Dar visai neseniai astronomams buvo žinoma tik apie mūsų Saulės sistemoje esančias planetas. o dabar jau žinoma apie 200 už Saulės sistemos ribų esančias planetas. Tai, tikriausiai, nereiškia, kad atrasta tiek pat įvairioms žvaigždėms priklausančiu planetų sistemų. Kaip yra iš tikrųjų dabar sunku pasakyti. Dėl daugybės atrastų ne Saulės sistemos planetų (egzoplanetų), mūsų dėmesys kažkaip nukrypo nuo mūsų kaiminystėje esančių dangaus kūnų. O jie savyje slepia nemažai paslapčių.
Artimiausias mums planetas (Žemės grupės planetas) – Merkurijų, Venerą ir Marsą – galima pavadinti Žemės sesėmis. Po to eina milžiniškos Jupiterio ir Saturno (su daugybe palydovų) planetos, toliau – mažesnės Urano ir Neptūno planetos. Pati tolimiausia nuo mūsų yra Plutono planeta, turintį palydovą Charoną. Tiesa, neseniai Plutonas neteko planetos vardo dėl savo mažo dydžio. Ar už Plutono dar yra planetų?
Kandidatų yra, tačiau jų egzistavimą dar reikia įrodyti. Jeigu į Saulės sistemą pažiūrėti, kaip į vieningą visumą, galima pastebėti įdomių dėsningumų. Vieną iš jų dar XVIII amžiuje aptiko J.Ticijus ir J.Bodė. Jo esmė yra ta, kad planetų atstumai nuo Saulės, išmatuoti atkarpomis, lygiomis Žemės atstumui nuo Saulės (astronominis vienetas), sudaro geometrinę progresiją.
Jeigu Merkurijui, Venerai, Marsui, hipotetiniam Fajetonui (kuris, gal būt, skrieja asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio), Jupiteriui, Saturnui, Uranui, Neptūnui ir Plutonui suteikti skaičius -1,0,1,2,3,4,5,6,7,8, tai jų atstumą nuo Saulės, matuojant astronominiais vienetais, galima išreikšti formule, kuri pavadinta Ticijaus-Bodės taisykle: a = 0,3-2n + 0,4, kur n – suteiktas planetai eilės numeris! Pagal šią formulę paskaičiuoti planetų atstumai nuo Saulės gana tiksliai sutampa su tikraisiais atstumais, kurie pateikiami tarp skliaustelių: Merkurijus – 20,5(0,4), Venera – 20,7(0,7), Žemė – 21,0(1,0),Marsas – 21,6(1,5), Fajetonas -2,8(2,8), Jupiteris – 25,2(5,2), Saturnas – 10,0(9,5), Uranas – 219,6(19,2), Neptūnas – 238,8(30,1), Plutonas -277,2(39,5).
Kaip matyti, tik Neptūnas ir Plutonas iškrenta iš bendros taisyklės
Merkurijus
Arčiausiai Saulės esanti planeta yra Merkurijus. Tiesa, kažkada buvo manoma, kad ši nedidelė planeta skrieja dar arčiau Saulės. Tačiau šis teiginys nepasitvirtino. Merkurijus – greičiausiai skriejanti Saulės sistemos planeta. Ji aplink mūsų žvaigždę apskrieja per 88 Žemės paras 54 km/s greičiu! Palyginimui galima pasakyti, kad Žemė skrieja 30 km/s greičiu.
Iki 1965-ųjų metų buvo manoma, kad Merkurijus visą laiką į Saulę atsisukęs ta pačia puse. Tačiau atlikti radiolokaciniai tyrimai parodė, kad taip nėra – planeta į Saulę atsisuka tai viena, tai kita puse. O štai priartėjęs prie Žemės Merkurijus visada mums būna atsukęs tą patį šoną.
Rytinė žvaigždė Venera
Mūsų artimiausią kaimynę Venerą galima pavadinti tikra Žemės dvyne. Kaip ir Merkurijus, Venera neturi palydovo. Savo dydžiu ir medžiagos tankiu Venera panaši į Žemę. Jos tanki atmosfera sukėlė daug nepatogumų astronomams, nes visiškai uždengia planetos paviršių. Labai daug svarbių duomenų apie šią planetą pavyko gauti iš 16-os tarpplanetinių stočių „Venera“, kurias savo laiku pasiuntė tyrinėti šią planetą Sovietų Sąjunga.
