Tamsieji menai iki šiol yra populiarūs visame pasaulyje. Nors juos sudaro daugybė įvairiausių būrimų, visų jų naudojimo būdai gana panašūs. Terminas „juodoji magija“ iš tikrųjų reiškia gerąją ir blogąją magiją Pats žodis „magija“ kelia neigiamas mintis, nes jį išgirdus pagalvojama apie antgamtines jėgas, o jos žmonėms reiškia kažką nematoma ir mistiška. Šis pavadinimai („tamsioji“ ir „juodoji“) atėję iš vakarietiškos magijos tėvynės Egipto. Ilgą laiką Egiptas buvo vadinamas „juodąja Šalimi“ dėl tamsaus dumblo, nuklodavusio Nilo pakrantes per potvynius, todėl tada juodoji magija reiškė „juodosios šalies menus“ arba „Egipto magiją“, kurią sudarė visai nekaltas mokslas – astrologija. Kad ir kaip būtų, šiais laikais tamsieji menai reiškia juodąją magiją bei burtus.
Magijos kilmė
Iš tikrųjų magijos istorija gana ilga, galbūt net prilygsta žmonijos. Labai seniai mūsų protėviai pasaulį suvokė iš esmės kaip magiška materiją, kurioje gyvendami jie galėjo dalytis savo regėjimais. Jų manymu, kiekvienas daiktas ir gyvūnas gyvendavo lavindamas savo protą ir individualumą. Tie dalykai, kurie mums dabar atrodo savaiminiai ir visiškai įprasti, pavyzdžiui, kraštovaizdis, augalu ir gyvūnų gyvenimas, stichijos, tada jiems rodės įkvėpti judančių esybių ir dvasių. Aukštesniosios vandenynų, padangių ir dangaus kūnų, dvasios buvo garbinamos kaip dievybės.
Protėviai, pradėję kurti ritualus ir maldas dvasioms garbinti, išmoko bendrauti su jomis tiesiogiai ir vaizduoti dvasių pasirodymus vien tik iš noro vaidinti. Taip atsirado magija.
Nors praėjusiame amžiuje buvo paplitusi tendencija romantizuoti mūsų priešistorinią magišką praeitį kaip darnų aukso amžių, ne visada buvo
minima kaina ir jo pasiekimo būdai. Pačios seniausios magiškos priemonės, manoma, buvo amuletai, turėję apsaugoti nešiotoją nuo blogio, 0 paleolito laikotarpiu gyvenusios gentys per ritualus žalodavosi. Panašūs papročiai, tuomet paplitę įvairiose pasaulio vietose, šiandieną mums parodo tada gyvenusių žmonių susitaikymą su paslaptingomis jėgomis. Mituose ir legendose knibžda velnių ir pavojingų būtvbių. Tai ir buvo piktosios jėgos, su kuriomis mūsų protėviai turėjo kovoti. Siekdami apsisaugoti jie taip pat išmoko manipuliuoti blogiu savo naudai. Taip atsirado juodoji magija.
Žmogaus galimybes pamažu tobulėjo ir jis pradėjo kontroliuoti materialiąją aplinką. Deja, jis vis mažiau pradėjo gilintis į kitas sritis. Dvasininkai sukosi šalia monarchų. Pirmieji sumaniai pasinaudojo savo turima valdžia ir neleido magiškoms galioms užimti savo vietos. Tuo metu bendravimas su gamtos dvasiomis buvo laikomas stabmeldiškumu ir ji vis aršiau malšino dvasininkai. Religinė netolerancija, keldama tikrą raganavimo ir kerėjimo siaubą, paskatino persekioti apskritai magiją.
Magijos pasaulis labai nuskurdo dėl dogmatiškos religijos ir racionalistų kaltės ir galima sakyti, kad jo apskritai nebuvo iki XIX a., nes tada Europoje ir Šiaurės Amerikoje prasidėjo okultizmo atgimimas, savo klestėjimo viršūnę pasiekęs XX a. ir sužibėjęs per pastaruosius 40 metų.
Dabar tokie reiškiniai, kaip antai angelai, gamtos dvasios, dvasios išgydymas ir alchemija, vis labiau domina akademikus, mokslininkus ir apskritai visuomenę. Šiandien magija Vakaruose praktikuojama plačiau nei bet kur kitur per praėjusius 100 metų.
Juodoji magija, naudodama griaunančiąsias jėgas, kuria blogį, o baltoji magija, tarnaudama šviesai, pasitelkia darniąsias jėgas. Magija naudojasi daugybė įvairių būrėjų. Žmogaus prigimtis, nors ji ir labai keri, vis dėlto daugiau yra „pilka“. Ir nors daugelis magiją naudoja norėdami įgyvendinti etinius tikslus, vra ir tokiu, kurių motyvai savanaudiški ir piktavališki. Pastarieji gali būti pavojingi, mat jiems šis paslaptingas mokslas tarnauja jų tikslams.
Daugybė įtartinų „užkalbėjimų“ (prakeiksmų) ir magiškų puolimų, pasirodo, tėra apgaulė, baimės padarinys, mūsų didžiausias priešas. Kad ir kaip būtų, daugeliu atvejų tai visai naudinga. Niekada nesusigundyk kerštauti, kad patirtum malonumą, mat labai lengva įsitraukti į tamsiuosius menus, tada būsi vedamas tolvn nuo šviesos i baimės ir skausmo pasaulį.