Pirmasis Pasaulinis karas griaudėjo visais frontais, kai 1917 m. komunistai nuvertė carą Nikolajų II. Pirmiausia bolševikai jį, carienę ir penkis jų vaikus – Olgą, Tatjaną, Mariją, Anastasiją ir 14 metų caraitį Aleksejų — laikė uždarę netoli St.Peterburgo. Tačiau tų pačių metų rugpjūčio mėn. caro šeima buvo perkelta į Sibiro miestą Tobolską, 1918 m. – į didžiausią Uralo miestą Jekaterinburgą.
Oficialioji istorija, remdamasi komunistų duomenimis, tvirtina, kad 1918 m. naktį į liepos 17 d. caras ir jo šeima baudžiamojo būrio buvo sušaudyta. Su Romanovais buvo daktaras Botkinas, šeimos gydytojas, ir trys tarnai. Jiems buvo liepta su caro šeima apsistoti prie sienos Ipatjevų namų (Jekaterinburgas) rūsyje. Kai skerdynės baigėsi, 11 lavonų įkėlė į sunkvežimį ir nuvežė į kasyklą už miesto. Čia juos užpylė benzinu ir sudegino. Neatpažįstamus suanglėjusius lavonus ir jų asmeninius daiktus turėjo užpilti rūgštimi ir įmesti į šachtą.
Tiek oficialių 1918 m. liepos mėn. paslapčių. Tačiau vėliau rasti įkalčiai, pvz., dantys ir, matyt, daktaro Botkino akiniai, neišaiškina Romanovų šeimos likimo. Netrukus pasklido gandai, kad caras Nikolajus ir jo šeima buvo išgelbėti ir nugabenti į užsienį.
Tada įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. 1920m. vasario 27 d. iš Berlyno kanalo policininkas ištraukė mėginusią nusiskandinti bejėgę merginą. Jaunos moters dokumentuose buvo parašyta, kad ji yra rusė Ana Caikovskaja. Atsigavusi ligoninėje, ji tvirtino esanti Anastasija Nikolajevna Romanovą, jauniausioji nužudytojo Rusijos caro duktė. Ji pasakojo, kad egzekucijos metu buvo sužeista ir prarado sąmonę. Du raudonarmiečiai ją išgelbėjo ir klaidžiais keliais per Bukareštą nugabeno į Berlyną, kur ji turėjo būti saugi.
Ši naujiena suskaldė visuomenę į dvi stovyklas. Vieni manė, kad Anastasija išsigelbėjo, kiti – kad jaunoji moteris yra apgavikė. Tačiau žmonės, kurie artimai bendravo su rusų monarchais, turėjo savo nuomonę apie moterį, kuri vėliau, norėdama išvengti žiniasklaidos, pasivadino Ana Anderson.
Tarp jų buvo Tatjana Botkin, šeimos gydytojo, nužudyto kartu su caro šeima, duktė. Tatjana Botkin atvyko norėdama išaiškinti avantiūristę. Įvyko priešingai, nors jaunoji moteris prastai jautėsi ir buvo pasikeitusi, Tatjana atpažino caro dukterį Anastasija Romanovą. Aną-Anastasija ligoninėje kruopščiai ištyrė. Rentgeno nuotraukos rodė stiprius galvos sumušimus. Ją galėjo sužeisti šautuvo buože. Pėdų uždegimas ir randas, kur buvo operuotos kepenys, atitiko seną Anastasijos ligos istoriją.
Praėjo keletas metų, 1933 m. kilo teisinis ginčas, kas tikrasis likusio caro turto paveldėtojas. Tik 1937 m. buvo nuspręsta, kad Vokietijoje likęs turtas būtų padalintas keliems caro giminaičiams. Teismas Anastasija paskelbė „mirusia“. Rusės-tremtinės advokatai apskundė sprendimą, tačiau skundas nebuvo patenkintas. Tada Anastasija iškėlė neturintį precedento procesą, kurio pagrindinis
tikslas buvo nustatyti jos asmenybę, o ne pasisavinti turtą.
Po Antrojo Pasaulinio karo ši byla buvo svarstoma Vokietijos teismuose be pertraukos nuo 1957 m. iki 1970 m. Pagaliau moteris bylą pralaimėjo, nes teisėjai turėjo politinių tikslų. Ilga kova smarkiai paveikė nebejauną moterį. Ji gyveno JAV Sarlotesvilyje (Virdžinija), kur 1967 m. ištekėjo už istorijos profesoriaus Džono Manahano, bet turėjo ne tik JAV pilietybę. Dž. Manahanas apsaugojo ją nuo viešumos ir garantavo saugų paskutiniųjų metų gyvenimą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Ana-Anastasija bendravo su Bavarijoje, fon Loičtenbergų šeimos pilyje gyvenančiais Romanovų giminaičiais. 1984 m., sulaukusi garbaus amžiaus, ji mirė. Paskutinioji jos ramybės vieta Zėono vienuolyno (Bavarija) kapuose. Mažame paminkle užrašyta: „Anastasija Manahan, 1901-1984. Dievo malūnai mala iš lėto, bet labai smulkiai“.
Jos bylą sudaro beveik 8000 puslapių, tačiau Anastasijos asmenybė taip ir nenustatyta. Tai liks dar viena XX a. mįsle. Kartais atrodo, kad tai jai pačiai neduoda ramybės, kad ji negali atsisveikinti su šiuo pasauliu, kol nebus patvirtinta tapatybė. Kai kurie žmonės pasakoja, kad kartais žiemą kapinėse atranda basų kojų pėdsakus, — tai Anastasija vaikšto po Zėono kapines.