininkų, labai norinčių įrodyti, kad nėra tokios jėgos ar pojūčio, kurie būtų priimami ir valdomi protu. Jeigu egzistuoja toks dalykas kaip smegenų bangos, tai kodėl gi niekas nesukonstruoja aparato, galinčio jas priimti? Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ekstrasensorinio suvokimo bandymus galima sėkmingai patvirtinti paprasta sėkme žaidžiant, o psichokinetiniai eksperimentai nuo atsitiktinumų praktiškai nepriklauso. Psichokinezės eksperimente dalyvaujantis žmogus arba priverčia daiktus judėti, arba ne; ir kiekvienas pasiektas teigiamas rezultatas vertintinas kaip sensacija.
Neverta nė įrodinėti, kad visuotinio pripažinimo psichokinetinė energija nesusilaukia todėl, kad iš tikrųjų nė vienas eksperimentas nebuvo absoliučiai sėkmingas. Tie įrodymai, kuriais bandoma patvirtinti jos egzistavimą, paprastai sukelia šypseną. Vis dėlto vadinamasis poltergeistų fenomenas gana gerai dokumentuotas, nemažai atvejų patvirtinta laboratoriniais bandymais. Manoma, kad jis susijęs su psichokinetiniu poveikiu.
Dauguma tradicinių pažiūrų biologų ir fizikų linkę neigti bet kokių mokslu nepaaiškinamų arba abejotinais įrodymais patvirtinamų jėgų buvimą. Vis dėlto visuomenėje yra įvairių požiūrių į psi faktoriaus egzistavimo tikimybę. Pastarojo meto apklausos rodo, kad du trečdaliai suaugusių Amerikos gyventojų tvirtina tiesiogiai susidūrę su ekstrasensorinio suvokimo pasireiškimu. Dauguma atvejų šis klausimas prilygsta klausimui apie Dievą ar žmogaus sielą. Ar iš tikrųjų egzistuoja jėgos, kurias galime jausti ir kontroliuoti, tačiau kurių mūsų protas kol kas negali suvokti?
Mokslininkas Rupertas Šeldrakas jau įrodė, kad protas egzistuoja ir už kaukolės ribų. Tradicinis mokslas negali paaiškinti kaip pašto balandžiai sugeba rasti šeimininką, bet kokiomis aplinkybėmis, kur yra atmintis, kaip šuo ar katė nujaučia šeimininko atėjimą, kaip kaip vyksta augimas ir audinių regeneracija. Jo morfogeninio lauko teorija tai paprastai paaiškina. Vis tik į tokius dalykus neigiamai žiūrima dėl mokslo mechanistinio ir racionalistinio požiūrio.