Kai kurie modernūs negyvenami miestai iš tiesų yra funkcionuojančių miestų dalys. Turbūt geriausiai tai iliustruoja vieno negyvenamo Detroito rajono pavyzdys.
„Motor City“ jis pavadintas todėl, kad anksčiau buvo svarbus pasaulio automobilių pramonės centras. Henris Fordas įdiegė konvejerinę automobilių gamybą, dėl kurios šios transporto priemonės 3-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tapo pigesnės. 6-ajame dešimtmetyje Detroite jau gyveno 2 milijonai žmonių; jis tapo trečiuoju pagal dydį JAV miestu.
Detroite netrūko darbo vietų, darbininkai džiaugėsi nemažu uždarbiu, o miesto padangėje ėmė kilti prabangūs dangoraižiai. Teatrai ir biurų pastatai atrodė kaip tikri architektūros šedevrai ir bylojo apie automobilių industrijos sukurtą galią ir turtus.
Tačiau 9-ajame dešimtmetyje amerikiečių autopramonę ištiko krizė. Tai atsispindėjo ir Detroito kasdienybėje, nes automobilių gamyba buvo neatsiejama šio miesto dalis. 1979 m. trys pagrindiniai Detroito automobilių gamintojai („Chrysler“, „Ford“ ir „General Motors“) pagamino 90 proc. visų JAV parduotų transporto priemonių, o 2005 m. – tik 40 proc. Kai automobilių gamintojai susidūrė su konkurencija iš užjūrio kompanijų, šiam klestinčiam (dėl automobilių gamybos, ne aukso kasyklų) miestui prasidėjo sunkūs laikai.
Visgi šios komercinės Detroito dalies nuosmukį lėmė ne tik konkurencija, bet ir priemiesčių augimas. Kai žmonės pradėjo keltis gyventi į užmiestį, kartu su jais „išsikėlė“ ir pinigai. Taip pat nutiko ir su automobilių gamintojais. Išaugus gamybos mąstams prireikė erdvesnių gamyklų. Miesto žemė buvo brangi, dėl to verslininkai naujas dideles gamyklas pradėjo statyti už miesto. Kai kurie Detroito rajonai visiškai ištuštėjo, o kituose šalia veikiančių gamyklų stūksojo tušti apleisti fabrikai. Detroitas vis labiau nyko. Savininkai, supratę, kad nepavyks išnuomoti ar parduoti pastatų, paliko juos likimo valiai.
Kiti pradėjo kurti naujus verslus: pavyzdžiui, kai kurie teatrai tapo kino teatrais. Tačiau galiausiai pastatai liko tušti, nes nebebuvo klientų. Biurai, viešbučiai, bažnyčios, teatrai, namai, fabrikai ir parduotuvės buvo užkalti lentomis ir palikti pūti. Vandalai išdauže langus, dažais nupurškė pastatų sienas, nulupo architektūrinius papuošimus. Į šiuos pastatus saulės šviesa patenka per sutrūkinėjusias sienas. Nenaudojamuose viešbučių kambariuose dulka išvartyti baldai, o tuščiuose biuruose – darbuotojų stalai. Apleista stovi net ir senoji miesto geležinkelio stotis – masyvus 18 aukštų pastatas, kadaise atlikęs svarbų vaidmenį miesto gyvenime.
Šiuos Detroito rajonus bandoma prikelti naujam gyvenimui. Daug apleistų namų jau sulyginti su žeme, o jų vietose kyla nauji pastatai ir automobilių stovėjimo aikštelės. Šiame griuvėsių mieste atsirado neįprasta tradicija: 8-ajame dešimtmetyje vandalai pradėjo Helovino išvakarėse deginti tuščius (o kartais ir gyvenamus) pastatus ir šią naktį pavadino „Velnio naktimi“. Ritualas buvo vykdomas ir paskutiniajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, tačiau apogėjų pasiekė 1984 m., kai spalio 30 d. lapkričio 1 d. naktį buvo sukelta net 800 gaisrų.
