Mūsų eros 550 metais Lydijos karalius Krezas, susirūpinęs dėl persų kariuomenės antpuolių, pasiuntė raštininkus pas įvairius graikų pasaulio orakulus, kad išsiaiškintų, kuris iš jų galėtų teisingiausiai išpranašauti jo karalystės ateitį. Raštininkai kelionei turėjo šimtą dienų. Šimtąją kelionės dieną raštininkai turėjo paklausti orakulų, ką karalius veikia savo rūmuose.
Kai raštininkai grįžo su atsakymais, Krezas paskelbė, kad teisingiausias yra Delfų orakulo atsakymas, kur jo tarnai buvo užrašę tokias eilutes: Esu aš tas, kuris skaičiuoja smėlio kruopeles ir vandens lašus vandenynuose, Turiu ausis kad girdėčiau tylą, ir klausausi nebylių. Oi! Jaučiu aš vėžlio, kuris verda ant ugnies kartu su ėriuko mėsa, skausmą. Bronzinis yra tas katilas ir brozinis yra jo dangtis.
Šimtąją raštininkų kelionės dieną karalius Krezas iš tikrųjų buvo nusiteikęs virti vėžlį ir ėrieną bronziniame katile. Delfų orakulas atspėjo, nors jo kalba ir buvo mįslinga. Karalius klausė orakulo, koks likimas lauktų šalies, jei įsiveržtų Persija. Orakulas atsakė, kad, jei jo kariuomenė persikeltų per upę, didžioji karalystė virstų griuvėsiais. Krezas įsakė savo kariuomenei persikelti per upę, kuria ėjo siena su Persija. Bet vykstant karui, virto griuvėsiais ne Persija, o jo paties, tai yra Lydijos, karalystė.
Matymas per atstumą (MPA)
Lydijos karaliaus raštininkų kelionė buvo pirmasis užrašytas reiškinio, žinomo kaip matymas per atstumą, arba MPA, paliudijimas. Toks reiškinys yra labiausiai išstudijuotas aiškiaregystės pasireiškimas. Anot tyrinėtojo Raselo Targo (Targ), matymas per atstumą yra daugeliui asmenų įprastas sugebėjimas, kuris leidžia tam tikriems ypač jautriems asmenims apibūdinti tolimas vietas ir įvykius dėka suvokimo, kuris nėra susijęs su pojūčiais.
Sukoncentravę dėmesį į tam tikrą vietą, tų matymų receptoriai gali apibūdinti ją labai smulkiai, nors ta vieta jiems ir būtų nepažįstama. Kai kurių eksperimentų metu vietos vaizdus pasiunčia kitas asmuo, kuris juos perduoda telepatijos būdu. Daugelis iš tų epizodų būdavo vykdomi pagrindiniams jų veikėjams nežinant, todėl yra mažai tikėtina, kad tokiu atveju tyrinėtojas būtų susidūręs su atsitiktiniais MPA reiškiniais. Eksperimento rezultatai turi būti vertinami apdairiai, kad nebūtų padaryta tokių interpretacijos klaidų, kokias padarė karalius Krezas.
Kartais MPA receptoriai gali sekti asmens žingsnius tolimoje vietoje tik žinodami jo vardą arba palietę kokį nors jo asmeninį priklausinį. Parapsichologas Viljamas Rolas (Roll) tuos sugebėjimus priskyrė egzistavimui to, ką pats pavadino „psi laukais“. Anot Rolo, žodžiai, daiktai ir vietovės turi ypatingus psi laukus, kuriuose lieka užregistruoti visi fiziniai ir psichiniai reiškiniai, su kuriais jie turėjo kontaktą. Aiškiaregiai sugeba tuos pėdsakus skirti ir, remdamiesi protu, nukeliauti iki jų šaltinio, lygiai kaip šuo pėdsekys gali susekti asmenį pauostęs kokį nors jo daiktą ar drabužį. Psi laukų egzistavimas taip pat paaiškintų stebuklingus poveikius, priskiriamus tam tikriems užkeikimams ir maldoms, kurie yra sudaryti iš žodžių su ypač intensyviais psi laukais.
Savo knygoje „Įžvalgumas“ (Pénétration) aiškiaregys Ingas Svenas (Swann) tvirtina, kad matymo per atstumą reiškiniai susidaro žmogaus kūne esančiuose jautriuose suvokimo organuose. Jo teigimu, rankų delnuose turime gudrius elektromagnetinius detektorius, o nosimi per didelį atstumą galime pagauti paprastai nepajaučiamus kvapus ir iš jų sužinoti apie kitų asmenų emocines būsenas. Remdamiesi tais suvokimais, ką retai darome sąmoningai, galime nustatyti ir mintimis sekti kitą asmenį už tūkstančių kilometrų panašiai kaip kankorėžinė liauka seka saulę, nors ir būtų naktis. Kad realizuotų tuos sekimus, Svenas sukūrė vadinamąją „skenavimo“ techniką, kurios esmę sudaro tai, jog panaudojamos kokio nors asmens geografinės koordinatės tam tikslui, kad stimuliuotų receptoriaus, kuris ketina jį vizualizuoti, suvokimą.
