1972 m. gruodį į Žemę iš Mėnulio grįžo amerikiečių pilotuojamas kosminis laivas „Apollo-17“. Tai buvo šeštasis ir paskutinis žmonių išsilaipinimas natūralaus Žemės palydovo paviršiuje…
„Apollo-17“ misija turėjo keletą tikslų: Mėnulio geologiniai tyrimai, gravitacijos tyrimas ir matavimas, Mėnulio atmosferos, jo paviršiaus dalelių ir meteoritų tyrimas, grunto paviršiaus savybių nustatymas ir dar įvairūs eksperimentai orbitoje. Įgulą sudarė trys astronautai – J.Sernanas (E.Cernan), H.Šmitas (H.Schmitt) ir R.Evansas (R.Evans). Pastarasis pilotavo kosminį laivą, kol pirmieji du išsilaipindavo į Mėnulį, iš viso tris kartus po daugiau kaip 7 valandas. Jie surinko rekordinius 110 kg Mėnulio uolienų.
Nenorėdami gabenti atgal jau panaudotos technikos, amerikiečiai Mėnulio paviršiuje paliko sudėtingos įrangos kompleksą. Ir dar – plokštelę, kurioje vaizduojami du Žemės pusrutuliai ir matomoji Mėnulio pusė su savo ir tuometinio JAV prezidento R.Niksono (R.Nixon) parašais. Judžinas Sernanas – oficialiai paskutinis žmogus, apsilankęs Mėnulyje. Vos grįžęs į Žemę J.Sernanas pareiškė: „Žmonija turi grįžti į Mėnulį, kur būtina įrengti bazę naujausioms technologijoms tirti. Jos ateityje žmonėms padės užkariauti kosmosą, pavyzdžiui, per 60 dienų pasiekti Marsą.“ Jo siūlymai buvo išgirsti: per vėlesnius 40 metų Amerikos kosmoso agentūros NASA specialistai, ir ne tik jie, rungtyniavo tarpusavyje kurdami įvairiausius „nepaprastus Mėnulio projektus“, kurių, beje, taip ir nepavyko įgyvendinti. Štai kai kurie iš jų.
1. 2006 m. NASA vadovybė pareiškė, kad iki 2024 m. gali būti sukurta bazė keliems astronautams nuolatos gyventi Mėnulyje. Ši bazė turėjo tapti tarsi perkrovimo punktu į Marsą vykstančioms misijoms. Ją statyti turėjo reguliariai besikeičiančios keturių astronautų komandos, trumpam atskrisiančios į Žemės palydovą. Tokia bazė turėjo būti įrengta Mėnulio šiaurės arba pietų ašigalyje, kur daugiau Saulės šviesos, kad astronautai galėtų 100 proc. išnaudoti Mėnulio išteklius. Viena iš numatomų bazės statybos vietų buvo Šakeltono krateris pietų ašigalyje. Įgyvendindama šį projektą NASA tikėjosi tarptautinės paramos. Bet praėjo 8 metai, o kolegos iš kitų šalių vis dar „svarsto“.
2. Apie planus „įsisavinti“ Mėnulį maždaug tuo pačiu metu paskelbė ir verslas. 2008 m. viena Amerikos kompanija visam pasauliui paskelbė, kad yra pasirengusi tarp Mėnulio kraterių įrengti kapines. „Gimę tarp žvaigždžių, į žvaigždes ir grįšime“, – skelbė firma „Celestis“. Klientams, pageidaujantiems ilsėtis ramybėje būtent ten, buvo siūloma už 10 000 dolerių nusiųsti į Mėnulį gramą savo kūno pelenų. Daugių daugiausia – 14 gramų.
Porų laidojimą verslūs ponai įvertino 30 tūkst. dolerių. Beje, kainodara buvo gana lanksti, buvo siūlomos laidotuvės ir už tūkstantį žaliųjų, bet ne pačiame Mėnulyje, o Žemės orbitoje. Pirmasis iš Žemės gyventojų, palaidotas Mėnulyje, ir dar visiškai nemokamai, buvo NASA astronomas Judžinas Šumeikeris (Eugene Schoemaker). Kiek vėliau ten buvo nugabentas ir velionis astronautas Gordonas Kuperis (Gordon Cooper). Be kapsulės su jo palaikais, raketos antrojoje pakopoje buvo gabenami konteineriai su dar 306 mirusiųjų pelenais. Ties tuo viskas kol kas ir sustojo – gal kainos kandžiojasi, gal klimatas Mėnulyje „ne toks“.
3. 2013 m. pavasarį NASA paskelbė apie naują kosminę misiją: naudojant specialų laivą pagauti asteroidą ir paskui jį paleisti į Mėnulio orbitą ištirti. Tai turėtų padėti apsaugoti Žemę nuo asteroidų smūgių. Keblumų iškilo kitur: kaip būtent pagauti asteroidą, kaip jį atpažinti ir paskui išleisti griežtai nustatytoje vietoje. Visi amerikiečių planai kol kas grynai teoriniai. NASA įteikė prašymą dėl pradinio projekto biudžeto, kuris siekia 78 mln. dolerių.
4. Dar vienas NASA projektas – bazės už Mėnulio kūrimas. Yra keletas siūlymų. Pagal vieną iš jų planuojama naudoti modulį, analogišką vienam iš TKS modulių. Sumontuoti naująją kosminę stotį buvo planuojama Žemės ir Mėnulio sistemos vadinamajame Lagranžo taške L2. Stotį ketinama pavadinti EML-2 („Earth-Moon Lagrange 2“). Ji bus už 61 tūkst. kilometrų nuo Mėnulio ir už 446 tūkst. km nuo mūsų planetos. Oficialus pranešimas apie naują Amerikos kosmoso agentūros misiją turėjo būti paskelbtas jau apie 2005 m. Bet taip ir nebuvo paskelbtas.
5. Prieš keletą metų grupė amerikiečių ir europiečių mokslininkų pasiūlė Mėnulio paviršiuje įrengti kosmines elektrines. Jų veikimo principas: jėgainės, esančios Mėnulio paviršiuje, koncentruos Saulės spindulius ir juos kaip mikrobangų pluoštą perduos į imtuvą, esantį Žemėje. Viską apsunkina mikrometeoritų problema. Įrenginius nuo jų dar galima apsaugoti, bet pačių Saulės baterijų paviršių – praktiškai ne. „Bombarduojant“ mikrometeoritams, bus prarandami darbiniai elementai. Kita problema – įranga.
Pirma, elektroniniai komponentai, šviesą paverčiantys mikrobangų spinduliuote ir veikiantys itin aukštoje temperatūroje, kol kas egzistuoja tik kaip laboratoriniai prototipai. Antra, veidrodžių ir Saulės baterijų gabaritai yra daug kartų didesni už siųstuvą. O tai kilometrai medžiagų, kurias reikia ne tik pakelti į orbitą, bet ir sumontuoti, suderinti. Ir visa tai kainuoja kosminius pinigus. Jų ieškant kol kas viskas ir įstrigo.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“