Paviršiuje temperatūra siekia beveik +500°C, slėgimas siekia 100 atmosferų (kaip Žemės vandenyne kilometro gylyje). Aplink savo ašį Venera apsisuka per 243 Žemės paras. Įdomu tai, kad Venera sukasi priešinga kryptimi, nei visos kitos Saulės sistemos planetos. Planeta turi savo paslaptį: Veneros debesys skrieja iki 130 km/h greičiu ir aplink planetą apskrieja per 4 Žemės paras! Kokios jėgos priverčia debesis judėti tokiu dideliu greičiu – mokslininkai negali atsakyti.
Raudonoji planeta
Garsieji Marso kanalai iki šiol neduoda ramybės smalsiems žmonėms kas tai iš tikrųjų buvo?
Po to, kai italų astronomas Džovanis Virdžinijus Skiaparelis pastebėjo keistus darinius Marse, kuriuos pavadino kanalais, šio atradimo įkvėptas Herbertas Velsas parašė savo garsųjį romaną „Pasaulių karas“. Tačiau įdomu tai, kad Marso paviršiuje buvo matomi ne tik kanalai, bet ir geometrinės figūros.
Pasiremsime autoritetingu JAV leidžiamu žurnalu „Scientific and American“. 1926-ųjų metų sausio mėnesio numeryje buvo išspausdintas tuo metu gerai žinomo astronomo Viljamo Henrio Pikeringo laiškas. Jame buvo rašoma: „Kai Marsas būna arčiausiai Žemės, jo paviršiuje nuolat atsiranda geometrinės figūros! Kaip pranešė Skiaparelis, jis 1879-ais metais matė kryžių. Vėlesniais metais šis kryžiaus nebebuvo matomas.
Kai Marsas priartėjo 1892-ais metais Arekipo rajone buvo matomas taisyklingas penkiakampis, kurio kraštinė buvo apie 2 tūkstančiai kilometrų. Esant artimiausiam Žemei taške 1924-ais metais planetos paviršiuje atsirado visiškai taisyklinga penkiakampė žvaigždė! Daktaras Trumpleris iš Liko observatorijos netgi nupiešė šią figūrą ir parodė kanalus, iš kurių ji buvo „sukonstruota“… Norisi palinkėti, kad marsiečiai šias figūras kurtų dažniau, nei kartą per 15 metų“.
Žybsniai
1901-ųjų metų gruodžio mėnesį žurnale „Amerikos filosofinės bendrijos darbai“ buvo išspausdintas gana keistas savo laiku žinomo amerikiečių astronomo Persivalio Lovelo pranešimas. Mokslininko teigimu, 1894-ais metais, kai Marsas buvo priartėjęs prie Žemės, per devynis mėnesius planetoje buvo užfiksuoti apie 400 nežinomos kilmės žybsnių! Kadangi nuo to laiko buvo gauti įtikinami įrodymai, kad šie šviečiantys taškai juda, lieka įtarti, kad kažkas skraido Marso atmosferoje ir atspindi šviesą.
Mūsų laikais apie žybsnius Marse pranešė tik japonų astronomai. Kaip teigė astronomas Cuneo Saeki, jis 1951 m. gruodžio 8 d. jis Marso paviršiuje prie Titono ežero pastebėjo ryškiai šviečiantį tašką, kuris žybsėjo apie 5 minutes. 1954-ais metais japonai Marse pastebėjo du tokius žybsnius, o 1958-ais metas – keturis. Manantys, kad Marse yra gyvų būtybių, iš šių faktų padarė išvadą, kad šie „signalai“ yra susiję su atominiais sprogimais Žemėje. Jų nuomone, branduolinių bandymų uždraudimas Žemėje ir jų nutraukimas paskatino marsiečius liautis signalizuoti
Asteroidai
Hektoro asteroidas XX amžiaus astronomus nustebino savo cilindro forma. Jo ilgis yra 110 km, o skersmuo – 20 km (paskutiniais duomenimis, asteroidas gali būti tris kartus didesnis). Nesuprantama, kaip asteroidas nesuyra, veikiamas išcentrinės sukimosi jėgos. Rusų astrofizikas L.Ksanfomalitis iškėlė tokią hipotezę: „Gal kartais Hektoro asteroidas yra iš nerūdijančio plieno?“
Didelį siurprizą astronomams pateikė Vestos asteroidas. Pasirodė, kad jis sudarytas iš medžiagų, kurios susidaro labai aukštose temperatūrose ir esant didžiuliam slėgimui. Tokios sąlygos gali atsirasti tik Žemės dydžio planetos gelmėse.
Kažkada Konstantinas Ciolkovskis rašė, kad žmonės mokės valdyti asteroidus, kaip „mes valdome arklius“. Keletas žingsnių šia kryptimi jau atlikta.
Mįslės ir Faktai