Šamanai naudoja MPA
Amazonės selvų šamanai matymą per atstumą naudoja daug šimtmečių. Daugelis jų teigia, kad transų, kurie juos ištinka per ceremonijas, metu, jie nukeliauja į tolimus kraštus. Kai kurie antropologai mano, kad tos kelionės yra haliucinogeninio gėrimo ajahvaskos, pagaminto iš tam tikro selvose augančio augalo žievės, vartojimo padarinys. Be abejonės, liudijimai apie tas keliones nenustoja intriguoti. 1993 metais vienas šamanas nuo Putumajo upės krantų buvo pakviestas į Kolumbijos sostinėje Bogotoje vykusį antropologų suvažiavimą. Atvykęs į miestą, šamanas iš karto susiorientavo ir pats susirado viešbutį, kuriame turėjo apsigyventi. Paklaustas, ar Bogota jam pažįstama, jis atsakė, kad ją yra matęs vienos savo kelionės metu.
Strateginės studijos
Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė finansavo keletą studijų, kad įvertintų matymo per atstumą, kaip šnipinėjimo įrankio, potencialą. Tos studijos, skatinamos kitų šalių, per trumpą laiką įkvėpė įvairius MPA eksperimentus. Tarp labiausiai pagarsėjusių eksperimentų yra 1972 ir 1975 metais Standfordo tyrimų institute fizikų Raselo Targo (Targ) ir Haroldo Pathofo (Puthoff) atlikti tyrinėjimai. Eksperimentus sudarė pasiųsti dviejų – keturių asmenų grupę į atsitiktinai parinktą vietą iš šimto vietovių sąrašo, o MPA receptorius turėjo pamatyti išrinktą objektą.
Emiteriai tame objekte būdavo nuo penkiolikos minučių iki pusės valandos ir jį smulkiai išstudijuodavo, o receptorius turėdavo apibūdinti savo matymus panaudodamas aprašymus ir piešinius. Vėliau nešališkas teisėjas aplankydavo visas sąraše minimas vietoves ir stengėsi susieti jas su receptoriaus aprašymais skirdamas joms taškus didėjančia tavarka: vienas taškas iš vieno reiškė, kad vieta yra objektas, vienas taškas iš dviejų reiškė, kad yra tikimybė, jog objektas už jos ribų, ir taip toliau. Serijoje iš devynių bandymų, atliktų su receptore Helena Hamid (Hammid), teisėjas skyrė vieną iš vieno penkioms vietoms, vieną iš dviejų kitoms keturioms vietoms. Statistinė tikimybė, kad tie atspėjimai būtų buvę atsitiktiniai, yra viena iš penkių šimtų tūkstančių.
Targo ir Pathofo rezultatus ginčijo kiti tyrinėtojai, kurie pažymėjo, kad bandymų teisėjai nesąmoningai turėjo polinkį ieškoti panašumų tarp lankomų vietų ir receptorių aprašymų. Į vietovių sąrašą iš tikrųjų įtraukiami apibūdinimai, kuriuos galima identifikuoti su receptoriaus vietovėmis be būtinybės aplankyti jį „objektyviai“. Per vėlesnius MPA tyrinėjimus atgaminti Jungtinių Valstijų fizikų tyrinėjimo rezultatų nepavyko. Vis dėlto ir toliau atsitiktinai būdavo pasiekiama stebinančių rezultatų.
1996 metų rugsėjį britas Klaivas Seimūras (Seymour) organizavo didelį MPA eksperimentą ir pakvietė visus suinteresuotuosius tiksliai nustatytą valandą sukoncentruoti savo dėmesį į atsitiktinai parinktą „objektą“, į kurį tuo metu ten atvyks emiteris. Dalyviai pasiuntė paštu daugiau kaip šimtą atsakymų, aprašydami tai, ką jie matė, ir daugelis tų atsakymų turėjo atpažįstamų vietovės elementų. Vienam Anomalių reiškinių studijų asociacijos nariui Rojui Meidmentui (Maidment) pasisekė pamatyti upę ir tiltą su tam tikru skaičiumi žibintų priešais kitą objektą, kurio negalėjo identfikuoti. Jo aprašymas tiksliai atitiko objektą, išskyrus grupę parabolinių antenų.
MPA eksperimentai dažnai būna paveikti interpretacijos klaidų. Tos klaidos yra atsiradusios iš funkcionavimo pačių smegenų, kurios stengiasi sistemingai „sutvarkyti“ vaizdus pagal žinomus parametrus. Pavyzdžiui, britas Klaivas Seimūras savo vizijoje viena proga matė ilgą molą, kuris nyko mėlynoje jūroje. Eksperimento „objektas“ buvo telekomunikacijų bokštas žydro dangaus fone. Vaizdas, kurį priėmė Seimūras, buvo teisingas, bet jo smegenys jį pritaikė savo pačių patirčiai, padarydamos jį beveik neatpažįstamą.
