„Mokslinės“ ekspedicijos į Rusijos šiaurę slepia daug paslapčių. Antrasis pasaulinis karas jau seniai baigėsi, tačiau iki šiol laikraščiuose ir žurnaluose pasirodo keistų pranešimų. Viename jų buvo rašoma, kad Obės žemupyje buvo sunaikinta penkių pabėgusių kriminalinių nusikaltėlių gauja, ginkluota… vokiškais karabinais. Trys gaujos nariai buvo nušauti, o du pavyko suimti gyvus. Tardymo metu jie papasakojo, kad karabinus ir šovinius paėmė nedidelėje gyvenvietėje, kurioje išžudė visus žmones. Į įvykio vietą nuvykusi operatyvinė grupė iš upelio surinko klajoklių kūnus ir daiktus. Tarp šių daiktų buvo jūrinis žiūronas, pistoletas, skirtas signalinėms raketoms iššauti bei vokiečių gamybos durklas, pagamintas 4-ame XX amžiaus dešimtmetyje.
Didžiulį susidomėjimą Arkties vandenynu Vokietijos karinio jūrų laivyno vadovybė ėmė rodyti gerokai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Siekdami detaliai ištirti šį svarbų placdarmą, vokiečiai 4-ame dešimtmetyje sugebėjo organizuoti keletą „mokslinių“ ekspedicijų, kuriose dalyvavo ir Sovietų Sąjungos atstovai. Pirmoji ekspedicija organizuota 1931-ais metais, kai dirižabliu „Grafas Cepelinas“ buvo tyrinėjami iki tol netyrinėti Arkties rajonai. Ekspedicijos nariai iš oro fotografavo vandenyno krantą, matavo magnetinio lauko stiprumą, stebėjo dreifuojančių ledų judėjimą. Žemėlapiuose buvo pažymimos užšalusių upių žiotys, anksčiau nežinomos salos. Po ekspedicijos daugybė filmuotos medžiagos ir nuotraukų buvo perduota Vokietijos karinio jūrų laivyno vadovybei.
Vokiečių karinė vadovybė planavo iš pradžių užimti Murmanską, o po to šiaurinėmis jūromis permesti povandeninius laivus į Ramųjį vandenyną. Netikėtas povandeninių laivų pasirodymas už tūkstančių kilometrų nuo fronto linijos galėjo padaryti didžiulę žalą, paralyžiuoti uostų veiklą ir suvaidinti lemiamą vaidmenį karo veiksmuose Ramiajame vandenyne. Tuo pačiu metu Vokietijos karinio jūrų laivyno vadovybė kūrė dar vieną ypač slaptą planą. Pasinaudojant Vokietijos laivyno karininkų surinktomis žiniomis apie ledynus ir navigacijos sąlygas Arkties vandenyne, į planą „Ost“ buvo įtrauktas 20 tūkstančių desantininkų išlaipinimas… Novosibirske pačioje karo prieš SSRS pradžioje. Tai buvo visiškai saugi akcija. Sovietinė Šiaurė buvo beveik nesaugoma, joje nebuvo rimtesnių sausumos, jūrų ar pasienio karinių dalinių. Jų nebuvo visame kelyje nuo Obės žiočių iki aukštupio, įskaitant Novosibirską ir Barnaulą.
Vienas iš tokių atraminių punktų Lenos žiotyse buvo įrengtas dar 4-ame dešimtmetyje, tačiau jis buvo aptiktas tik XX amžiaus pabaigoje. Pirmieji šio punkto požymiai atsirado 1963 -iais metai, kai į Nejelovo įlankos krantą bangos išmetė statinę su dyzelinu, ant kurios buvo fašistinės Vokietijos simboliai.
Tais pačiais metais 20 km nuo Tiksio miesto akmenynuose buvo aptiktos Trečiojo reicho povandeninio laivyno puskarininkio liekanos – tai patvirtino rastas ženklelis ir išlikę uniformos fragmentai. Po šio įvykio kilo įtarimas, kad puskarininkis tarnavo užmaskuotoje povandeninių laivų bazėje. Slaptos vokiečių karinės bazės egzistavimą patvirtino dokumentai, aptikti 1993-iais metais iškeltame povandeniniame laive U-534. Šiuose dokumentuose buvo užfiksuota, kad povandeninis laivas buvo atplaukęs į Lenos deltą prieš karo pabaigą.
Po kiek laiko malūnsparniu skridusi poliarinė ekspedicija buvo priversta nusileisti avariniu būdu Lenos deltoje. Po viena ola ekspedicijos dalyviai atsitiktinai aptiko sandėlį, kuriame buvo laikomo 300 1 talpos statinės su dyzelinu ir žibalu. Ant statinių matėsi užrašas „krigsmarine“, nupieštos svastikos ir nurodyti metai – 1940. Nuo sandėlio buvo nutiesti bėgiai, kurie vedė į laivų švartavimosi krantinę. Kilo įtarimas, kad Lenos deltoje įrengtas atraminis punktas buvo skirtas antvandeninių laivų kuro atsargų papildymui. Šių laivų prieplauka buvo siaurame tarpeklyje ir iš oro praktiškai nepastebima.
Be laivų bazių Lenos ir Obės žemupyje, karinio aerodromo Naujojoje Žemėje, SSRS teritorijoje karo metais veikė dar kelios bazės ir atraminiai punktai. Labiausiai įslaptinta buvo bazė, įrengta Kolymoje esančioje nedidelėje Nepričio įlankoje. Šioje bazėje slėpėsi tankeriai ir traleriai. Už Poliarinio rato, Petsamo upės pakrantėje netoli Pečengos buvo aptikta gamykla ir didelis kompleksas, sudarytas iš požeminių bunkerių ir galerijų, besidriekiančių į Norvegijos pusę.
Vokietijos povandeninio laivyno vadovybė pasirūpino ir apie techninį savo povandeninių laivų aptarnavimą. Kembridžo įlankoje, tarp uolų, esančių Obės žiotyse, didžiuliame grote buvo įrengtas dokas, skirtas povandeninių laivų, plaukiojusių Karos jūroje, remontui. Iš oro buvo galima pastebėti tik keletą ventiliacinių šachtų, tačiau paties groto nesimatė – laivai į jį įplaukdavo tik potvynio metu. Punktai, kuriuose vokiečių povandeniniai laivai laukdavo konvojų, plaukiančių Arkties vandenynu, buvo įrengti negiliose vietose Obės ir Jenisėjaus žiotyse.
Rusijos Karinės istorijos instituto vadovas Dmitrijus Volkogonovas teigia, kad „ pasaulyje iki šiol saugoma milijonai ypač slaptų Trečiojo reicho dokumentų. Juose gali būti informacija apie taip vadinamą „konvojų-vaiduoklį“ – asmeninį Hitlerio konvojų, kurį sudarė kelios dešimtys geriausių Vokietijos povandeninių laivų. Ką jie veikė karo metais, kur dingo po karo pabaigos -niekas nežino. Tačiau negalima atmesti minties, kad vienas jų uždavinių galėjo būti patekimas į Sibiro upių aukštupius“.
Šiaurinėje SSRS pakrantėje įkurtos vokiečių karinės jūrų bazės turėjo atlikti svarbų strateginį vaidmenį – jų pagalba Vokietija planavo sunaikinti kelius Arkties vandenyne, kuriais iš Tolimųjų Rytų ir Amerikos buvo plukdomi kroviniai, technika ir kariniai laivai. Specialiai tam buvo suplanuotos karinės jūrų operacijos, pavadintos „Stebuklų šalis“ ir „Dvigubas smūgis“. Laimei, jos nebuvo sėkmingos. Priešingu atveju Antrojo pasaulinio karo baigtis galėjo būti kitokia.
Pirmoji operacija buvo numatyta 1942-ųjų metų liepos mėnesį. Tuo metu išretėjusio Šiaurės laivyno papildymui Arkties vandenynu turėjo plaukti konvojus, kuriame buvo 50 laivų iš Ramiojo vandenyno eskadros bei sąjungininkų laivų. Konvojų lydėjo sovietų ledlaužiai „Anastasas Mikojanas“ ir „Admirolas Lazarevas“. Iš vokiečių pusės šio konvojaus sunaikinimo operacijoje turėjo dalyvauti sunkieji kreiseriai „Admirolas Špejeris“, „Liutcas“ bei 5 povandeniniai laivai. Sovietų ir sąjungininkų laivus išgelbėjo tik tai, kad rugsėjo 24 d., prieš įplaukiant į Tiksio uostą, jie pateko į labai stiprią audrą. Pažeistų transporto ir karinių laivų remontas truko kelias savaites. Būtent tuo metu kažkas nesuveikė vokiečių žvalgyboje, todėl jų laivai laiku negavo pranešimo apie konvojaus sustojimą. Iš Ramiojo vandenyno atplaukę laivai, slėpdamiesi rūke ir ledynuose, sugebėjo pasiekti Naująją Žemę. Supykę dėl nepasisekusios operacijos, vokiečių kariniai laivai apšaudė Diksono uostą Obės žiotyse.
1942-ųjų metų rugsėjo mėnesį vokiečių karinė vadovybė planavo atlikti dar vieną stambią operaciją „Dvigubas smūgis“ Karos jūroje. Buvo planuojama sunaikinti visus sovietų laivus, plaukiančius iš Tolimųjų Rytų. Tačiau po operacijos „Stebuklų šalis“ nesėkmės antroji operacija buvo atšaukta. Greitai pačios slaptos bazės Užpoliarėje nebeteko savo svarbos.
jau trupuciuka rimciau uz tas pasakeles su dvasiom per pertraukas,kyla klausimas:jei jie sugebejo siauren isikurt tai nemanau kad pietuose butu problemos ypac kai jie skelbesi atrade antarktyje ‘roju’ ,na del paskutinio sakinio neverta putoti …..